Šeštojo Alvydo Valentos eilėraščių rinkinio „Hormonai – visi išsislapstė“ pavadinimas – užuomina į būseną, priešingą paauglystės „hormonų audroms“. Vadinasi, tekstų kalbantysis tikriausiai bus subrendęs, nesiblaškantis po pasaulį ir gyvenimą. Tačiau ar tikrai? Žodžio „išsislapstė“ pasirinkimas liudija savi­ironiją ir leidžia nuspėti: hormonai pasislėpė ir tiesiog laukia progos vėl pasiautėti, gal visų pirma tada, kai kalbantysis mažiausiai tikėsis.

Už kokių sluoksnių ir klodų jie slepiasi? Atsakykime eilėraščio žodžiais: „Graikų ir romėnų išmintis, / Nemirtingi indų epai / Ir visas begalinis kultūros vertybių panteonas – / kas daugiau belieka?“ (p. 34) Istorijos, filosofijos, literatūros, kultūros klodai nugula į žmogaus sąmonę ir pasąmonę, o iškyla kaip individualioji savastis, svarbi gyvenimo dalis ir galimybė savo būtį vertinti iš kultūrinės perspektyvos. Taip gimsta graikų mitus interpretuojantys tekstai („Kretos bulius“, „Fajakai“, „Odisėjas grįžta į Itakę“) ir kūriniai, kuriuose reflektuojamas santykis su krikščioniškąja kultūra, įrašyta į šiandienos (politikos? verslo?) kontekstą („Variacijos Paskutinės vakarienės tema“, „Emausas 2“). Į eilėraščius įaudžiami pasaulinės literatūros ir ją kūrusiųjų gyvenimo motyvai – „Trumpas žodelis a. a. Fransua Vijonui“, „Hamleto parafrazė“. Akivaizdu, autoriui padarė įspūdį klasikinis Friedricho Nietzche’s straipsnis „Poezijos gimimas iš muzikos dvasios“: taip atsirado malonumų, siautulio dievo Dioniso ir mokslui, tvarkai, harmoningam grožiui atstovaujančio Apolono dialogo formos eilėraštis „Iš pokalbių su dievu Dionisu“. Dionisas visaip vilioja mokslo žmogų atsipalaiduoti, pulti į gyvenimo sūkurį ir kartu primena, kad subjekto prigimtis dvilypė: „Visada troškai, ko ir aš, / Norėjai būti į mane panašus / Ir kartu priklausyti aukštesnei, / Apolono garbintojų kastai, / Aukštesnei socialinei klasei, / Kur kalbama užuominomis, metaforomis, / Palyginimais, / Bet mylimasi taip pat siautulingai“ (p. 43).

Alvydas Valenta. „Hormonai – visi išsislapstė“. – V.: Lietuvos aklųjų biblioteka, 2018.

F. Nietzsche’s žodžiai („Ir žengė jis pirmyn lynu...“) įkvepia ir tam tikrų personažų atsiradimą – eilėraštyje „Ant lyno“ pasirodo akrobatas, žengiantis lynu ir tarsi pakibęs virš kasdienybės: „(...) miestas skubėjo gyventi, / atsidarinėjo ir užsidarinėjo barų, kavinių, bibliotekų, / „Akropolių“ ir „Maximų“ durys. / Jis žengė lynu / lyg mantrą kartodamas Zaratustros žodžius, kad žmogus – tai gyvulys, kurį reikia įveikti, perlipti, pergalėti, nutildyti“ (p. 72). Autorius taip pabrėžia kontrastą tarp F. Nietzche’s filosofija siekiančio gyventi žmogaus ir minios, masės – „lyno garbintojų“, kurie jį stebi, bet vargu ar patys išdrįstų lynu žengti.

Viskas tarsi gerai. Kodėl tarsi? Nenustebina dėl to, kad naujos, dažnai tragikomiškos situacijos konstruojamos perkeičiant gerai žinomus mitinius motyvus, naudojamasi visiems iki skausmo atpažįstamų literatūros kūrinių siužetais – laigo iš labirinto ištrūkęs Kretos bulius, ironizuojamas pernelyg didelis Odisėjo pasitikėjimas savo iškalba ir gudrumu, traukia į smuklę trys muškietininkai... Į šviesą skrenda simbolistų kliše tapęs naktinis drugys – „suklaidintas balto švytėjimo, / trumpą akimirką patikėjęs šviesos iliuzija...“ („Drugys“, p. 35), o jaunas daktaras „šokdina miestiškai apsitaisiusią mirtį“ („Kaukės“, p. 16). Yra ir vaikystės prisiminimų apie žaidimus krepšinio kamuoliu, įkvepiančių senovės istorijos pamokų („Anuo metu“, p. 53), minimas atrastas skaitymo džiaugsmas („Prieš akis – ilgių ilgiausias gyvenimas: perskaitysiu visas knygas / apie bizonus ir jų giminaičius – / nematomus bozonus, / įspėsiu ir sužinosiu / žmogaus ir visatos slėpinį“, „Baladė apie Higso bozoną“, p. 31), Tomo Sojerio nuotykius („Vieno neklaužados istorija“, p. 26). Tai susipina su apmąstymais, kad viskas, apie ką buvo svajota, išsipildė, bet kitaip – realistiškiau, kai nebesijauti esąs didvyris, galintis išgelbėti tiek „išsigandusią mergaitę“, tiek visą pasaulį. Dingo ir jaunystės svajonės, kai viskas atrodo įmanoma: „ Tuomet žali pirmakursiai / svajojome pakilti į žvaigždes, / bet prieš tai – būtinai įsimylėti, / kad pakilus būtų kur ir dėl ko sugrįžti“ („Trunka kokius trisdešimt metų...“, p. 9). Todėl daroma elementari išvada: „(...) permalta, persijota, pergromuluota / daugybė svetimų minčių, – / vien tam, kad po šitiek metų suprasčiau, / jog nieko šitame gyvenime / iki galo taip ir nesupratau“ (p. 9). Panašios gyvenimo praeinamumo pajautų variacijos kartojasi nuolatos: „Štai ir viskas, visa tiesa: / vieną dieną imi ir supranti – / gyvenimas praeina! / Abejojate? Galėsite įsitikinti patys“ (p. 32).

Viena rinkinio temų – poeto, kūrėjo laikysena ir kūrybos prasmingumas: „Pagaliau išmokau sutramdyti / didžiąją pokštininkę vaizduotę, / dabar jau pernelyg gerai jaučiuosi / šiame netobulame pasaulyje, / kad dar galėčiau rašyti eilėraščius“ („Lapkričio vakarais...“, p. 56); „Trunka kokius trisdešimt metų, / o aš iki šiol nesuprantu, / kam tarnauju, – / mūzai, jos apsišaukėlei antrininkei / ar vis labiau kerojančiam savajam „aš“ (p. 9). Ir tikrai, kaip atskirti grynąjį meną nuo... egocentrizmo, troškimo kūryboje tiesiog išreikšti save? Ir ar įmanomas šiais laikais grynasis, nuo asmenybės atsietas menas? Skaitant ne tik A. Valentos, bet ir kitų šiandienių kūrėjų tekstus vis dažniau sukirba mintis, kad kurti apie kūrybą iš naujo apmąstant prasmės ir pašaukimo klausimus pradedama tada, kai trūksta idėjų, o rašyti norisi. Galima tai vadinti ir „įsipareigojimu poezijai“, kaip anotacijoje teigia rinkinio redaktorė Janina Riškutė. Tačiau A. Valenta laikosi postmodernistų nuzulintos pozicijos, kad šiandienos žmogus – ypač poetas – į visuomenę ir autoritetus nebegali žvelgti be saviironijos: „Galėjome gyventi kaip žmonės, / kaip susipratę valdiniai, / o dabar – iki dienų pabaigos / kuoktelėjusio poeto aureolė!“ („Hamleto parafrazė“, p. 76) „Eilėraščio mene“ pasitelkdamas epigrafe cituojamą Jameso Tate’o mintį, kad „[n]ebuvo daug vargo mokinant beždžionę rašyti eilėraščius“, A. Valenta aktualizuoja paralelę tarp beždžionės ir poeto, nes abu yra žmonių linksmintojai: „Abu ne kartą prajuokinome pasaulį, / dabar sėdime dideliame zoo, beveik laisvi“ (p. 71). Bet ar tai toks jau didelis atradimas?..

Todėl bene įdomiausi pasirodė eilėraščiai, kuriuose atsiranda šiokia tokia distancija nuo asmeninių patirčių arba į jas įpinama kultūros tradicija („Pasivaikščiojimas po Britų muziejų“, p. 20; „Iš neegzistuojančių Vilniaus paveikslų“, p. 47), pasitelkiamas pasakos naratyvas, į mitinę svetimų Šiaurės genčių istoriją įterpiamos skaudžios mūsų tautos tremties patirtys: „Kartą tundroje gyveno varnas, vilkas, jo sesuo, / sabalas, šermuonėlis, Šiaurės elnias, / ruonis, meška, medžiotojas, /daugybė elnių ir daugybė medžiotojų“ (p. 51, taip pat žr. „Istorija apie senąjį šamaną“, p. 61). Sukrečia „dvigubas“ situacijos matymas: „Stebėjosi neatsistebėjo Emenkutas, / dar labiau stebėjosi jo kaimynas velnias, / kam ir kodėl tie žmonės / atkeliavo iš šitokių tolybių, / kad įšalusią Sibiro žemę, / pilną rūdos, aukso ir deimantų, / švelniakailių sabalų, žvitrių šermuonėlių, / paverstų bevardžiais nesuskaičiuojamais savo giminės kapais“ (p. 52).

Taigi norėtųsi, kad „išsislapsčiusius hormonus“ slepiantys kultūriniai klodai nebūtų tapę supaprastinta išsilavinimo ir patirties sąveika – skaitant rinkinį, įspūdis dažniausiai buvo būtent toks. Tačiau pagirtina, jog savosios vietos „knygiškas“ vertybes kvestio­nuojančiame pasaulyje paieškos, jaunystės iliuzijų ir realybės suvokimo brandžiame amžiuje priešpriešos, neišvengiamos akistatos su savo paties laikinumu temos tapo stuburu, neleidžiančiu rinkiniui subyrėti į paskirus tekstus. Nepaisant pasikartojančių motyvų, monotonijos ar nuobodulio nėra: autoriui netrūksta humoro, daugelį egzistencinių situacijų jis perteikia lengvai ir žaismingai, todėl, kaip teigia po narkozės atsibudęs eilėraščio „Mano žvėreliai“ (p. 66) subjektas, „ruoškitės, mano ištikimieji draugai, / laukia ilgas kelias, / išnaikinti ne visi slibinai ir išvaduotos dar ne visos mergelės“.