Kokią reikšmę ir kokias nuorodas slepia gėlės Mercè Rodoredos kūryboje

 

Visai neseniai mane išgąsdino didžiulė gėlė. Vos pabudusi iš karto pamačiau be galo didelę visteriją, iškišusią galvą iš už lango. Buvo pirmoji naktis kambaryje, kuriame apsigyvenau grįžusi į Kembridžą, į „Newnhamo“ koledžą po balandžio atostogų Katalonijoje, kur pristačiau „Alkis akyse, cementas burnoje“ („Fam als ulls, ciment a la boca“ ), savo esė apie Mercè Rodoredos romaną „Mirtis ir pavasaris“ (iš katalonų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas, V.: „Rara“, 2022). Išvažiavau, kai dar buvo šalta, krūmai ir medžiai tik skleidė pumpurus. Tą rytą, kai atitraukiau užuolaidą, mane pribloškė atpažįstamiausia M. Rodoredos rūškano pavasario gėlė savo nesuvokiamomis gyvenimo ir literatūros sąsajomis. Lyg mane persekiotų mano pačios tyrimų objektas. Sukrėtimas buvo toks, kad man lyg akys atsivėrė: tame kambaryje gyvenau nuo praeitų metų rugpjūčio nė nenumanydama, kad vešlus vijoklis, aptemdęs mano langus, – milžiniška visterija, lygiai tokia, kokios, aprašytos M. Rodoredos romane, „ilgainiui apraizgo miestelio namus“. 

 

Visterijos. „Wikimedia“ nuotr.

 

Ar gėlės žadina jausmus? Veikiau būtų teisingiau klausti, kodėl apskritai manoma, kad apie jas malonu kalbėti, rašyti, kad jas malonu piešti? Nors žiedai, būdami augalų lytiniai organai, turi tiek moteriškas, tiek vyriškas dauginimosi funkcijas, kultūriniame gyvenime jie vaizduojami kaip moteriškumo simbolis, o tai, kas tradiciškai feminizuojama, paprastai laikoma nereikšminga, nerimta, dekoratyvu... Spalvų pliūpsniai, švelnūs žiedlapiai, malonūs kvapai, bičių maistas ir prieglobstis. Gėlės gražios ir gležnos. O grožis istoriškai laikomas moteriškumo požymiu ir masalu. Susan Sontag straipsnyje „Moters grožis“, 1975 m. paskelbtame žurnale „Vogue“, guodėsi, kad grožis – vienintelė galios forma, kurios siekti ragina patriarchatas: „Tai ne galia valdyti, o galia kerėti. Tai galia, neigianti pati save.“ Panašiai kaip pasyvi gėlės galia, ko gero, skirta tik grožio ištroškusioms akims traukti, nors tai neigia tiek mokslas, tiek jas apdulkinantys vabzdžiai.

Kaip žinome, M. Rodoredai labai patiko gėlės. Dažnai minėdavo jas interviu, net panaudodavo kaip metaforą kalbėdama apie savo profesiją. „Egzilyje rašyti kataloniškai – tai lyg pageidauti, kad Šiaurės ašigalyje augtų gėlės“, – pasakė ji per pokalbį su Montserrat Roig. M. Rodoredos pasakojime pasitaiko visokiausių gėlių: rožių, lelijų, alyvų, bugenvilijų, gvazdikų, našlaičių, chrizantemų, mimozų... Galbūt tai viena priežasčių, kodėl ištisus dešimtmečius – bent jau tuos, kurie kliuvo man tarp paauglystės ir brandos metų, – ji garsėjo kaip keistuolė, ta žilaplaukė sodų apsėsta dama, gyvenusi tarp gėlių. Jos 1962 m. romano „Moteris tarp balandžių“ (iš katalonų kalbos vertė Birutė Ciplijauskaitė, V.: „Charibdė“, 2002) pratarmė baigiasi žodžiais: „Pažiūrėsiu, kaip laikosi vėjai ir gėlės.“ Šis pomėgis dažnai buvo interpretuojamas kaip ilgesys ir mitologizavimas to sodo prie namo Sant Gervasio rajone, kur užaugo rašytoja. Todėl pražiūrėta, kad popierinės gėlės, kurias M. Rodoreda parašė (kartu ir nupiešė) – viso labo tėra popierius, literatūra, vadinasi, kiekviename apsakyme, kiekviename romane jos turi skirtingą simbolinę prasmę, juose užšifruotos kitų autorių citatos, todėl tampa sudėtinga ir net neįmanoma lyginti gėlių su moterimis; tai ne vien paprasta užuomina apie greitai vystantį grožį.

Rodoredos gėlės nuodingos ir duria; jos dvelkia atšiauriu šviesotamsos žavesiu, būdingu XVII a. olandų dailininkų natiurmortams, pavyzdžiui, Jano Davidszo de Heemo „Gėlės stiklinėje vazoje“, kurias stebint atrodo, kad kuo ilgiau į jas žiūri, tuo daugiau matai gyvų būtybių ir detalių. Kartais jos alegoriškai charakterizuoja pačius personažus: Cecilija Ce iš „Kamelijų gatvės“ („El carrer de les Camèlies“) asocijuojasi su keistu žydinčiu kaktusu, išaugusiu senos plytų sienos plyšyje ir smalsiai spoksančiu į gretimą sodą. Maištingasis kaktusas – ne sodo, o laukų gėlė – yra intertekstuali nuoroda į Marios Antònios Salvà eilėraštį „Apie kaktusą“ ir kalba apie Cecilijos pabėgimus ir jos ribinę padėtį visuomenėje. Kitos turi antropomorfinių savybių, tokių kaip tos „gyvos gėlės“, pačios apgauliausios, įtrauktos į fantastinės botanikos traktatą, – gėlė riteris, fosilija, šmėkla, valgomieji piršteliai, tulžies lašo gėlė... 

Man rodos, suprasti sudėtingą M. Rodoredos gėlių reikšmių tinklą įmanoma tik skaitant taip, lyg žiūrėtum į Giuseppe Arcimboldo paveikslą, kuriame botanikos elementų gausa sudaro neregėtą portretą. Autorės gėlių deriniai taip pat yra natiurmortai: jų dermė trykšta grožiu ir drauge kelia pasidygėjimą, primindama mėnesines, lytinį smurtą, mirtį...

Pagrindiniam romano „Naktis ir migla“ („Nit i boira“) veikėjui atrodo neįtikėtina, kad kitapus koncentracijos stovyklos tvoros ir vartų gali žydėti gėlės, žaliuoti augalai, – ne todėl, jog jie menkaverčiai, tiesiog tai kraupiai nepadoru ir makabriška. 

„Dabar, kai galvoju apie gležnus medžių lapus, tokius permatomus prieš šviesą, apie saulės atšvaitus vandenyje, gėles, mažyčius melsvus ir auksinius vabzdžius, rėpliojančius stiebeliais, purias ir drėgnas samanas, – visa tai man atrodo nereikalinga prabanga, aliejinga, pernelyg riebu, pasaulio, pilkumos ir sniego atogrąžų liga, net pykina, burna pritvinsta seilių.“ Lygiai taip pat pykina žiūrint nuostabų Jonathano Glazerio filmą „Interesų zona“, kuriame sodas – Aušvico nacistinio komendanto Rudolfo Hösso žmonos pasididžiavimas – užima ypatingą vietą ir primena siaubą, supantį ir maitinantį gėles. Vidury filmo vienas po kito slenka kadrai, kuriuose stambiu planu matyti krematoriumo pelenų nugultos gėlės, dūzgia bitės, o už stovyklos tvoros drioksi šūviai, loja šunys ir girdėti kraupus kalinių klyksmas.

Bet grįžkime prie M. Rodoredos gėlių. Pagrindinė „Rausvų ledų“ („El gelat rosa“) veikėja valgo rožių žiedlapius. „Jei visada valgysi rožių žiedlapius, vėl parausi.“ „Naktį susapnavau, kad gimstu iš sutrūnijusio rąsto, atremto į sieną, ir skleidžiuosi kruvinais žiedlapiais“, – ši sapno metamorfozė tarsi pranašauja tai, ko neįmanoma išreikšti žodžiais: rytoj veikėja eis slapta darytis aborto. Pamotė iš „Mirties ir pavasario“ naudoja dvejetainį kodą – raudoną ir baltą gėles: kai ant palangės pastato raudoną gėlę, vadinasi, serga mėnesinėmis ir skerdyklos seniai negali ateiti pas miestelio prostitutę paauglę. „Varguolėlė“, apsakymo „Tūkstantinė“ („El bitllet de mil“) pagrindinė veikėja, ištekėjusi moteris, gyvenanti Paryžiuje netoli Pigalio aikštės, griebiasi prostitucijos iš lengvabūdiško įgeidžio ar tiesiog pasigodėjusi trokštamos prabangos: nori nusipirkti puokštelę Parmos žibuoklių, tarsi „laukiančių damų pilkais kostiumėliais ir skrybėlaitėmis su šydu, kad nuneštų jas į švarutėlius, švelniai apšviestus kambarius su aksominiais krėslais, kur jos nuvys krištolinėse vazose“. Deja, ją apgauna, ir ji lieka be nieko. Žiedlapis, vinguriuojantis balkone (iš apsakymo „Baltas snapučio žiedlapis“; „Una fulla de gerani blanc“), – tai tikriausiai siela Balbinos, kurios lavonas „užtvindo namus supuvusių gėlių smarve“.

Rodoredos gėlės žavios, bet nesveiko grožio, būdingo Charles’io Baudelaire’o „Piktybės gėlėms“ ir literatūros galiai blogį bei bjaurastį paversti grožiu. Skirdamas savo eilėraščių knygą Théophile’iui Gautier, Ch. Baudelaire’as juos pavadino „ces fleurs maladives“, liguistomis gėlėmis, kurios minimos ir romane „Mirtis ir pavasaris“ miestelio pono lūpomis: „Pavasarį liūdna, ir pavasarį visi serga, ir augalai, ir gėlės – žemės piktžolės... puvėsiai... jei nebūtų žalumynų, žemėje būtų ramiau gyventi [...] ir pasakė, kad medus kartus, kad nežinia kokių nesveikų gėlių nektarą rinko bitės.“

Kita vertus, „Sudužusiame veidrodyje“ („A Mirall trencat“) gėlės paskolintos iš Marcelio Prousto, bet naudojamos kitaip nei romane „Prarasto laiko beieškant“ apibūdinant moterų personažus: Terezos goslumas visada asocijuojasi su kūno spalvos rožėmis, o žibuoklių švelnumas, priešingai, – su Valdauros meilės simboliu, nes Vienos smuikininkė nusiskandino kaip Ofelija. 

Eladis Fariolis, ištikimas M. Prousto skaitytojas, kaip ir Marcelis slepiasi žydinčių merginų šešėlyje – merginų, kurios vidurvasarį nuogos deginasi sode. Bet viena jų galų gale randa seno ištvirkėlio vujaristo slėptuvę ir jį atpažįsta. Botanikas skopofilas, kaip ir Marcelis, skrajojantis nuo vienos gėlės prie kitos, atsiranda pačiame nuopuolio dugne, kai moters požiūriu bando postringauti kultūros temomis. M. Rodoreda jau gvildeno tą temą filme „Aloma“, kuris prasideda „Svano meilės“ tema. „Kaip tu manai? Ji tokia graži, kad norisi jai įkąsti.“ Ironiška, tačiau būtent pagrindinė veikėja galų gale įkanda meilužiui į lūpą, beviltiškai geisdama atsiduoti savo jausmams. Knygoje „Tikros gėlės“ („Flors de debò“)  botanikas negali galvoti kaip „Prarasto laiko beieškant“ pagrindinis veikėjas apie gėles-valgomas moteris. Šiaip ar taip, būtent jos gali jus praryti kaip mažytę „saldžią gėlytę, kuri suėda tave gyvą. Griebia tave, sugniuždo, suėda ir išspjauna sagas. Iš lėto tave sudoroja, nes sunku suvirškinti. Taip skaniau.“ Šiaip ar taip, skanėstas, o visterijos – tai ne skanėstas. 

 

Iš katalonų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas

Publikuota „Nuvol“, 2024 m. birželio 13 d.