Yra tokia keista žmonių rūšis, kuri, kas pavasarį atsiliepdama į paukščių čiulbėjimą, čirškėjimą ir kitokį gamtos įgarsinimą, ima skaityti per žiemą iškentėtus eilėraščius. Paukščiai klega dėl to, kad laimingi sugrįžo, o mes? Kas žmones verčia atvirauti, graudenti ir graudentis, kalbėti Ezopo kalba ar šiaip paradoksais, ieškoti vis naujų rimų ir ritmų, naujų poetinių formų? Skaitom – dažniausiai poetai poetams – ir stengiamės priblokšti atradimais (nuvalę apnašas ir dulkes).

Taip jau atsitiko, kad šiais metais man, tarsi kokiam paukščiui, poezijos skaitymai ir klausymai prasidėjo migruojant. Perskridus Atlantą truputį svaigo galva, bet poetiškai susičirškėti tai visai netrukdė, nes poezija – labai ypatinga saviraiška. Nors visais įmanomais būdais išsisukinėja nuo tiesmukumo, eilėraštis neišvengiamai atsiveria, atskleidžia būtent tai, ką poetas ar poetė ketino nuslėpti. Eiliavimas yra ir mistinis, ir pats sąmoningiausias dalykas žemėje. Tarkime, atlikęs patikrą lipi į lėktuvą su leidžiamo svorio lagaminėliu ir kitais gyvenimiškais įsipareigojimais, bet svetimų kalbų šnaresiai, ledinis lėktuvo lango vitražas teleportuoja tave į kažkokias išretėjusių, o gal sutankėjusių santykių erdves, kurios žada ypatingą ryšį su žodžiais ir žmonėmis.

Visgi kiekvieno ryšio tvirtumas yra tikrinamas. Dar prieš išsiruošdamas į kelionę turi įveikti savo paties, tėvų ir protėvių veiklų ir įsipareigojimų tesybas ar nestabilumo varžą. Lūkuriuoji drebėdamas, kad tik tavo balsas nedisonuotų tarptautinio pasitikėjimo chore. Poetinis drebulys turbūt išduoda, todėl būtent tave ima ir paprašo užeiti į specialų patikros kabinetą. Kviečia maloniais balsais, šypsosi pripūstomis lūpomis, bet maunasi mėlynas gumines pirštines, ir tu, savaime suprantama, išsigąsti, kad jie ims ieškoti angų į tavo organizmo vidų. Suabejoji vidiniais savasties estetikos ir etikos atitikmenimis, charakterio ir net kurtų personažų legitimumu, dar baisiau – tau ima atrodyti, kad žmonės nėra draugiški padarai. Teisus buvo Immanuelis Kantas, linkčioji kartodamas filosofo žodžius „draugai, draugų nėra“, kol vis dėlto neradę nei narkotikų, nei bombos pėdsakų, tave stumteli trapo link. Nejaukumą užmiršti tuojau pat, juk visos patikros, teigi sau, vykdomos visuotinio saugumo labui. Tačiau kai tikrina patį, smagiai nesijauti. Akimirką net ima atrodyti, kad žemėje neegzistuoja nei harmonija, nei geranoriškumas, o pasaulio sanklodai labai toli iki tobulumo. Tik kitą dieną, žarstydamas savas mintis ir gaudydamas svetimas, suvoki, kad patikra vykdoma nuolat ir jai galo nebus.

Poetinė patikra taip pat vyksta. Be sustojimo. Kai Čikagos lietuviai aprodo lietuviškas bažnyčias ir vienuolynus, lietuvių muziejus, galerijas, redakcijas, mokyklas, kurias savotiškoje pažadėtoje žemėje statė sovietmečio iš savo tėvynės išguitieji, apima ir pasididžiavimas, ir liūdesys, nes tokiai daugybei žmonių nebuvo leista augti savajame krašte ir jį auginti. Paskui susitinki ir su ištremtaisiais, ir su išsitrėmusiais, ir, keista, tiek vienų, tiek kitų eilėraščiai dažniausiai teleportuoja į praeitį, kai sovietinės tikrovės nenorėję priimti bėgliai iš savo varganų pinigėlių, užsidirbtų kalnakasyboje ar mėsinėse, kūrė lietuvišką bendruomenę, burdami ją aplink bažnyčią, atsakingą už dvasios stiprybę. Šiais laikais, kiek svečiuodamasi spėjau pastebėti, bažnyčia savo vietą užleidžia kitoms visuotinės patikroms instancijoms. Kartais net žodžiui. Poe­tiniam. 

Dovanų gavau visiškai naują JAV lietuvių „Poezijos pavasario“ 2023 m. rinkinį „Kadagių uogos“. Rinkinio sudarytoja – Sandra Avižienytė, redaktorė – Laima Apanavičienė, korektorė – Irena Ramaneckienė, dizainerė – Evelina Garliauskienė. Knygos mecenatas Lietuvių fondas, globėjas JAV LB Kultūros taryba. Paminėtas ir generalinis apdovanojimų steigėjas Alvidas Pakarklis, o įspūdingus vainikus knygai nupynė Vilmantija Petruškevičiūtė-McCarthy. 

Jau pats pirmas programinis eilėraštis kerta skausmu:

 

Išsitrėmėm save. Lėktuvais išskraidinom.

Laivais ir keltais išplaukėm į svetimus kraštus –

Mes svetima kalba savo vaikus auginam –

Neteks pažinti jiems mus užauginusios kartos.  

 

Sandra Avižienytė, „Naujos/Kartos/Tremtiniai“, p. 4.

 

„Kadagių uogos. PoPaJAV“. Sudarė Sandra Avižienytė. Dailininkė Evelina Garliauskienė. – Ilinojaus: „ST. Lemont“, 2023. 

 

Skaudu dėl tų „pasiklydėlių širdies keliuose“, kaip naujuosius tremtinius vadina poetė. Ir negali suprasti, kas kaltas. Juk emigracija pasirinkta laisva valia, galbūt ieškant sotesnio gyvenimo, naujų potyrių – daug kur žmogų gali nublokšti trumpalaikės nuotaikos ar sąmoningi apsisprendimai. Petras Steponavičius, į Ameriką pasitraukęs dėl sveikatos problemų, irgi kiekvieną posmą baigia žodžiais „brangioji mano Lietuva“ (p. 19). Teresės Pautieniūtės-Bogutienės, gimusios DP pabėgėlių stovykloje, eilėraščiuose atgyja svetimos patirtys: „Viskas prapuola / Juodo žvėries žiotyse / Žemės turtai, medžiai / Net bičių aviliai“ („Dega – 1914: nuo Liudvinavo iki Voronežo“, p. 31). Aldutė Petrus-Česnulevičienė taip pat ilgisi: „Jaunystės takais užmirštais ateini / Senasis Vilniau, švieti man iš tolo“ (p. 40). Visur liūdesys, ilgesys. Ir Nijolės Marytės Šerkšniūtės, ir Ilonos Skutulienės, Janinos Tintirytės-Sučylienės poezijoje. Ir kitų. Tarytum visi, atsidūrę svetimoje žemėje, teleportavosi į svetimą laiką – karą, pokarį. Tarytum tų 50 metų keistoje santvarkoje nė būti nebuvo, lyg kasdien į savo šalį keliauta. O likusiųjų žemė, kaip sename Jono Strielkūno eilėraštyje, yra „[T]a šalis, kurion kasdien eini. / Ir kurion tu niekad nenueisi.“

Tik taip ir suvoki skriaudos mastą. Tokie tekstai netelpa į žanrinius apribojimus, atrodo, nei autorius, nei pats žodis nesirenka formos, tiesiog liejasi. Tai greičiau rauda nei eilėraštis, kuris visgi turėtų intymiuosius išgyvenimus subendrinti. Taip jau yra – eilėraštis reikalauja radauskiško teksto suvaldymo. Tik toks nugludintas, nusmailintas iki neįžvelgiamo aštrumo žodis tampa tautos, gal net žmonijos išgyvenimu, permąstyta ir suvokta patirtimi.

Bet yra ir kitokia poezija. Į intymiąsias, asmenines patirtis gilinamasi taip atkakliai, beatodairiškai ir nuosekliai turint vienui vieną tikslą – grybštelėti tokią gelmę, kurioje pasiekiamas visiems bendras, gal tik nujaučiamas savasties kodas. Tokie eilėraščiai nereikalauja rimo ir stebina dažniausiai ne vidiniu ritmu, o netikėtais, tegu ir labai mažyčiais, stebuklais. „TAIP!“ – šūktelim savyje aptikę ir megadydžių, ir minimaliausių struktūrų sankirtas.

Rasos Stefanijos Miliauskas, gimusios ir užaugusios Čikagoje, eilėraščiai leidžia įkvėpti šių laikų šviežio oro gurkšnį. Toks yra, pavyzdžiui, „Turnyras“:

 

Prakaitas

         Lyg upės raibuliavimas

Susiliejo mano rankose

          Kai suėmiau raketę

            Norėdama nugalėti

                     Visas nepasiekiamas užtvaras

                         Atmušiau kirtį

Su jėga tavo palaikančios meilės

            Netrukus supratau

                Kad tikras menas

                   Vis mums pasiekiamas. (p. 57)

 

„Tikras menas vis mums pasiekiamas“, – norisi kartoti viltingus Rasos Stefanijos žodžius. O tuomet natūraliai iškyla tūkstančiai klausimų. Koks menas yra tikras? Kada menas – tikras, o kada – ne? Gal almanacho struktūra viską taip sutankina, kad sunku įžvelgti eilėraščio vertę? „Tradicija glūdi archetipuose“, – monografijoje apie J. Strielkūną pastebi Viktorija Daujotytė („Gyvenimas prie turgaus“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008, p. 15). 

Atsiverčiu Lino Umbraso Čikagoje padovanotos knygos „Slibino dantys“ pirmąjį puslapį:

 

Linas Umbrasas. „Slibino dantys“. Dailininkė Inga Paliokaitė. – K.: „Kauko laiptai“, 2021. 

 

paskutiniame 

puslapyje radau duris

drakonas laukė

 

Tą patį mirksnį sugrįžo maža mergaitė iš mano vaikystės, apie kurią kažin ar galiu dabar sakyti „aš pati“. Einant pas auklę, tai mažylei tekdavo įveikti tamsų koridorių – iš vienos koridoriaus sienos lindo briedžio ragai. Dar ir dabar man atrodo, kad tai ne tiesiog koridorius ir ne tiesiog siena. Ten tamsavo viso pasaulio tankiausi miškai, o juose, žinia, tiek ragų ir tiek juos nešiojančių galvų, kad net nežinau, iš kur ta mergaitė rasdavo drąsos užsiversti sijonėlį ant galvos ir pereiti tą neįveikiamą tamsą. Pas auklę. Verčiu puslapius toliau: „loading“. Pakrovimas, įkrova, draudimo priemoka. Randu elektros iškrovas, žemės depiliaciją, sapnus žiemą, purvą ir ekrane tebesisukantį ratuką. Ir nuostabą, kad štai tas į tolius nusikraustęs lietuvis, greičiausiai poetas, geba teleportuoti koridoriuje pasiklydusią mažą mergaitę į jau šitą gyvenimą, primenantį tikrai ne patį maloniausią sapną, „kai šąla / visatos / atšilimu“ (p. 10). Ir žinau – mano, kaip ir poeto, kojinėn įsimetė juodoji skylė. 

 

Valdas Aušra. „Kas buvo užrašyta vakar“. Dailininkė Inga Paliokaitė. – K.: „Kauko laiptai“, 2022.  

 

Paisydama apžvalgos žanro reikalavimų, per daug neaprašinėsiu L. Umbraso eilėraščių knygos „Slibino dantys“ privalumų. Visko čia yra. Taikliai pasijuokiama iš šių dienų realijų („dėl geros nuotraukos padegė elnio ragus“, p. 25; „prisitaikome lankstymui kaip popieriaus lapas prie origamio“, p. 68), pasidalijama ir skausmu („kai atkirpau jus nuo mamos“, p. 56), bet tikrai pasiekiamos tos jau anksčiau minėtos giluminės patirtys. Yra šiuose eilėraščiuose ir klaidžiojimų, bet svarbiausia turbūt tai, kad tekstams netrūksta gyvybės, kad pats gyvenimas dažnai traktuojamas kaip metafora, todėl norisi sušukti tiems, anapus Atlanto: parodykite mums, ką atradote nuvykę už vandenų, būkite naujieji radauskai ir mekai, juk gyvenate ir kvėpuojate taip stipriai įelektrintame stulbinamų išradimų, įdomiausių patirčių mieste! Maitinkite mus tomis naujovėmis, neišbraukite savęs iš šio laikmečio, juk mokate kalbą, galite versti įdomiausius, moderniausius Amerikos poetus – tik šitaip ir patys prasmingu žodžiu sugrįšite į Lietuvą. Puikus yra Balzeko lietuvių kultūros muziejus, daug ten turtų sukaupta, bet Lietuva jau seniai ne tik „Kepurinę“ šoka. 

Traukia mane patoso link, bet dar norėčiau aptarti Valdą Aušrą, kuris labai nuosekliai, bet šiuolaikiškai tęsia Lietuvai tokias būdingas kunigystės, sielovadystės temas. Apkalbamas ir Martynas Mažvydas tekste „Dievo įrankis žmogaus kūne“ (p. 59), ir šiapus bei anapus tokios pačios alyvos, verčiančios dar giliau susimąstyti apie šiapusybę ir anapusybę („Kodėl žmonės miršta? (...) Tampame nebemylimi ir nemylintys“, p. 38), ir, žinoma, Motina – ji visada su tavimi, visose šiapusybėse ir anapusybėse:

 

...Stebėti linguojančias bundančių medžių šakas

 

Paukščiai ir voverės klaidžioja jomis

Ieško maisto

Ieško užuovėjos

Lis visą dieną

 

Tiesiu ranką paimti telefoną

Bet susilaikau

Dar neišdilo iš atminties

Mamos numeris. (p. 41)

 

Turime ir bendrą Motiną. Tėvynę. Dabar jau žinau – ji niekada iš širdies neišdyla.

 

 

 

Nijolė Kliukaitė-Kepenienė – poetė, prozininkė, vertėja.