Orhan Veli. „Garip“ – pamąstymai apie poeziją

Po Pirmojo pasaulinio karo, žlugus daugiau kaip 600 metų gyvavusiai Osmanų imperijai ir įkūrus Turkijos Respubliką, šalis išgyveno daugybę pokyčių. Mustafos Kemalio Atatürko prezidentavimo laikotarpiu buvo įvykdyta daugybė reformų, dominavo modernizavimo idėjos, o žmonių kasdienį gyvenimą mėginta pertvarkyti pagal Vakarų paradigmą ir taip nukirsti bet kokius saitus su senosiomis Osmanų imperijos tradicijomis.

Atsinaujinimo banga neaplenkė ir turkų literatūros. Imperijos laikais vienintelė priimtina kūrybos forma buvo divaninė poezija. Nors gebėjimas ją rašyti buvo vertinamas kaip aukščiausias meistriškumo įrodymas, dėl sudėtingumo ir naudojamų skolinių iš arabų ir persų kalbų tokią kūrybą suprato tik grupelė intelektualų. Visuotinio atsinaujinimo fone jaunas poetas Orhanas Veli kartu su bendramoksliais Melihu Cevdetu Anday’umi ir Oktay’umi Rifatu susibūrė į grupę „Garip“ („Keistas“) ir išdrįso mesti iššūkį divaninei poezijai bei jos kūrėjams. 1941 m. O. Veli trijulės vardu išspausdino manifestą, kuriame skelbė apie naująją poeziją, išvalytą nuo griežtų formų, rimo, ritminių efektų, metaforų ir palyginimų. Tai šnekamąja gatvės kalba kuriamos eilės yra skirtos naujojoje respublikoje susikūrusiam naujam darbininkų sluoksniui. Viso to tikslas – kurti naujovišką meną, išsiugdyti naują skaitytojų audtoriją, o menininkui – atrasti savą, nenukopijuotą, individualią estetiką.

Manifeste išdėstyti kūrybos principai atgulė trijų „keistuolių“ – O. Veli, M. Cevdeto Anday’aus ir O. Rifato – eilėraščiuose. Juose užfiksuoti Stambulo gyventojai, gatvių prekeiviai, jūreiviai ir jų kasdienybė. Nors anuomet „Garip“ judėjimas tarp elitinių literatų sulaukė įvairių reakcijų – vieni gyrė drąsą, kiti niekino neva bereikšmę rašliavą, – paskelbtas manifestas ne tik paliudijo vieną svarbiausių lūžių Turkijos literatūros istorijoje, bet ir įkvėpė daugybę pradedančių poetų visoje šalyje kurti ir publikuotis. Dabar judėjimo pradininkų tekstai laikomi turkų literatūros kanono dalimi.

Vertėja Marija Sulaberidze

 

Poezija, kaip retorikos menas ar kalbos forma, keliaudama iki šiandienos patyrė labai daug pokyčių. Mes suprantame, kad poezija skiriasi nuo taisyklingos, knyginės kalbos.

Dabartinė turkų poezija skiriasi ir nuo įprastos, niekieno nepaveiktos, kasdienės kalbos, nes siūlo savo skaitytojui sąlyginį keistumą. Ironiška, kad šis keistumas pats sukūrė naują taisyklių bei susitarimų savitai poetinei kalbai rinkinį ir tokiu būdu sunaikino poetinę kalbą, iš jos išnyko. Vaikas, auklėjamas dabartinių intelektualų, suvokia pasaulį tradiciškai arba konvenciškai. Dėl to naujoji poezija vaikui skamba keistai. Ji atskleidžia poetinės kalbos reliatyvumą ir sukelia klausimų apie jam jau žinomus dalykus.

Daug amžių taisyklės laikė poeziją strofoje. Strofos svarbiausi elementai – metras ir rimas. Pastarąjį poetai iš pradžių naudojo kaip priemonę įsiminti. Tik vėliau jie ištobulino rimą ir metrą, naudodami juos kaip estetikos įrankius.

Ir įvairių meno formų, ir poezijos šaknyse slypi pamatinis žaismingumo troškimas. Ankstyviesiems poetams šis troškimas buvo be galo reikšmingas, bet laikui bėgant patys poetai gerokai pasikeitė.

Šiandien jie mažiau džiaugiasi metru ir rimu. Dažniau linkstama manyti, kad jeigu eilėse justi harmonija, tikrai ne metras ar rimas ją suteikia. Harmonijos pojūtis egzistuoja nepaisant rimo ir metro. Tačiau tik metras ir rimas yra harmonijos įrodymas vidutiniam skaitytojui. Dabar paaiškinsiu, kodėl įsitikinimas, kad poetinė harmonija priklauso nuo metro ir rimo, yra nereikalingas ir net žalingas.

Metras ir rimas – kalbos registrai. Sintaksės keistenybės ir netaisyklingumai poetinėje kalboje dažniausiai kurti tam, kad atitiktų tam tikrą rimą ir metrą.

Siauramaniai, tvirtinantys, jog poezija priklauso nuo rimo ir metro, kaltina „Garip“ eilėraščių skambesį – esą jis pernelyg primena šnekamąją kalbą. Poe­tika, įsišaknijusi naudojant metrą ir rimą, naujojoje poezijoje atras keistumų, labiau susijusių su kasdienio gyvenimo realijomis nei tradicinė poezija.

Reikšmei ir kalbos figūroms dažnai suteikia naudos nuomonių nepastovumas ir prigimtinė destrukcija. Palyginimas – tai veiksmas, kai kas nors parodoma kitoje šviesoje. Šiandienos intelektualai susilaikančius nuo palyginimų ir metaforų vartojimo poezijoje laiko keistuoliais. Klysta tie, kurie jų požiūrį pripažįsta kaip klasikinį ir teisingą. Nuo tada, kai buvo pradėta rašyti, daugybė poetų eiliuodami vartojo palyginimus. Ką poezijai duoda palyginimai ir metaforos?

Literatūros istorijoje forma tobulinta daugybę kartų, o pokyčiai priimti ir įtvirtinti praėjus daugeliui metų, kai buvo laikyti keistais. Sunkiausia pripažinti estetikos pokyčius. Tradicinė poezija iki pramonės revoliucijos buvo religijos ir feodalizmo, o dabar – buržuazinės kultūros vergė; ji visada kreipdavosi į aukštesnes valdančiąsias klases, kurias sudarė nedirbantys galingieji ir kilmingieji. Tad naujosios poezijos estetika turėtų atstovauti paprastam darbininkui. Šiandien darbininkai po ilgų mėginimų išsikovojo teisę normaliai gyventi. Naujoji poezija yra jų ir turėtų kreiptis į juos. Tai nereiškia, kad jie, norėdami kurti savo poeziją, turi naudotis praeities literatūrų įrankiais. Svarbiausia čia – ne klasės poreikių gynimas; tai individualios estetikos paieška ir radimas.

 

Orhanas Veli, Şinasi Baray’us, Oktay’us Rifatas ir Melih Cevdetas Anday’us 1941-aisiais, tais pačiais metais, kai paskelbtas manifestas
Orhanas Veli, Şinasi Baray’us, Oktay’us Rifatas ir Melih Cevdetas Anday’us 1941-aisiais, tais pačiais metais, kai paskelbtas manifestas

 

Naujoji estetika gali būti pasiekta tik tiesiant naujus kelius ir naudojant naujas transporto priemones jais važiuoti. Nieko naujo ar meniško įterpti tam tikras naujoves į jau priimtas formas. Struktūros turi būti visiškai pakeistos. Norėdami pabėgti nuo nuobodžių ir dusinančių literatūrų įtakų, kelis amžius formavusių ir atmetusių mūsų valią ir estetiką, turime atmesti viską, ko tos literatūros mus išmokė. Jeigu įmanoma, reikia atmesti ir pačią kalbą, ribojančią mūsų kūrybinį aktyvumą.

Istoriškai labiausiai vertinami tie kūrėjai, kurie atsiduria didelių pokyčių sūkuryje. Jie griauna senąją tradiciją ir sukuria naują. Jie atranda naują registrų sistemą, kuri natūraliai gimsta iš senosios. Visa tai tampa tradicija tuomet, kai perduodama ateities kartoms. Didis kūrėjas gali egzistuoti tik literatūros ar kūrybos registre. Naujas kūrėjas visada ieško daugiau, neapsiriboja vien perskaitytu. Jis menui stengiasi įvesti naujus registrus. XVII a. prancūzų klasicizmas turėjo daug nelaužomų principų ir normų, bet pats savaime niekad nebuvo tradicinis. Jis kūrė savus principus. XVIII a. prancūzų rašytojai buvo tradicionalistai, bet niekuomet nesteigė griežtų principų ar normų, nes nejautė tam poreikio. Užuot tai darę, jie daug ką perėmė iš ankstesnių literatūrinių konvencijų. Rašytojams arba reikia naujų konvencijų, arba ne. Tie, kuriems reikia, yra išradėjai, o tie, kuriems ne – griovėjai. Tačiau abi grupės, nors ir negali sėkmingai kurti visą laiką, daug naudingesnės negu tęsiančios prieš tai buvusias konvencijas ir nepridedančios prie jų nieko naujo. Iš tiesų vertingi meno kūriniai turėtų permąstyti socialinės sistemos pokyčius ir būti su jais susiję. Viena priežasčių, kodėl literatūriniams judėjimams kartais nesiseka: judėjimų programos dažnai neatitinka jų laikotarpių tikrovės. Kartais ką nors pats sukūręs menininkas gali kūrybinės idėjos neįgyvendinti, tačiau paveda šią pareigą tiems, kurie seks jo naujomis literatūros konvencijomis. Toks rašytojas gali sukurti naują paradigmą arba teigti, kad senoji yra neteisinga. Šis žmogus – pasipriešinimo vėliavnešys ir sargas. Kažkas turi ryžtis kankinystei ir turi būti už ją įvertintas, nes dauguma niekada nerizikuos prarasti galią.

Nepalaikau tarpdisciplininių menų. Poezija turi būti poezija, dailė – dailė, muzika – muzika. Kiek­vienas šių menų turi savitų bruožų ir raiškos būdų. Jie iškelia savo tikslą per raišką. Tokiu būdu jie ne tik apriboja save ir savo pagarbą praeities vertybėms, bet ir sukuria erdvę iššūkiams priimti ir dirbti. Tai labai sudėtinga. Muzika poezijoje, tapyba muzikoje ar literatūra tapyboje yra paprasčiausi triukai, naudojami tų, kurie negali nustatyti normų vienoje meno sistemoje, tačiau nori išrasti tarpdisciplininį metodą. Vieni menai, maišomi su kitais, praranda savo esmę. Pavyzdžiui, negalime lyginti poezijos muzikalumo, sukurto sudėjus tam tikrus žodžius į visumą, su muzikos kūriniu ir visomis muzikinėmis variacijomis. Žodžių, turinčių tuos pačius garsus, vartojimas yra pigus triukas, poezijoje sukuriantis dirbtinę harmoniją. Apskritai paprasti žmonės leng­vai priima ir mėgsta tuos meno kūrinius, kuriuos jiems paprasčiausia suprasti. Pavyzdžiui, tie, kurie vertina estetiką muzikoje, gali klausyti Čaikovskio „1812-ųjų uvertiūros“ ir suvokti ją lyg paveikslą, fiksuojantį įvykius per Napoleono kampaniją Mask­voje. Tie, kuriems tokia estetika artima, geriausiais muzikiniais kūriniais galėtų laikyti Saint-Saënso simfoninę poemą „Danse Macabre“, pasakojančią apie kūnus, po vidurnakčio kylančius iš kapų ir grįžtančius atgal, kai baigia šokį; ar Borodino simfoninę poemą „Cent­rinės Azijos stepėse“ apie karavaną, lėtai judantį kartu su upe ir vandens garsais. Tai pigūs triukai. Didelė silpnybė – naudoti tokį didį meną kaip muzika norint tik iliustruoti ką nors kita. Joks didis menininkas neturėtų naudoti tarptekstinių imitacijų tam, kad pritrauktų paprasto žmogaus pasigėrėjimą. Menininkas turi atrasti savo meno originalumą ir tokiu būdu demonstruoti savo įgūdžius. Poezija juk yra kalbos forma, atskleidžianti esmę tuo keliu, kuriuo yra išreikšta. Kitaip tariant, ji padaryta iš raiškos. Reikšmė nesikreipia į penkis pojūčius, ji kreipiasi į sielą. Poezija, kurios tikroji vertė yra reikšmė ir jos santykis su siela, gali būti pripažinta tik tada, kai nepriklauso nuo pigių ir antrarūšių apgaulių, tokių kaip poetinės kalbos muzikalumas.

 

„Mūsų literatūra šiandien, anot vakar“. Karikatūra, išspausdinta Turkijos periodikoje GARIP gyvavimo metu
„Mūsų literatūra šiandien, anot vakar“. Karikatūra, išspausdinta Turkijos periodikoje GARIP gyvavimo metu

 

Apollinaire’as knygoje „Calligrammes“ poeziją sieja su kitu menu – daile. Jis sudėlioja eilėraščio apie lietų eilutes vertikaliai. Kitame eilėraštyje apie kelionę dėlioja raides ir žodžius, lyg prieš mus tapytų paveikslą su vagonais, telegrafų stulpais, mėnulio spinduliais ir žvaigždėmis.

Prisipažįstu, tai tikrai sukuria lietaus ir kelionės pojūtį; Apollinaire’o triukai padeda mums įsijausti į eilėraščių nuotaikas.

Apollinaire’as – ne pirmas poetas, pasiekęs šį efektą. Dauguma, pasitelkę vizualines formas, perkėlė dailės estetiką į poeziją. Pavyzdžiui, japonų poetai dažnai žodžiams suteikdavo nendrių, ežerų, mėnulio spindulių ir laivelių formas pagal eilėraščių temą. Ahmetas Haşimas* įnešė magijos į žodį „liepsna“, kai užrašė jį arabiškais rašmenimis. Poezija pasinaudojo daile taip, kaip anksčiau naudojosi muzika. Kodėl poetas, pateisinantis muzikos naudojimą poezijoje, nė nesvarsto naudoti skulptūros ar architektūros? Picasso, paveikslams suteikęs skulptūriškumo, galiausiai suvokė klydęs. Neatrodo, kad poezija, besinaudojanti daile, šiandien turėtų daug palaikytojų. Kai kurie poetai mano, jog bet koks rašinys, kuriame aprašomi vaizdai, yra poezija. Vaizdų aprašymai – natūralus poezijos elementas. Kiekvieno eilėraščio šerdis daugiau ar mažiau yra vaizdai. Žodžiai – daiktų ar idėjų ženklai. Abstrakcijų gamtos pasauliui kartais lyg ir nereikia; vis dėlto manome, kad abstrakčiausios mintys juda kartu su konkrečiomis ir priverčia jas atliepti klausimus ir daiktus.

Poezijos turtai nesudaryti tik iš žodžiais aprašytos gamtos. Poezija gali būti sudaryta iš vaizdų aprašymų, tačiau tai nėra pamatinis poezijos elementas. Eilėraštį eilėraščiu padaro išraiškos būdas ir perteikiama prasmė.

Prancūzų poetas Paulis Éluard’as sako: „Ateis laikas, kai poezija bus skaitoma tik galvoje ir literatūra tą dieną gyvens naują gyvenimą.“

Kiekvienas naujas judėjimas literatūros istorijoje į poeziją atnešė naujų paradigmų. Esame laimingi, nes galėjome itin smarkiai išplėsti literatūros ribas ir pagaliau poeziją iš tų ribų išlaisvinti.

Oktay’us Rifatas viename iš savo laiškų mėgina paaiškinti, kodėl kalbama apie literatūros mokyklų sąvokas: „Mokyklos“ idėja reprezentuoja lūžį arba statišką poziciją istorijos trajektorijoje, nes prieštarauja greičio ir judėjimo idėjai. Literatūros mokykla, nesipriešinanti dialektinei minčiai, yra antimokyklų judėjimai literatūrose.“

Ar gali beribiškumo idėja arba literatūros antimokyklos egzistuoti poezijoje? Be abejonės, ne! Tačiau ši sąvoka padės žmonėms rasti naujų laukų ir gerokai praturtinti poeziją. „Garip“ grupė poezijai davė grynumą ir paprastumą. Troškimas atrasti poeziją grynume ir paprastume priartino mus prie pasąmonės. Tik čia prigimtis yra nepakeista psichikos. Čia žmogaus siela jaučia pirmapradiškai, aiškiai ir paprastai. Mes randame grynumą ir paprastumą vaikystės prisiminimuose, neapsunkintuose abstrakcijų. Dievas tarsi baltabarzdis vyras, džinai lyg raudoni nykštukai ar nimfos tarsi nežemiškos mergelės baltomis suknelėmis rodo, kaip vaiko atmintis negali pakelti abstrakcijų.

Pasąmonės panaudojimas, siekiant rasti grynumą ir paprastumą, neturėtų būti painiojamas su sąmoningumo viršijimo aktu ar simbolistų idėja – giliausių būties paslapčių palytėjimu, – kurią Paulis Valéry vartoja kaip kūrybinio aktyvumo sąvoką.

Priimtiniausias mūsų skoniui meninis judėjimas buvo ir tebėra siurrealizmas. Poetai siurrealistai, automatinį rašymą pavertę savo idėjų ir meno suvokimo pagrindu, neberašė tik dėl rimo ir metro. Tačiau net jei palaikome siurrealistų idėjas, su jais nebendraujame ir nesiejame savęs su jokia literatūrine mokykla.

Automatinis rašymas tėra siurrealizmo išeities taškas. Sąmonės ištuštinimas laikomas tikrąja siurrealistinės poezijos funkcija ir skiriasi nuo perdėm jausmingos saviraiškos. Jei tikslas būtų tik ištuštinti sąmonę, kiekvienas būtų menininkas. Tačiau tik tas, kuris gali panaudoti įgytus sąmonės ištuštinimo gebėjimus už sapno konteksto ribų, yra menininkas ir poetas. Eilėraščio vertė ir didybė gali būti išmatuota taip, kaip prieš daug metų šį veiksmą apibūdino daktaras Freudas ir meistriškai pademonstravo didysis siurrea­listas André Bretonas.

Kas tiksliai yra gebėjimas ištuštinti sąmonę? Sąmonė kontroliuoja vidinio ar dvasinio pasaulio pažinimą. Paprastai neįmanoma paversti sąmonės rašymu. Rašymas nėra tiesiog pasąmonės ištuštinimas, tai pasąmonės reprezentavimas. Pasąmonė viską jaučia giliai, tad didis menininkas yra idealus realybės imituotojas.

Grynumas ir paprastumas meno kūriniui suteikia tikrą estetikos prisilietimą. Tačiau paprastai parašytos poezijos nederėtų laikyti paprasta ar primityvia. Jeigu matote daug kliūčių įveikusį ir daug iškentusį poetą, nebūkite kritiškas jo kūriniui. Galite pagalvoti, kad jis rašo kaip mėgėjas; iš tiesų jis puikiausiai imitavo ir tuo būdu ištobulino grynumo ir paprastumo techniką.

Menas nėra automatizmas, tai kova ir talentas. Menininkai yra tie, kurie priverčia mus patikėti, kad viskas, ką jie sako, yra neabejotinai nuoširdu.

Viena iš dažnai poetų daromų prielaidų – kad eilutė yra tobulas junginys. Tai neteisinga. Eilėraštis turėtų remtis ne tobulomis eilutėmis, bet tema, kurios prasmė tomis eilutėmis perteikiama. Eilėraštis – tai literatūrinė pilnatvės ir vientisumo sutartis.

Eilutės, kaip eilėraščio pagrindo, idėja verčia kreipti dėmesį į kiekvieną žodį ir analizuoti jį, kaip eilutės sudedamąjį vienetą. Ši praktika skatina galvoti apie žodžius kaip apie abstrakčią esybę ir priskirti jiems grožį ar bjaurumą. Tačiau žodžiai, kaip ir plytos pastate, niekada nėra gražūs. Gipsas nėra gražus. Tik iš šių detalių sukurta architektūra būna graži. Jei regime pastatą iš agato, heliotropo ir sidabro, kuriame neišlaikyta visapusiška estetika, negalime jo laikyti meno kūriniu. Jei eilėraščio žodžiai tiesiog skamba gerai, bet nesuteikia grožio, šis eilėraštis nėra meno kūrinys.

Tam tikri žodžiai dėl ilgo vartojimo ar susitarimų laikomi poetiškais savaime. Mes esame įtraukti į grumtynes, kuriose norime atvesti naują žodyną į poeziją ir tikimės jį iškelti virš seno, įprasto poetizmų vartojimo. Mes neapsiribojame senąja tvarka: tikimės atnešti į poeziją naują prasmę ir energiją. Jei skaitytojai negali priimti tokių žodžių kaip „nuospaudos“ ar „Pone Siuleimanai“ ir juos domina tik passé (praeitis, – vert. past.), siūlyčiau jiems apsiriboti poe­zijos, parašytos laikantis senų sužiedėjusių taisyk­lių, skaitymu. Mes kylame prieš viską, kas priklauso praeičiai, prieš visas pasenusias poetiškumo sąvokas poezijoje.


* Ahmetas Haşimas (1884–1933) – turkų poetas, simbolistas. O. Veli ankstyvojoje poezijoje sekė A. Haşimo pėdomis, o vėliau jį akivaizdžiai puolė savo poezijoje. A. Haşimo kūryba, O. Veli ir kitų „Garip“ judėjimo narių nuomone, buvo regresyvi ir skirta tik privilegijuotam elito būriui.


Iš turkų kalbos vertė Marija Sulaberidze


Orhan Veli. „Garip: Şiir hakkında Düşünceler ve Melih Cevdet, Oktay Rifat, Orhan Veli’den Seçilmiş Şiirler“. – Istanbul: Yapı Kredi Yayınları, 2017.