Paulius Jevsejevas. Šis tas apie undines

Šis straipsnelis – tai glaustas pasamprotavimas apie Jurgos Tumasonytės apsakymą „Muzika jų akyse“, paskelbtą apsakymų knygoje „Undinės“. Apsakymas išskirtas iš kitų, nes jo turinį ir visos knygos pavadinimą sieja ypatingas peritekstinis ryšys – būtent ir tik „Muzikoje jų akyse“ veikia undinės. Be to, knygoje šis tekstas eina pirmas. Mano dėmesį jis patraukė visų pirma nusisekusiu spekuliatyvumu, kurio neišeitų pašalinti interpretuojant apsakymą simboliškai, alegoriškai ar giliosiomis struktūromis. Dėl to apsakymas galimai priskirtinas spekuliatyviosios literatūros žanrinei šeimai, kuriai priklauso mokslinė fantastika, maginė fantastika, siaubo literatūra, utopinis rašymas, klimato kaitos literatūra ir įvairūs kiti žanrai bei požanriai. Beje, įdomu pastebėti, kad knygoje yra du tokie spekuliatyvūs apsakymai. Antrasis – „Karalystė“, užbaigiantis knygą. Jame pradėta kurti įdomi niūriai maginė biologinės ir socialinės visuomenės organizacijos vizija. Vis dėlto „Muzika jų akyse“ įsiminė labiau, nes jame aiškiai suformuluota spekuliatyvi problema – faktinis undinių pasirodymas tarp žmonių, be to, turiningai per atskirus veikėjų tipus išskleistas skirtingų požiūrių į šią problemą spektras.

Kas gi yra undinės „Muzikoje jų akyse“? Apsakymo pasaulyje tai neaiškiõs kilmės, bet tikros būtybės, kurių etologija, anatomija, biologija ir kitos ypatybės žmonėms dar nėra gerai pažįstamos. Undinių statusas mums daugmaž įprastų rūšių klasifikacijų atžvilgiu irgi neapibrėžtas. Aišku bent tiek, kad apsakyme jos prisitaikiusios gyventi vandenyje (ežere) kaip gyvūnai, be to, primena mums pasakas, mitus, legendas, bestiariumus, fantazijas ir pan. – visokiausius veikalus, kuriuos siejame su tuo, ko „iš tikrųjų nebūna“, ir paprastai priskiriame vaikams, įveiktiems senų laikų tikėjimams ir jų reliktams, nekaltoms mažareikšmėms pramogoms ir pan. „Muzikoje jų akyse“ undinės, kaip tai, ko paprastai „nebūna“, perkeliamos į realistinio tono pasakojimą ir susiejamos su rimtųjų žmonių problemomis. Tai spekuliatyvaus rašymo požymis.

Įdomus spekuliatyvaus rašymo statusas kultūroje, ypač tokioje suvaržytoje kaip Lietuvos, kur didesnė tikimybė, kad žmonės ims iš tikrųjų garbinti senovinius dievus, nei ryšis nuosekliai tyrinėti fantazijos žemynus. Tokioje terpėje autonomiškas spekuliatyvus rašymas galėtų tapti heterotopija – kitoniškos literatūros vieta, kur negalioja bent dalis nebylių ir išreikštų draudimų ir prievolių, sudarančių kasdienės kultūrinės veiklos karkasą, ir kur netikėtų impulsų akimirksniu neužgula prasmės rutina. Man regis, bent kiek tokios heterotopijos yra „Muzikoje jų akyse“. Pavyzdžiui, apsakymo pasaulyje atsidavus narkotiniam undinių giesmių poveikiui patiriama palaima, kuri žmogų gali pražudyti, bet gali ir išlaisvinti. Tai svetimybės svaigulio heterotopija: galbūt tampame laisvi tik rizikuodami ieškoti malonumo santykyje su tuo, kas mums nesuprantama. Arba nuosaikesnė žaidimo heterotopija: undinės žaidža su senu batu ir taip primena, kiek pasaulio lankstumas priklauso nuo mūsų gebėjimo jį patirti, nuo išlavinto suvokimo ir pasirinktų atskaitos taškų.

 

Jurga Tumasonytė. „Undinės“. Dailininkė Lina Sasnauskaitė. – V.:Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019.
Jurga Tumasonytė. „Undinės“. Dailininkė Lina Sasnauskaitė. – V.:Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019.

 

Man regis, šis heterotopinis potencialas yra vienas ryškesnių poveikio principų, kuriais J. Tumasonytės spekuliatyvus rašymas skiriasi nuo, tarkime, Sauliaus Tomo Kondroto. S. T. Kondroto spekuliatyvūs pasauliai kuriami mitopoetiniu pagrindu: aprašymai, charakteristikos paprastai turi pakylėti aplinką, įvykius ar veikėjus iki abstrakcijos ir sudaryti įspūdį, kad čia vienu kitu potėpiu užčiuopiamas nekintamas dėsnis. Pavyzdžiui, apsakyme „Pilkieji akmenys, baltosios šak­nys“ miršta garbingasis kaimo Prosenelis, o naujos kaimiečių kartos jį pamiršta – tai dėsnis, nes tik tiek ir pasakoma, lieka nežinoma nei Prosenelio biografija, nei jaunosios kartos motyvai. Tiesiog taip yra, kad kartų kaitą lydi užmarštis. Paskui kaimą doroviškai ištvirkina Dodas, o kalnai, ant kurių buvo kaimas, virsta tamsia dauba, – dorovinį nuosmukį atkartoja fizinis, medžiagiška aplinka dėsningai atspindi moralinę būklę. Galiausiai kaimas atgimsta vedamas naujo pranašo, kuris lig tol buvo vienas baisiausių nusmurgėlių, – toks heroizmo dėsnis, esą bendruomenė atgims tik atsispyrusi nuo dug­no. Rašytojas tarsi siūlo skaityti apsakymo siužetą kaip „alegorinę abstrakciją“*, tinkamą nuopuolio ir atgimimo proceso giliajai dinamikai suprasti. Gilioji dinamika – tai ne heterotopija, bet veikiau bandymas paaiškinti pasaulį iš jo centro, spekuliatyvaus rašymo priemonėmis iškelti tradicinį žinojimą į vaizduotės šviesą.

J. Tumasonytės spekuliatyviame pasaulyje naudojamas ne mitopoetinis, o realistinis kodas, siekiama įsteigti ir apibūdinti konkretybes, parodyti nuostatas ir pasirinkimus, bet ne aiškinti pasaulio dėsnius. Undinės aprašomos pagal medžiagiškas savybes, elgseną, poveikį žmonėms, bet ne pagal atstovavimą kokioms nors abstrakcijoms. Tai ne simbolis. Tai paslaptis, kuri ir neturi išaiškėti, nes undinės paslaptingos savo pačių pasaulyje. Jos paslaptingos, bet ne visiems taip pat: vieniems – kaip pažinimo ir pramoginio stebėjimo objektas, kitiems – kaip narkotikas ir grėsmė, dar kitiems – kaip galimybė tiesiogiai susidurti su nepažintu tikrovės matmeniu, peržengti žmonių visuomenės ribas. Fragmentiškas žmonių ir undinių susidūrimų siužetas siūlo keliabriaunę paslaptį, o ne alegoriją (bent jau iki paskutinės apsakymo pastraipos, kai vis dėlto bandoma mitopoetine fraze pasiekti poetinio alegorinio efekto).

Norint geriau suprasti J. Tumasonytės undinių spekuliatyvų realumą, vertėtų jas aptarti kiek išsamiau. Pirmiausia pažvelkime, kokia jų padėtis apsakymo pasaulyje. Apskritai tame pasaulyje veikia undinės ir žmonės, epizodiškai – keletas gyvūnų, iš kurių svarbiausios žuvys, tiksliau, viena žuvis keptuvėje (ją dar aptarsiu). Žmonės į undines reaguoja trejopai. Mokslininkai ir juos įgalioję užsakovai undines tyrinėja, saugo nuo kitų kaip išskirtinę nuosavybę aptvertoje, stebimoje teritorijoje. Vartotojų visuomenė mėgaujasi undinių buvimu medijuotai: stebi begarses TV transliacijas iš ekspedicijų ir svaiginasi juodojoje rinkoje platinamais undinių giesmių įrašais. Tiesa, garso įrašų atvejis kartu paneigia medijuotą patirtį ta pras­me, kad iki beprotybės malonus undinių balsas absoliučiai peržengia garso įrašo, kaip medijų produkto, ribojimus ir vertę. Keistuolių vyro ir moters pora su undinėmis yra užmezgusi autentišką ryšį – lanko jas ežere, svajoja apsigyventi po vandeniu, o undinių giesmės jiedviem nekenkia, tik teikia palaimą.

Šiuos trejopus žmonių ir undinių santykius nesunku abstrahuoti. Tada išryškėja, kad jie ne trejopi, o dualistiniai. Mokslininkai, jų užsakovai ir TV žiūrovai undines paverčia objektais ir pasisavina pirmiausia fiziškai, paskui – kaip žinojimo objektą ir medijų produktą. Jie atstovauja undinių paslapties kontroliavimo ašiai. Giesmių vartotojai ir keistuolių porelė susiduria su undinėmis ne kaip su objektu, o kaip su jėga, darančia jiems poveikį, kurio kontroliuoti neįmanoma. Jie trokšta būti persmelkti undinių balso. Tai atsidavimo undinių paslapčiai ašis, tik vieniems tas atsidavimas palaimingai mirtinas, kitiems – nekenksmingai palaimingas (tai daugiau priklauso nuo žmonių nei nuo undinių).

Šio dualizmo pakanka pamatyti, jog „Muzikoje jų akyse“ spekuliatyvaus rašymo atskaitos taškas yra fantazijos tikrumo problema. Fantastiška gali būti tikra, todėl nusistatydami santykį su tikrove negalime nefantazuoti. Apsakymo veikėjai žmonės negali tiesiog nuspręsti, kad undinės yra pasakorių prasimanymas, nes undinių giesmės jau persmelkė jų geismą gyventi ir mirti, pažinti ir kontroliuoti. Mes irgi negalime, nes skaitydami atpažįstame ir turime pripažinti tų žmonių geismus, kurie laiduoja undinių paslapties tikrumą ir mūsų jautrumą paslapčiai. Juolab kad undinės visiškai tikros pasakojančiai instancijai, niekas nė nemėgina mums pasiūlyti laikytis distancijos. Žinoma, mes patys nesutiksime undinių – štai kas būtų tikras prasimanymas. Jų tikrumą galime atrasti per literatūrą ar kitą fantazijai imlią praktiką. Ar šie atradimai bus griežtai kontroliuojami ir suprekinti, ar atvers kelius neregėtų jėgų poveikiui – tai jau visos kultūros klausimas.

Be to, iškart matyti, kaip spekuliatyvus rašymas leidžia naujai formuoti įprastesnę medžiagą, šiuo atveju egzistencines laikysenas. Jei apsakyme veiktų tiesiog undinės žudikės, išverdančios žmonių smegenis savo giesmėmis, galėtų išeiti neblogas komiškas trileris, bet veikėjų tipai būtų lėkšti. O dabar skirtingos žmonių laikysenos undinių atžvilgiu veikia kaip egzistencinės moduliacijos – susidūrus su nežinomybe, galima mėginti ją instrumentiškai užvaldyti ir atriboti nuo savo tapatybės (tyrinėti undines užsidėjus ausines, stebėti per TV be garso), bet galima ir bandyti užmegzti kontaktą, leistis paveikiamam (beatodairiškai naikinti save mėgaujantis giesmių įrašais ar su jomis sugyventi ugdantis kone religinę pagarbą). Egzistenciniu požiūriu nežinomybė kasdien yra šalia, todėl apsakyme pateiktas žmonių ir undinių santykių įvairovės vaizdas veikia kaip šios egszistencijos briaunos naratyvinė metafora. Tai dėl spekuliatyvaus rašymo sukurta naujoviška metafora, suteikianti galimybę pasakoti apie egzistencines laikysenas be psichologizavimo – šis savaime nėra jokia blogybė, tačiau kultūroje be filosofinio matmens (Arūno Sverdiolo frazė) ir be universalios psichologinės refleksijos patirties jis dažnai pavirsta nepaprastai nuobodžia autoriaus savitaiga, be to, yra itin imlus klišėms (galime prisiminti, ką Virginija Cibarauskė rašė apie „XXI amžiaus herojų“). Tokiame kontekste spekuliatyvi naratyvinė metafora atrodo švari.

Šios naratyvinės metaforos fone neįtikina jau minėta „Muzikos jų akyse“ baigiamoji pastraipa, kur staiga poetiškai prabylama apie nervingą meilės ilgesį, pasitinkamą abejingo kepamos česnaku įtrintos žuvies žvilgsnio. Interpretuoju šios pastraipos vietą tekste kaip bandymą retrospektyviai suteikti apsakymui psichologinį pagrindą, siūlyti jį skaityti kone kaip alegoriją. Toks bandymas kertasi su spekuliatyviu apsakymo siužetu, su svetimybės svaiguliu, su nepsi­chologine egzistencinės laikysenos prieš nežinomybę metafora, atsiskleidžiančia per žmogiškų veikėjų tipus. Man šis bandymas pasirodė nepamatuotas: tarsi rašytoja būtų nuvertinusi savo undines, esą be psichologinio paaiškinimo fragmentas iš nežinomos žmonių ir undinių santykių istorijos nebus paveikus, todėl verčiau jį mistifikuoti. Psichologinė linija apsakyme galėtų kuo puikiausiai rutuliotis nepaversta poe­tiniu horizontu visam siužetui įprasminti.

Pagaliau galima aptarti ir tą vieną vienintelę žuvį, kuri reikšminga, nes apsakyme ryški biologinė reikšmės gija. Ji netgi kertinė, mat undinės šiame pasaulyje visų pirma yra keista, nežinomos kilmės organinė gyvybės forma. Kadangi undinės čia tikros, toji kepama žuvis, kuri yra tik poetinė figūra, skirta žmonių ir undinių bei vien žmonių tarpusavio santykiams apibendrinti, išreiškia pernelyg atsainų požiūrį undinių biologiją, biofobiją ir biofiliją. Tarytum pasakojanti instancija, lig tol leidusi žmonių požiūrį į undines perteikti veikėjams, staiga nesusivaldytų neišreiškusi nuomonės, esą undinės – tai tik žmogui abejingos žuvys, o visos tikros problemos kyla žmonių meilės santykiuose. Gal tai susiję su apsakymo kontekstu: nepaisant to, jog apsakyme veikiantys žmonės undinėmis aktyviai domisi, maža informacijos, kokios gi tai būtybės, kokios prielaidos keliamos apie jų atsiradimą ir gyvenseną, kokia polemika, galbūt net kovos vyksta dėl elgesio jų atžvilgiu, ko tikimasi iš jų tyrinėjimų, kokią reikšmę jos turi transliacijas stebintiems žmonėms. Esami žmogiški veikėjai įtikinamai perteikia egzistencines laikysenas, bet ne informaciją. Visas įmanomas platesnis žinojimas lieka pritemdytas. Gal todėl lengva atkristi į atsainumą undinių atžvilgiu.

Mano galva, apsakymas „Muzika jų akyse“ yra puiki spekuliatyvaus rašymo lietuvių kalba apraiška. Mūsų pasaulis su undinėmis jau įmanomas. Tikiuosi, tokio rašymo bus daugiau ir jis vis geriau išsipildys.


* Imelda Vedrickaitė. „Moralinis žmogaus tapsmas ir siurrealistinė vaizduotė. Saulius Tomas Kondrotas ir Šarūnas sauka“, „Colloquia“, 2017, Nr. 39, p. 99.

 

Draugai