Prudencija Po. Knygų pusryčiai

Clive Staples Lewis. „Paskutinis mūšis“. 7-oji „Narnijos kronikų“ ciklo knyga. Iš anglų kalbos vertė Aurelija Jucytė. – Vilnius: „Alma littera“, 2012.

Galima pagalvoti, kad man, senai pelei, galvoje pasimaišė – surijusi tiek filosofijos ir populiariųjų romanų, nesitvėriau savam kaily, laukdama pasirodant šios vaikiškos knygos. Bet kaipgi nelauksi – juk joje tiek pagarbos rodoma mūsų senai ir kilmingai giminei. Vienas iš „Narnijos kronikų“ veikėjų – ne kas kitas, kaip garsusis pelėnas Ripičipas, narsiai kovęsis su telmarinais („Princas Kaspianas“, 4-oji „Narnijos kronikų“ knyga) ir piktosiomis jėgomis, panašiomis į žaliąjį sūrio pelėsį („Aušros užkariautojo kelionė“, 5-oji „Narnijos kronikų“ knyga). Negana to, tai knygos, kurias gali skaityti ir maži, ir suaugę vaikai (iki 90-ties ir vyresni). Jose ne tik gausu paslaptingų ir kraupių nuotykių, bet ir didelės išminties, ir tos pačios filosofijos, kuri perteikta taip paprastai ir patraukliai, kad netgi ir atšipę dantys gali ją įveikti. Kadangi „Paskutinis mūšis“ – paskutinė serijos knyga, kuria kronikų ciklas baigiamas, o kronikų autorius – vienas iš Oksfordo krikščionių būrelio, kuriam priklausė ir garsusis „Hobito“ bei „Žiedų valdovo“ autorius J. R. Tolkienas, narių, tai neišvengiamai susidursime ir su pasaulio pabaigos vizija.
Na, metai tokie, be šito neišsiversime. Bet knyga, užuot skatinusi atiduoti savo santaupas pasaulio pabaigos skelbėjams ar balsuoti už kokią nors „pasaulio pabaigos“ partiją, tik primena seną Šv. Rašto ištartį: vienam pasauliui pasibaigus, atsiveria kiti. Taigi žuvus Narnijai, ji atsiskleidžia, mokslingai pasakyčiau, kitame parametre, kituose matmenyse – liūto Aslano karalystėje, kurioje nebėra mirties, nykimo ir kurioje, pasak Platono, matome pačias idėjas, o ne vargingus jų atspindžius. Siūlyčiau perkrimsti šią knygą visoms raštingoms pelėms – kai pilvą, nepaisant puikios poligrafinės kokybės, ima slėgti sugraužta iki skivytų „Paskutinė kadencija“, C. S. Lewiso „Paskutinis mūšis“ bus puiki atgaiva. Nebūkim kaip politikai – būkim kaip vaikai, tada pateksime į dangaus karalystę.

Gintaras Bleizgys. „So­das“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.

Jeigu manote, kad krimsti poeziją tolygu kokį sūrio gabalėlį pabaigti, labai klystate. Vienas garbus lietuvių rašytojas yra pasakęs, kad skaityti gerą prozą –­ tas pat, kaip gerą kumpį kirsti (o geras kumpis, kaip iš savo vaikystės kaime pamenu, padžiovintas būdavo ir skalsus; kol nukrebždi virvele prie jo, pakabinto paluby, kol dantis pasigalandi, kol atsikandi, žiūrėk, ir visa diena praėjo). Žinoma, Gintaro Bleizgio knyga man visai nepanaši į kumpį – aš tik noriu pasakyti, kad tai gera poezija. Kitokia ir būti negali, kai jau ant knygos nugarėlės randi tokius anotacijos žodžius: „Ekspresionistiniuose eilėraščiuose egzistencinis nerimas sumišęs su metafiziniu ilgesiu. Sumišęs čia – šakninis žodis. Sumišęs iki pamišimo.“ Na, tik rambaus žmogaus gali nejaudinti tokia anotacija – bet kuri raštinga pelė apkvaiš iš susižavėjimo, nes ir egzistencinis nerimas, ir metafizinis ilgesys mums yra tiesiog įgimtas. Antra vertus, kaipgi gali nesižavėti eilutėmis, kur pranašas Jona kalba apie proto ribas, kad protas „per silpnas išaiškint pasaulį“ ir kad „mąstymu neapsiginsi nes lemia/ ne mąstymas“, nes „mąstymas nieko nereiškia anapus“ ir „susidūrus su angelu“. Še jums, še, priešrinkiminį sezoną pradėjusios cirko pelės su prabangiais kostiumukais, politinių kalbų rašytojai ir išdidžios kanceliarijos žiurkės. Ir nedrįskit pateikti ultimatumų poetui, nes „Sode“ kalba ne jausmingas lyrikas, kuriam net žemės trauka yra asmeninis įžeidimas, o matematikas, kuris žino, ką reiškia įrodyti eilėraštį.

 Jonas Grigas. „Kiek trunka sekundė: šiuo­laikinis pasaulis moks­lininko akimis“. – Vilnius: „Tyto alba“, 2011.

Tos anotacijos, tie gardūs reklaminio sūrio kąsneliai, pateikti skaitytojui ant knygos nugarėlės, tikra nelaimė – paragauji ir įklimpsti. Na, juk tik visiškas avigalvis gali nereaguoti į tokius klausimus: „Kas yra laikas?“, „Kas yra šviesa?“, „Kas yra vanduo?“, „Ar pasaulis yra tik iliuzija?“, „Ar esame vieni Visatoje? Ar joje gyvena dar kas nors, ar tie kiti lankosi Žemėje ir bendrauja su žmonėmis? Jei ne, tai kodėl ir kur jie slepiasi?“ Juolab kad į šiuos klausimus bando atsakyti ne koks aštuonias klases baigęs traktorininkas, staiga patyręs nušvitimą ir ėmęs užkalbėtu vandeniu gydyti žmones, o Lietuvos mokslų akademijos akademikas, Vilniaus universiteto profesorius, habilituotas fizikos daktaras. Viskas labai įdomu, tik štai apie Visatos gyventojus aš turiu savo nuomonę ir ją pasilaikysiu: man per akis ir žmonių, kurie triukšmingai bilda, rėkauja, trukdo man skaityti, o patys nieko neskaito, jeigu dar ir ateiviai pradės lankytis, aš, garbės žodis, neištversiu.
Bet nusiraminau, nes profesorius neturi jokių konkrečių duomenų apie kitų planetų gyventojus. Besižavėdama autoriaus mintimis apie vandenį (kokios tobulos struktūros jo molekulė, kokia mįslinga kilmė, kaip vanduo keičia formą ir t. t.), pastebiu, kad čia kažkas giliai susieta su poezija, tik, ginkdie, ne ta, kur pilamas skystas vandenėlis, o ta, kurioje vanduo turi savo formulę ir struktūrą: jeigu ledas, tai ledas, jei garas, tai garas. Kaži, ar fizikos profesoriai žino, kaip jie kartais arti būna to, ką su pašaipėle vadina poezija, mitais, pasakomis? Turbūt nelabai, nes poezija, mitas, sakmė – anoks čia rimto tyrinėjimo objektas, o filosofija iš fizikų pusės apskritai sulaukia pašaipos. Sakyčiau, be reikalo. Užtat toks juokingas kartais būna mokslininkų tikėjimas technine žmonijos pažanga kaip panacėja. Juk net mes, pelės, žinome, kad civilizuoti ir akmens amžiaus žudikai skiriasi tik žudymo priemonėmis, taigi moralės atžvilgiu techninė pažanga yra iliuzija. Bet graužti tokias knygas kaip ši, sakyčiau, sveika. Čia ne kokį pseudofilosofinį Coelho suryti –­ ten tiek miglapūčio, susižavėjusių skaitytojų vadinamo „filosofija“, kad rimtai sutrinka virškinimas. Jeigu fizikos daktaro knygoje per daug fizikos – argi verta dėl to piktintis? Žinoma, vertėtų prisiminti G. K. Chestertono mintį, kad truputis metafizikos gerokai supaprastintų tai, ką mes vadiname fiziniu savo gyvenimu – politiką, kultūrą, visuomeninę veiklą, rinkimus ir panašiai. Bet jeigu norite, kad jūsų gyvenimas ir toliau liktų sudėtingas – kas gi tamstoms trukdo, neskaitykit šitos knygos ir apskritai jokių akademikų.

„Nerimas: svarbiausių humanitarinių ir socialinių grėsmių bei jų pasekmių Lietuvai įžvalgos / Viktorija Daujotytė, Valentinas Mikelėnas, Arvydas Šliogeris, Aleksand­ras Vasiliauskas, Vladas Žulkus“. – Vilnius: „Tyto alba“, 2012.

Ak tu Dieve, ir ką aš sau, kvaila pelė, maniau, imdama į dantis šitą knygą. Ar man neužtenka jaukaus užkaborio trijų kambarių butuke, kur viskas paversta biblioteka, net virtuvė ir tualetas, ir tatai labai neatitinka šiandieninės Lietuvos standartų, pagal kuriuos ištisi kambariai turi būti skiriami batams ir drabužiams laikyti, o biblioteka įsivaizduojama kaip inkvizicijos kankinimų kambarys. Kam man tos grėsmės, apie kurias kalba knygos autoriai, juolab humanitarinės – juk aš pelė.
Bet kas gi tos humanitarinės grėsmės, ar jos tikrai tokios baisios? Gal žmonės tiesiog perdeda – jiems tai būdinga. Anava ką rašo Arvydas Šliogeris: „(…) grėsmių tiek daug, kad būtų sunku jas net išvardyti (…) šių grėsmių akivaizdoje mes esame bejėgiai.“ Lietuva negali priešintis artėjančiai antropologinei katastrofai, nes „neturi nė menkiausių resursų – nei technologinių, nei karinių, nei ekonominių, nei politinių, nei intelektualinių, nei žaliavinių, nei emocinių, nei moralinių, nei, pagaliau, antropologinių“. Kaip gali įvykti antropologinė katastrofa, kai neturime antropologinių išteklių, iš tiesų yra įdomu. Panašu į šiemetinės pasaulio pabaigos pranašystes.
Antra vertus, televizijos kaip „dabartinės ideologijos ar net religijos koncentrato” adekvačiai vertinti negaliu, nes jos nežiūriu, o klausausi. Garsus žmogus man tas, kuris daug triukšmauja. Vakar kažkoks garsiai rėkė per rinkiminius politinius debatus Valdovų rūmuose. Neabejotina garsenybė. Ar man pasivaideno, ar ne, kad dar ir batu į tribūną pakaleno?.. Visa tai, dar pridūrus netaisyklingas sakinio konstrukcijas ir tvirtagalės priegaidės nepaisymą, taip užbaigia garsenybės portretą, kad aš jo nė išvysti nebenoriu. Tik pasižiūriu į savo mylimo Platono nugarėlę, padūsauju ir pamanau, kad ir taip gyvenu iškreiptų idėjų pasaulyje, kam man tas garsenybės vaizdas. O televizija irgi yra ne kas kita, kaip idėjos atspindys, tik toji idėja nebūtinai iš Dangaus. Juk naujos technologijos neaplenkia ir pragaro, apie tai rašė jau C. S. Lewisas, minėdamas Filologinį pragaro padalinį. Bet mums, pelėms, tai neaktualu, nes visos pelės budi už rojaus vartų.

Gao Xingjian. „Dvasios kalnas“. Iš šiuolaikinės kinų kalbos vertė Agnė Biliūnaitė. –­ Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.

Knyga tikrai kaip kalnas, ir ką ta šeimininkė galvojo ją pirkdama. Toks storumas atleistinas tik „Gargantiua ir Pantagriueliui“ beigi „Pomirtiniams Pikviko klubo užrašams“. Na, gal dar „Marksistinės-lenininės filosofijos pagrindams“, kuriuos anądien partempė nuo šiukšlių konteinerio. Ak, tiesa, autorius – Nobelio premijos laureatas ir vienintelis kinas, gavęs šią premiją. Negana to, klaidingos diagnozės auka (kaip rašoma anotacijoje, jam „buvo diagnozuotas vėlyvos stadijos plaučių vėžys, tačiau netrukus diagnozė atšaukta“). Na, jeigu jau šitaip… tada galima supras­ti ir Nobelio premijos komitetą, kuris pareiškė, kad šis kūrinys – vienas iš tų, kurių „nėra su kuo palyginti, nebent su jais pačiais“.
O aš štai imsiu ir palyginsiu, ir Nobelio komitetas turės nusivilti. Kadangi „Dvasios kalnas“ – kelionė „per Kinijos erdves ir istoriją, ieškant šventojo kalno (…), moters ir savojo „aš“, jį galima drąsiai lyginti su Valdo Papievio „Eiti“, ten herojus irgi kažko ieško, eidamas palei Provanso levandų laukus, ir labai gali būti, kad savojo „aš“, mažai tikiu, kad moterų, jos paprastai atsiranda ten, kur jų mažiausiai tikiesi. Kadangi nepakenčiu levandų – juk aš pelė, ne skalbinių užvalkalas – tai skaityti nepabaigiau, ėmiau čiaudėti ir apsiašarojau. Tiesą pasakius, paskui tuo palyginimu suabejojau. Anotacija iškilmingai teigia, kad „Dvasios kalno“ pasakotojas „kalbasi su daugybe pasakotojų ir su savimi“ –­ tai turėtų būti neabejotina vertybė, bet man patys su savimi besikalbantys žmonės atrodo įtartini. Tai, kad „Piligrimą lydi folkloro, kaimo senolių, budistų, šamanų patirtys“, irgi kažkas panašaus į kalbėjimąsi su savimi. Kas gi žino, kokios tos patirtys? Mano vaikystės kaime senolis Vycka gerdavo odekoloną ir prispjaudavo kaimynei į išneštus ataušti šaltienos puodus.
Bet kaip gražu, kai žmogus turi šitiek pasakyti – daugiau kaip penki šimtai puslapių!.. Perskaičiusi jaučiausi kaip po Vilniaus maratono, vos sugebėjau nusikepurnėti iki šaldytuvo. Savojo „aš“ jame neradau, bet aptikau gabaliuką mocarelos.