Vytenė Muschick: „Dalia Grinkevičiūtė – XX a. istorinio konteksto žmogus“

× Valentinas Sventickas

 

Vytenė Muschick baigė skandinavistikos ir lietuvių filologijos bakalauro studijas Vilniaus universitete bei germanistikos magistrantūrą Budapešto Lorándo Eötvöso universitete. Yra Dalios Grinkevičiūtės kūrinio vertėja į vokiečių kalbą, jos kūrybos populiarintoja. Beje, „The Calvert Journal“ vasario 16 d. paskelbtame 100 geriausių Vidurio ir Rytų Europos, Rusijos ir Centrinės Azijos knygų, kurias galima įsigyti anglų kalba, sąraše pagal rašytojų, poetų, vertėjų ir akademikų apklausas (www.calvertjournal.com/features/show/12441/100-books-eastern-europe-central-asia) šalia Antano Škėmos „Baltos drobulės“ („White Shroud“, vertė Karla Gruodis) yra ir D. Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“ („Shadows on the Tundra“, vertė Delija Valiukenas).

 

Vytenė Muschick: „Dalia Grinkevičiūtė – XX a. istorinio konteksto žmogus“
Arūno Baltėno nuotrauka

 

Turėjo būti kokia nors kibirkštis, kad Dalia Grinkevičiūtė atsirastų jūsų apmąstymų, o paskui ir darbų lauke.

Pirmasis sąmoningas susitikimas su jos kūryba greičiau panašus į sukrėtimą, šoką. Beje, tai įvyko jau po D. Grinkevičiūtės mirties (1987 m., – red. past.), kai pirmąkart perskaičiau jos tekstą „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Tuomet, jau Sąjūdžio laikais, apybraiža buvo publikuota mėnraštyje „Pergalė“. Buvau 16-os. Sukrėtė ne tik žiaurus, skausmingas teksto turinys, bet ir faktas – aš beveik nieko apie D. Grinkevičiūtės praeitį nežinojau. Tariausi pažįstanti ją, matėmės vasaromis, kai lankydavau Laukuvoje tetą Aldoną Šulskytę. Pas tetą Aldoną gydytoja D. Grinkevičiūtė prisiglaudė, kai Šilalės rajono valdžia atleido iš darbo Laukuvos ambulatorijoje. Tuomet ji neteko tarnybinio buto ir pragyvenimo šaltinio.

Antrasis priartėjimas prie D. Grinkevičiūtės įvyko po netekties, kai 2008 m. mirė teta Aldona. Nežinau kodėl, bet mirtis, netektis tapo tos kibirkšties užuomazga. Mačiau, kaip teta su meile ir atsidavimu saugojo savo artimos bičiulės, sielos sesers atminimą. Ji savo kukliame butelyje Eitvydaičių gatvėje, Laukuvoje, buvo įrengusi D. Grinkevičiūtės muziejų, kuris veikė visada ir atverdavo duris kiekvienam lankytojui pabeldus į duris. Tas muziejus lyg koks atskiras gyvas organizmas kito, plėtėsi. Iš pradžių išsiteko vienoje patalpoje, buvusiame Dalios asmeniniame kambaryje, paskui persikėlė į mano tetos kambarį ir galiausiai, „išstūmęs“ ją miegoti ir gyventi į virtuvę, „pasisavino“ abu kambarius. Kai tetą lankydavau tame name-muziejuje, iš pradžių miegodavau lovoje nukrausčiusi eksponatus, o vėliau – tiesiog ant grindų. Visa erdvė buvo įveiklinta, toks jausmas, tarsi prieš mane būtų atsivėręs įšaldytas laikas. Kai teta išėjo, kilo natūralus klausimas – kas toliau. Namą perėmė Šilalės rajono savivaldybė, Vlado Statkevičiaus muziejus. O aš nusprendžiau pamėginti išversti ir išleisti prisiminimus Vokietijoje, nes ten jau seniai gyvenau.

 

Savo veiklose, tarp jų ir žurnalistinėje, sutinkate įvairiausio likimo asmenybių. Tenka lyginti, gretinti, vertinti charakterius, vaidmenis, misijas, tesėjimus ir netesėjimus. Kaip šiame kontekste suvokiate D. Grinkevičiūtę?

Ji yra XX a. istorinio konteksto žmogus. Šio amžiaus lūžiai ją mėtė ir vėtė. Tekstai ir biografija atspindi jos tvirtą, orią vidinę laikyseną. Kai 2009 m. Vokietijos televizija ARD per kultūros laidą „ttt – titel thesen temperamente“ („Pavadinimai, tezės, temperamentai“) apie D. Grinkevičiūtę, rankraštį rodė reportažą, pavadino jį „Das Tagebuch einer Unbeugsamen“ („Nepalaužiamosios dienoraštis“). Bet kuriuo atveju tai užuomina apie vadinamąjį moralinį stuburą, kuris turbūt ir gelbėjo. Teko sutikti ir daugiau tokių asmenybių su tvirtomis vidinėmis nuostatomis. Dažniausiai  moterų. Jos visos XX a. vaikai ir visų jų, deja, jau nebėra. Viena jų aktorė Rūta Staliliūnaitė. Ji buvo mylima D. Grinkevičiūtės ir A. Šulskytės aktorė. O R. Staliliūnaitė jautė trauką D. Grinkevičiūtės tekstui, buvo net paruošusi programą „Lietuvos Antigonė“ ir važinėjo su ja po Lietuvą. Galiu paminėti ir neseniai mus palikusią teatrologę, germanistę Ireną Veisaitę... Šias moteris siejo ne vien laikas. Bet ir laikysena.

 


Dalia Grinkevičiūtė – mokinė

 

Pati ryžotės versti D. Grinkevičiūtės atsiminimus į vokiečių kalbą. Vertimas išleistas Vokietijoje 2014-aisiais. Kaip pavyko sudominti Berlyno leidyklą „Matthes & Seitz Berlin“? Koks atgarsis lydėjo knygą?

Šią Berlyno leidyklą pasirinkau sąmoningai. Ji nepriklauso prie didžiųjų leidyklų, bet Vokietijoje vertinama, sulaukusi ne vieno apdovanojimo. Sekiau, kaip kruopščiai leidykla leidžia rusų rašytojo Varlamo Šalamovo pasakojimų ciklą „Kolymos apsakymai“ apie rašytojo patirtis Kolymos lageriuose, ir pagalvojau apie D. Grinkevičiūtę. Per vieną Leipcigo knygų mugę priėjau ir pasikalbėjau su leidėju, paskui knyga pasirodė 2014 m. pavadinimu „Aber der Himmel – grandios“ („O dangus ten didingas“). Knyga sulaukė paminėjimų, recenzijų didžiojoje spaudoje. Vokietijos ir Austrijos radijas aptarė knygą ir transliavo pokalbius. Nors atgarsio žiniasklaidoje tikrai sulaukė, nedrįsčiau teigti, kad knyga Vokietijos literatūrinėje padangėje sušvito kaip kometa. Metams bėgant ji vis vien buvo perkama ir pamažu išsikovojo vietą longesellerių kategorijoje ir 2016 m. minkštais viršeliais buvo perleista „btb“ leidyklos.

 

Vytenė Muschick: „Dalia Grinkevičiūtė – XX a. istorinio konteksto žmogus“
Laukuvoje Aldonos Šulskytės įkurtame Dalios Grinkevičiūtės muziejuje. Joanos Deltuvaitės nuotrauka

 

Plačiausiai žinomi D. Grinkevičiūtės kūriniai – 1949–1950 m. rašyti atsiminimai (atrasti tik 1991 m.), apybraiža „Lietuviai prie Laptevų jūros“ (rašyta XX a. 9 dešimtmečio pradžioje), su ja susijęs pasakojimas „Gimtojoj Žemėj“ (rašytas maždaug tuo pačiu laiku), sakytume, tęsinys. Ką pasirinkote versti, kokia vokiškojo knygos pavadinimo istorija?

D. Grinkevičiūtė pati neturėjo galimybės sudaryti ir pavadinti savo knygos, ji mirė prieš pat Sąjūdį, nesulaukusi, kad būtų surastas pirmasis rankraštis, kurį 1991-ųjų pavasarį rado kaunietė Nijolė Vabolienė, giliau pakasusi po bijūno krūmu, – šitaip ji paliudijo mūsų filmavimo grupei, kai žurnalistas Ulfas Kalkreuthas ruošė pasakojimą Vokietijos televizijai. O pavadinimą „Lietuviai prie Laptevų jūros“ yra sugalvojęs, jei neklystu, rašytojas Kazys Saja. Supratau, kad knyga pasirodė daugelio žmonių pastangomis: vėliau rašytus rankraščius saugojo, slėpė, perrašinėjo, o pirmąjį rankraštį restauravo, šifravo, redagavo ir 1997 m. Lietuvoje pasirodžiusi knyga visas tas pastangas vainikavo. Kitaip tariant, tai buvo kolektyvinio darbo rezultatas. Vokietijoje pasirinkome išleisti 1949–1950 m. rašytus atsiminimus ir leidykla paprašė pavadinimą „Lietuviai prie Laptevų jūros“ pakeisti kitu, nes šiandienos vokiečiams pirmoji asociacija būtų susijusi su Arkties tyrinėtojų ekspedicijomis XIX amžiuje. Tekste aprašomi ir suomių, estų, ukrainiečių, per pirmuosius masinius trėmimus tremtų Lietuvos žydų likimai, kalbama ir apie lenkus, rusus, autorė nėra vien lietuvių vargų tremtyje metraštininkė, ji reflektuoja universalų klausimą: „Ar įmanoma išlikti žmogumi nežmoniškomis sąlygomis?“ Todėl minėtam pavadinimui panaudota atsiminimų pastraipa: „O danguj – tik­ras grožis. Visokiom spalvom pinasi didinga Šiaurės pašvaistė. Viskas didinga (...).“ Šiuos žodžius ištaria jaunutė Dalia, pakėlusi akis į Šiaurės padangę. Ji gėrisi monumentaliu gamtos grožiu ir jaučia žmogaus menkystę. Tie atsiveriantys žmogaus egzistencijos kontrastai yra dar vienas jos pirmojo teksto privalumas.

 

Vytenė Muschick: „Dalia Grinkevičiūtė – XX a. istorinio konteksto žmogus“
„Lietuvių prie Laptevų jūros“ rankraštis. Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių

 

Jei sakyčiau, kad 1949–1950 m. rašytieji atsiminimai yra įspūdingiausias, autentiškiausias, geriausiai parašytas tekstas, ką manytumėt?

Pritarčiau. Tai rodo ir mūsų apsisprendimas išleisti vientisą tekstą, kurį suvokėme kaip grožinį kūrinį. Ten kelios laiko plotmės, tekstas turi savo muziką, ritminius pasikartojimus, sniego pūgos variacinę fugą. Yra teksto kompozicija su dviem kulminacijomis (teismo scena, mirties artinimasis užpusčius). Šiame tekste įžiūrėčiau ir bildungsromano užuomazgų – pagrindinė figūra, kuri yra ir pasakotoja, iš mergaitės, vaiko tampa jauna subrendusia moterimi. Iš pradžių ji dar ieško autoritetų, nori šlietis prie suaugusiųjų, bet stiprybės ir atspirties tašką randa savyje, jaučiasi atsakinga už save ir net savo mamą. Čia būtų galima toliau vystyti vertėjo į lenkų kalbą Kamilo Pecelos mintį apie vaikų vaidmenį D. Grinkevičiūtės aprašomoje tremtyje, kad vaikai atsiminimuose yra pagrindiniai moraliniai ramsčiai, priešingai nei suaugusieji, kuriuos greitai nualino badas, darbas ir nelaisvė. O vertėja į anglų kalbą Delija Valiukėnaitė mums susirašinėjant iškėlė įdomią mintį, kad 1949–1950 m. rank­raštis nenutrūksta, kaip kursyvu nurodoma 1997 m. leidime. Vertėja daro prielaidą, kad autorės kompozicijos vientisumą grindžiantis sumanymas ir buvo tekstą baigti dviejų jaunų draugių nerviniu sukrėtimu, radisto palapinėje išgirdus per radiją transliuojamą klasikinę muziką, kuri akimoju nubloškia pasakotoją į tolimą, sapnuojamą vaikystės Lietuvą, operos spektaklius Kaune ir pan. Netikėtai išgirstas muzikos kūrinys tundroje taip sukrečia, kad pavirsta į raudą dėl pavogtos jaunystės ir pavogtos tėvynės.

 

Vytenė Muschick: „Dalia Grinkevičiūtė – XX a. istorinio konteksto žmogus“

 

Turbūt esu pasakojęs, kad po to, kai 1997 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje išleidome jos knygą „Lietuviai prie Laptevų jūros“, lig šiol išsamiausią jos kūrybos rinkinį, tarptautinėse knygų mugėse siūlėme ją kitų šalių leidėjams. Tada nepavyko. Ką padarėte, kad vokiečiai ėmėsi leisti? Ar galima būtų sieti Berlyne išleistą knygą su proveržiu – leidimais kitomis pasaulio kalbomis?

Pastangų išleisti knygą būta ir anksčiau. Bandžiau Vokietijos leidykloms siūlyti kūrinį ir 2002 m., kai Lietuva buvo Frankfurto knygų mugės viešnia. Paruošiau autorės ir jos knygos pristatymą, vertimo ištrauką ir išsiuntinėjau leidykloms. Tačiau tuomet susidomėjusios leidyklos neatsirado. Vėliau dienraštyje „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ pavyko publikuoti ilgesnį straipsnį apie D. Grinkevičiūtę. Su straipsniu vėliau nukeliavau į „Matthes & Seitz Berlin“ leidyklą ir reikalai pajudėjo. Gal tiesiog atėjo laikas ir atsivėrė durys asmeninėms istorijoms, patirtims, o gal tai tiesiog puikiai tiko leidyklos programai. Tuo metu egzistavo tik Ievos Musteikytės vertimas į italų kalbą. Proveržis pasijuto, kai buvo išversta į pagrindines užsienio kalbas. Pavyzdžiui, vertimai į suomių, anglų ir nyderlandų kalbas atsirado todėl, kad leidėjai prieš tai susipažino su knyga vokiškai. Be to, knygoms atsirasti dažnai padeda vertėjai, kurie tose užsienio šalyse veikia kaip knygos agentai bei atsirandantys profesionalūs literatūros agentai. Kai kuriuos vertimo projektus inicijuoja, jiems tarpininkauja kultūros atašė. Negaliu nepaminėti ir Lietuvos kultūros instituto su vertimų skatinimo programa, kuri gana stipriai prisideda prie sėkmingos lietuviškų knygų pasaulyje sklaidos, kaip ir literatūros kritikų parašyti Lietuvos kultūros gidai, pristatantys literatūrą potencialiems užsienio leidėjams. Lietuvių literatūros sklaidos laukas šiandien profesionalesnis ir turintis daugiau galimybių nei minimais 1997-asiais.

 

Vytenė Muschick: „Dalia Grinkevičiūtė – XX a. istorinio konteksto žmogus“

 

Eiliniam skaitytojui norisi skaityti tai, kas smagu. O čia – tremtis, represijos, kančios, lavonai...

Bet tai autentiška, tikra, išgyventa. Tai patraukia, tiksliau, įtraukia, įsiurbia, nes emocija (ypač pirmajame rankraštyje) dar gyva, pulsuoja. Be to, tremties patirtis daug kur vaizduojama esamuoju laiku, o tai leidžia mums būti kartu, pajusti tą magišką čia ir dabar. O apie tekstą, jo ilgaamžiškumą dažnai juk ir sprendžiam iš to, ar jis vis dar gyvas, ar jis dar veikia. Na, o vėliau rašyti prisiminimai įdomūs, kad tai nuostabi medžiaga tyrinėti atminties darbą, kaip ji veikia, kokie jos mechanizmai. Nes čia tas pats žmogus antrą kartą bando aprašyti tą pačią tremties patirtį ir tik šįkart iš didesnės laiko distancijos. Ir šiuo atveju matoma pastanga užfiksuoti viską, kas svarbiausia, nes juk D. Grinkevičiūtė, rašydama apybraižą „Lietuviai prie Laptevų jūros“, nežino, kad pirmieji atsiminimai po jos mirties bus rasti ir perskaityti. Todėl ši knyga šiandien aktuali ne vien kaip autentiškas Gulago dokumentas, bet ir kaip antropologinė kasdienybės, fizinių detalių prisodrinta išgyvenimo studija.

 

Vytenė Muschick: „Dalia Grinkevičiūtė – XX a. istorinio konteksto žmogus“

 

Rašydama apie savo tetą A. Šulskytę, kartu įvardijote ir vaikystėje jūsų matytos D. Grinkevičiūtės charakterio bruožus. Praėjo daug laiko. Ar pridėtumėt ką nors?

Daug daugiau apie D. Grinkevičiūtę žinojo mano teta, jos drauge ir daug druskos suvalgė, ir tirpios kavos išgėrė. Mano prisiminimai – tai greičiau vaiko įspūdžiai, fragmentai. Ryškiausiai prisimenu puikią iškalbą, veržlų temperamentą, aistringas diskusijas su mano teta, o kartais ir aštrius ginčus apie teatrą ir literatūrą, nes tų moterų namuose gulėjo šūsnys tuometinės Lietuvos literatūrinės spaudos, ne tik „Literatūra ir menas“ ar „Pergalė“, bet ir rusiški „Ogoniok“ ir „Literaturnaja gazeta“. Abi labai domėjosi ne vien lietuvių, bet ir rusų literatūra. Stalai buvo nukloti straipsnių, eilėraščių iškarpomis, ypač patikusios žiogeliais smeigiamos prie kilimo ant sienos. Už namo, į pakalnę, driekėsi sodas ir kelios daržo lysvės, vaiskrūmiai ir vaismedžiai. D. Grinkevičiūtė mėgo skiepyti obelis ir kriaušes, sodo pakraštyje vešėjo jos pačios iš kažkur atsivežti ir pasodinti beržai, kuriuos labai mėgo. Atsisėsdavo sodelyje ant medinio suolo ir klausydavosi beržų. Teta augino rožes, sausiukų kerus, kuriais vėliau puošdavo ir muziejų. Kai atvažiuodavau vasaromis į svečius, vaišindavo kriaušaitėmis sirupe ir siųsdavo pasiskinti uogų į sodelį – juodųjų arba geltonųjų serbentų, aviečių, agrastų ir naminių žemuogių. Jos gerdavo tirpią kavą, pasiūlydavo ir mėsos konservų. Prieš kelias dienas kalbėjausi telefonu su savo tėvu. D. Grinkevičiūtė jam yra sakiusi, jog namie laiko prisipirkusi daug konservų atsargų – kilus karui būtų apsirūpinusi. O aš pagalvojau, kad po tremties Trofimovske dar kartą patirti bado tikrai nenorėjo.

 

Vytenė Muschick: „Dalia Grinkevičiūtė – XX a. istorinio konteksto žmogus“
Laukuvoje Aldonos Šulskytės įkurtame Dalios Grinkevičiūtės muziejuje. Joanos Deltuvaitės nuotraukos.

 

Vytenė Muschick. Dalia Grinkevičiūtė: „Pastačiau šiokį tokį paminklą Šiaurės aukoms“ ČIA

Draugai