Ką reiškia būti nufotografuotam, kaip jautiesi fotografuojamas? Esama įsitikinimo, kad taip pavagiama žmogaus siela... Tai turbūt retorinis klausimas. Kaip tau šis kadras? Tau svarbu atrodyti? O gal nufotografuotas tampi tiesiog spektaklio personažu, kuris gyvena jau atskirą gyvenimą?

Kalba keičiasi, vizualėja, esama nuogąstavimų, kad teksto (tradicine prasme) greitai apskritai neliks. O galbūt iš rašytojo irgi liks tik vaizdas?

 

Daiva Kairevičiūtė. Poetas Ramūnas Liutkevičius. Iš ciklo „99 scenarijai rašytojams“

 

aš esu ramūnas, pozuotojas, pilkųjų erdvių paukštis. jei buvai suaugęs su atskirtimi, jei praeitis įsirašė po oda, objektyvas ar anglinis pieštukas ištrauks į paviršių visą kūno atmintį, ir atvaizdas tampa gyvas. man svarbu pateisinti sceną, kalbėti čia ir dabar. išklykiu atvaizdą į objektyvą, į dailininkų molbertus, iššoku, nepozuoju. poezija yra ne tik raidės popieriuje, bet ir muzika, ir vaizdas, poezija yra šokis. kai nieko nebeliks, liks judesys ir kismas. per fotosesiją ištraukėme kūno atmintį į paviršių baleto scenografijos fone, man apsinuoginus. būtina apsinuoginti, nes kitaip blykstėmis praeities neprakalbinsi.

poezija – iš nesuderinamumo su pasauliu, kūrybinis gyvenimas – iš ryšių.

mudviejų su daiva pažinties pradžia prieš trejus metus „maximoje“ gedimino prospekte.

– labas.
– labas.
– tai kur ten vakar pažaliavai visas?
– selfinuosi dabar be saiko. parke, vingio parke.
– vingio parke? prieš lempą?
– prieš mėnulį.
– geras!
– bet aš ten filtrą užmečiau ant fotkės.
– aišku. gerai ten. prieš lempą.
– dėkui.
– turbūt manęs neprisimeni?
– prisimenu, buvau jūsų parodoje. gal net ne vienoje.
– tiksliai. bet nebendravom tąkart visai.
– ne.
– tu... tu... tu rašantis esi?
– nu jo...
– rašai kažką... poeziją?
– nu jo, ir poeziją, bet esu nelabai sisteminis.
– tai susipažinom pagaliau.
– klausiau dar kažkada jūsų radijo laidos su... su… su valentinu... mite...
– tai ten... tavo akiniai nenuvalyti, apsinešę, akinius tau reikia nusivalyt.
– ble...
– nieko, mano irgi apsineša. gal aš tave nufot­kinsiu.
– galiu nusiimt akinius.
– ne ne, dulkės gerai čia atrodys.
(...) blyn, nesimato tų dulkių.
– galiu juos padaryti va taip
(nusmaukiu lęšius žemyn).
– nu jo, atrodysi kaip maniakas.
– geras.
– atsiųsiu kada pasitaikius progai.
– dėkui.
– ne ne, nieko, čia žinai...
– tai jo.
– iki.
– iki, viso.

Ramūnas Liutkevičius – poetas.