„Genuja, saudade ir splinas“ – taip vadinasi Claudio Pozzani eilėraštis, kurį prieš dvejus metus verčiau iš italų kalbos. Viename pavadinime trys šalys – Italija, Portugalija, Prancūzija. Kai esi Genujoje, viename svarbiausių Viduržemio jūros uostų, kadaise galingos Genujos respublikos sostinėje, gali pajusti ir portugališką ilgesį, ir Paryžiaus nykumą. Tąsyk verčiau ir trumpą poeto gyvenimo aprašymą – jis vadovauja tarptautiniam poezijos festivaliui Genujoje. Prieš dvejus metus festivalyje dalyvavo Kornelijus Platelis, o šiemet atvykau aš, klausiau Claudio skaitymų, kartu atsidūrėme kalėjime... 2005-aisiais C. Pozzani lankėsi „Poetiniame Druskininkų rudenyje“. Tada dar nemokėjau italų kalbos, bet C. Pozzani įsiminiau. Dar nežinojau, kas yra performatyvi poezija, spoken word, slemas. Kad eilėraščius galima ne tik sumurmėti arba patosiškai deklamuoti aktoriaus balsu, bet ir išdainuoti, išvaidinti, iššokti. Kaip daro Pozzani, žmogus orkestras (grandiozinio festivalio organizatorius, poetas, performansininkas) – Genujoje apie jį sklinda legendos.

„Plačiai atverti žodžiai“ („Parole Spalancate“) – tai festivalis, šiemet vykęs jau 22-ąjį kartą, birželio 10–19 dienomis. Tai didžiausias poezijos festivalis Italijoje, tačiau Kultūros ministerija jo neremia, organizatoriai tai įrašė net ir įžanginiame programėlės žodyje. Pasirodo, Italijoje poezija, palyginus su kitais menais, beveik negauna finansavimo. Festivalį remia miesto savivaldybė, prekybos centrų tinklas „Coop“, įvairūs fondai, ambasados, privatūs rėmėjai.

Į Genują buvau pakviesta kaip „Versopolio“ autorė. Tai platforma, jungianti dvylika Europos (nuo Švedijos iki Makedonijos) poezijos festivalių, kurių kiekvienas deleguoja keletą savo šalies poetų. Lietuvai atstovauja „Poe­tinis Druskininkų ruduo“, išrenkantis lietuvių kūrėjus ir kasmet pats pasikviečiantis po penkis įvairių šalių „Versopolio“ autorius. Ši platforma skirta populiarinti jaunus poetus kitose Europos valstybėse.

Gera grįžti į Italiją, metus čia gyvenau. Nusileidžiu Milano oro uoste, į Genują – Ligūrijos regione esantį svarbiausią Italijos uostą – vykstu traukiniu. Išlipusi tempiu savo mažą lagaminėlį senamiesčio labirintu Dožų rūmų link. Jaučiuosi truputį našlaitėlė – niekas nepasitinka, nepalydi. Bet labiau našlaitėle pasijusiu, kai vieną vakarą grįžus į viešbutį registratūroje man pasakys: „Sinjora, bet jūs čia jau nebegyvenate“ (pasirodo, organizatoriai susipainiojo ir vietoj keturių naktų man užsakė dviem naktim). Turbūt panašiai pasijus ir makedonietė, jauna poetė Afrodita Nikolova, sužinojusi, kad jos skrydį namo atšaukė, nes streikuoja Italijos oro uostų darbuotojai. To dar nežinodama, ji skrydžio išvakarėse aiškinosi, kaip nuvykti į oro uostą, ar turėtų dėl to jaudintis. „Tu Italijoje. Neturėtum dėl nieko jaudintis“, – atsakė viena organizatorių ir iš visų kambario kampų pasigirdo maniakiškas juokas.
Dauguma festivalio renginių vyko Dožų rūmuose, jei nelijo – vidiniame, arkų supamame kiemelyje. Dožais kadaise vadinosi Italijos miestų-respublikų valdytojai, dabar čia įsikūrusios kelios galerijos, savivaldybės įstaigos, knygynas, kavinė. Rūmai, kaip ir daug kas Italijoje, atviri iki vidurnakčio. Šalia veikia prieš penkiolika metų įkurtas „Poezijos kambarys“. Per festivalį jis mums buvo lyg informacijos taškas, čia visus metus vyksta literatūriniai skaitymai, konkursai, knygų pristatymai, edukacinės poezijos programos.

Lenkiška mazurka

Kai festivalio šeimininkas Claudio pirmąją dieną besibaigiant renginiams, apie vidurnaktį, palydėjo mane į viešbutį „Colombo“ (šalia tariamo Colombo namo; dėl gimtojo jūrininko miesto vardo su Genuja pešasi dar šeši Italijos ir Ispanijos miestai), griuvau ant lovos ir jau maniau nebeatsikelsiu. Bet kaip praleisti pirmo vakaro pasivaikščiojimą po naktinį miestą? Viešbutis, beje, pačiame centre, visai šalia Dožų rūmų ir De Ferrari aikštės su milžinišku fontanu. Tiesa, naktį, kai buvau nuėjus jo pažiūrėti, neveikė, nes taupoma – genujietis, su kuriuo netrukus susipažinsiu, paskui sakys, kad genujiečiai – šykštūs žmonės.

Klaidžiojau po didžiausią Europoje senamiestį, didelį išlikusį getą, nuėjau prie jūros, prie senojo uosto. Kažkas grojo akordeonu melodiją, labai tinkamą sentimentaliems potyriams, kurie mane apima pirmą dieną vaikštant labai gražiomis svetimos šalies vietomis. „Pasaulis toks didelis! O aš tokia maža... Tiek daug visko jame yra! Ir tiek mažai tepamatysiu...“ Šalia akordeonininko būriavosi žmonės. Būriavosi, o paskui pradėjo šokti, ir kad šoka, kad sukasi! Žiūriu į juos, šypsausi, prieina vaikinas ir klausia: „Gal norėtum prisijungti?“ Bet aš droviuosi... Pasakoja, kad jie čia renkasi kiekvieną antradienį ir šoka lenkišką mazurką.

O aš, sakau, atvažiavau poezijos skaityti, kaip tik turiu kuprinėje „Versopolio“ išleistą oranžinę savo knygelę lietuviškai-itališkai-angliškai, paduodu, pakviečiu rytoj vakare ateiti į Dožų rūmus. Vaikinas vardu Marco palydi mane iki viešbučio pakeliui atskleisdamas visokių slaptų miesto detalių. Štai, sako, katedra. O šalia katedros – liūtai. Šituos tai visi žino ir mato. O ar rasi, kur architektas akmenyje paslėpė savo šuniuką?

(Trumpas flash forwardas: vėliau kompiuterinę inžineriją studijuojantis Marco ateis klausytis poezijos. Susipažins su festivalyje savanoriaujančiais literatūros studentais. Nustebs, kad, nors gimė ir gyvena Genujoje, anksčiau apie „Parole Spalancate“ negirdėjo. Pasižadės kitais metais čia pats savanoriauti. Palydės mane į Nervi, labiausiai į rytus nutolusį nuostabų Genujos rajoną ant uolėto jūros kranto (šeštadienį čia vyks festivalio skaitymai, bet aš tą dieną jau vyksiu į Lietuvą). Mes kalbėsimės apie šokius, apie mano baimę šokti, apie kūnų judėjimą kaip komunikacijos priemonę. Paskutinę dieną jis palydės mane į traukinį, o paskui rašys: „Genuja tavęs ilgisi“ ir siųs mazurkos melodijas.)

Skaitymai už grotų

Antrą dieną turėjome skaityti eilėraščius Genujos kalėjime. Tokie skaitymai vyksta jau ne vienerius metus, juose dalyvauja ne tik poetai, bet ir patys kaliniai. Genujoje ir kai kuriuose kituose Italijos kalėjimuose rengiamas eilėraščių konkursas. Tiesa, anksčiau viskas vyko šiek tiek kitaip: kaliniai, laimėję konkursą, būdavo patys atvežami į Dožų rūmus perskaityti savo eilėraščių. Kokia motyvacija rašyti! Šį kartą vykome pas juos. Jau per pietus poetai bruzdėjo: „Esi kada skaitęs poeziją kalėjime?“ –­ „Man tai neteko...“ – „O man teko, Prancūzijoje.“ Pasirodo, kad makedonietė Afrodita šiuo metu Kembridže rašo disertaciją apie poezijos edukaciją kalėjimuose. O paryžietis Yekta dėsto kriminologiją Sorbonoje. Rodau jiems naujausią „Literatūros ir meno“ numerį kalėjimo tema, pasakoju, ką girdėjau iš lietuvių poetų, per „Poezijos pavasarį“ skaičiusių Lukiškėse nuteistiesiems iki gyvos galvos. Vėluojame, pasukame ne tuo keliu, organizatoriai priekyje itališkai ginčijasi. Galiausiai įvažiuojame į kalėjimą, paliekame automobilį stovėjimo aikštelėje rūsyje, kur stovi vien policijos furgonai. Keista, mūsų neapieš­ko, neliepia palikti telefonų, tik susirenka asmens dokumentus. Mes lyg ir kalėjime (už kelių metrų aukštos sienos, bokšteliuose vyrai su automatais), lyg ir ne visai. Skaitymai vyksta kalėjimo teritorijoje pastatytame naujame teatro pastate. Nuteistųjų nedaug, gal apie dvidešimt, dar panašiai tiek žiūrovų iš šalies. Skaitome mes, skaito konkursą laimėję nuteistieji. Rimuotas eiles apie mylimąją, mamą, mažą kameros erdvę, laisvę. Vienas jų sako kalbą apie tai, kad kultūra išlaisvina, dėkoja organizatoriams, susigraudina, mane irgi ima graudulys. Nežinau, kaip jaustis. Vos įėjusi jaučiau grėsmę. Galvojau, už ką kiekvienas iš jų čia sėdi? Ar ne per didelė mano iškirptė? Susėdome ant scenos, aukščiau jų, taip ir jaučiausi – pranašesnė, geresnė. Po skaitymų jau kitaip, buvo gera spausti jiems (ir nebesinori sakyti „jiems“) rankas. Konkurso dalyviai gavo dovanų su potekste – užrašų knygeles. Mes gavome po knygą apie dešimt metų šiame kalėjime veikiantį teatrą ir jo veiklą. Išėjome, juokavome, buvo šviesu. Mąsčiau, kad Lukiškėse būtų kitaip. O ir Italijoje ne visi kalėjimai tokie kaip šis, šį galima drąsiai rodyti užsieniečiams.

Šakočio skonio ledai

Italai ledus gamina iš visko – nusprendžiau suvalgiusi porciją gorgonzolos sūrio skonio ledų. Festivalis bendradarbiavo su „Rožės kvapo“ ledaine, kuri kas dieną siūlė poezijos skonio ledus. Tai buvo ledai, susiję su šalimi, kurios atstovas tądien dalyvavo skaitymuose. Pavyzdžiui, Meksikos (tekilos skonio), Viduržemio jūros regiono (pistacijų, medaus ir alyvuogių aliejaus) arba prakeiktųjų poetų ledai (juodojo šokolado ir anyžių). Birželio 14-ąją ledainė pasiūlė šakočio skonio ledų... Deja, atėjau per anksti, mergina ledainėje, sakė, šakočio skonio gaminti dar nepradėjusi ir sužinojusi, kad esu iš Lietuvos, klausinėjo patarimų (kurių aš neturėjau). Kitą dieną ledų jau nebebuvo (sakė, buvo suvalgyti per valandą). Beje, normalu, kad ledainės Italijoje dirba iki vidurnakčio ir jų vienoje gatvėje bent kelios.

Bloomsday

Birželio 16-oji literatūriniame pasaulyje dar žinoma kaip Bloomsday. Tą dieną vyksta Jameso Joyceʼo romano „Ulisas“ veiksmas, tą dieną 1904 m. Joyce’as išėjo į pirmąjį pasimatymą su savo gyvenimo meile Nora Barnacle. Diena pavadinta pagrindinio „Uliso“ veikėjo – Blumo – vardu. Jau nuo 1924 m. ji įvairiai minima Dubline ir kitose, paprastai su Joyceʼu susijusiose vietose. Italijoje Bloomsday švenčiama Trieste, kur rašytojas gyveno vienuolika metų ir pradėjo rašyti „Ulisą“, bei Genujoje. Bloomsday šventimas –­ viena „Parole Spalancate“ festivalio dalių. Nuo devintos ryto iki vidurnakčio įvairiose Genujos vietose vyko „Uliso“ skaitymai. Skyrius, kuriame Stivenas bibliotekoje diskutuoja apie Hamletą, buvo skaitomas universiteto bibliotekoje, kitas, kuriame Stivenas vaikštinėja pakrante, – Jūros muziejuje. Aš pati skaitymuose atsidūriau tik vakare, apie vienuoliktą. Ketvirtadienį tokiu laiku senamiestis jau buvo tuštokas, nurodytu adresu nieko neradome. Paklausėme sutiktos moters, ji atsakė: „Pažiūrėkit ten, – ir pamojo ranka, –­ rodos, mačiau šviesas ir kažką girdėjau.“ Paskutinių „Uliso“ skyrių „Itakė“ ir „Penelopė“ skaitymai vyko vieno senamiesčio namo hole. Ant laiptų ir kelių kėdžių tyliai sėdėjo dvi dešimtys žmonių ir klausėsi, kaip vyras su moterimi, turbūt aktoriai, pasikeisdami blankioje šviesoje skaitė Molės Blum monologą.

„Islamo valstybė“ poezijos festivalyje

Nejučiomis vis lyginau lietuviškus poezijos festivalius su genujietiškuoju. Šis nustebino renginių įvairove ir keistumu. Vyko diskusija apie „Vikipediją“, paskaitos apie jogą ir meditaciją („Surasti savo dvasinę būseną klausant poezijos ir medituojant“), apie gravitacines bangas, skaitymų taip pat būta įvairių – ir tradicinių, ir, pavyzdžiui, Italijos slemo čempionato pusfinaliai bei finalas. Su poetais daugiau pabendrauti tekdavo tik per bendrus pietus ir vakarienę, paskui jie išsibarstydavo po miestą it karoliukai. Tokios svečių gausybės dar niekur neregėjau: apie 40 poetų vien iš užsienio! Pradedant Europa, baigiant Meksika ir Mongolija (skaitė, pasak programos, „didžiausias šių laikų“ Mongolijos poetas Mendas-Ooyo, atvykęs kartu su vertėja ir žurnalistu). Festivalio pabaigoje į jį įsiliejo kitas – „Voix Vives“ – festivalis, siejantis poetus iš Viduržemio jūros regiono valstybių (kiti jo renginiai vyks Prancūzijoje, Ispanijoje, Palestinoje). Tad paskutinėmis dienomis pietaujant pusė poetų (iš Prancūzijos, Maroko, Alžyro) plepėjo prancūziškai, o kita pusė kroatiškai-serbiškai ar kitomis buvusios Jugoslavijos kalbomis – vienas viena, kitas kita –­ puikiai vieni kitus suprasdami. Ir prie vakarienės stalo, ir ant scenos autoriai taip greit keisdavo vieni kitus, kad tik dūsavau vartydama programėlę ir nusprendžiau grįžusi išsamiau pasidomėti tuo, kas ką rašo.

Turbūt keisčiausias festivalio renginys – paskaita apie „Islamo valstybę“. Buvau gana pavargusi, negirdėjau pradžios ir itališkai visko nesupratau, bet kalbėjimas priminė sąmokslo teorijos dėstymą. Kai grįžusi pasakosiu įspūdžius rašantiems bičiuliams, juokausime, kaip būtų galima paįvairinti „Poe­zijos pavasario“ programą. Neapsistoti ties skaitymais Lukiškėse, pasikviesti svečių iš „Islamo valstybės“. Pasiūlyti kiekvienos šalies, iš kurios atvyks poe­tas, skonio cepelinų. Švęsti Kukučio dieną.