Arba pieštukas, debesys ir čiobreliai. Kas gali išeitis iš šių trijų ingredientų? Sumetu į karštą vandenį čiobrelius, pamaišau pieštuku, kyla garų debesėliai. Siurbčioju. Skaitymo troškulys kutena gerklę. Brendant tarp lentynų, rankos nevalingai slysta knygų nugarėlėmis, pirštai patys verčia puslapius ir čiupinėja popierių, braukdami nuo jo raidžių lašus. Trys knygos, kurias šįkart išsirinkau, vienaip ar kitaip siejasi su atostogomis ir vasara. O ko daugiau norėti drėgną spalį.

Manuel Rivas. „Dailidės pieštukas“. Iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė. –­­ Kaunas: „Kitos knygos“, 2012.

Kaip tik ankstyvų sutemų metą dailininkas kažkodėl mėgdavo apsilankyti gvardiečio Erbalio galvoje. Jis tvirtai ir neskubėdamas įsitaisydavo raitas ant jo ausies kaip dailidės pieštukas (p. 84).

Galisijos dainius, šiuolaikinės galisų literatūros revoliucionierius Manuelis Rivasas (g. 1957) tikriausiai irgi išsitraukia iš už ausies poetinį pieštuką ir pradeda rašyti. Šis romanas kaip tekila, kurią mėgsta jo personažai: lyžteli druskos, gurkšteli, užsikandi citrina –­ maloniai nudegina gerklę ir apsvaigina. Gurkšnis magiškojo realizmo: liūdnas melodijas savaime groja iš paskendusio laivo išmesti akordeonai, kalėjime gyvena svirplys, įkalintieji naktipuodžiais groja džiazą, skalbėjų nagus nusineša salamandrų vėjas, o prie savo slenksčio audringomis naktimis gali sutikti Mirtį baltais bateliais, klausinėjančią: ar kartais nematei jaunojo akordeonininko ir tos paleistuvės Gyvybės? Knyga – tarsi tekila arba, jeigu pageidaujate ko nors lengvesnio, šaltas alus, pagardintas citrinų sultimis. Tokio užsigeistum ispanišką vasarą, kaip Marija da Visitasau, kuriai savo istoriją pasakoja gvardietis Erbalis. O ši istorija, kaip ir visos, – apie meilę ir mirtį.
1936-ųjų vasara, pirmieji negailestingo Ispanijos pilietinio karo mėnesiai. Franko pasekėjai kovoja su „raudonaisiais“. Frankistas Erbalis nušauna suimtą revoliucionierių dailininką: „Gyvenime pridariau daug blogo, bet, atsidūręs priešais jį, vos girdimai sukuždėjau, kad man labai gaila, to tikrai nedaryčiau. Nežinau, ką pagalvojo, kai jo akys – įskėlusios naktyje drėgną kibirkštį – užkliuvo už mano žvilgsnio, bet man norisi manyti, kad suprato, nuspėjo: tai darau tavo paties labui, norėdamas tave apsaugoti nuo kančių“ (p. 20). Nuo tada dailidės pieštukas ir miręs dailininkas keliauja kartu su Erbaliu ir kužda: „Saugok daktarą Da Barką.“
Danielis Da Barka – genialus gydytojas,  dėl kitų rizikuojantis savo sveikata ir gyvybe, kovojantis už laisvą Ispaniją ir dėl to nuteistas, tris kartus beveik magiškai išsisukęs nuo mirties, politinių kalinių ir revoliucionierių vedlys. „Da Barka turėjo sužadėtinę. Ji buvo gražiausia mergina pasaulyje“ (p. 48). Daktaro ir mylimosios bučinys stotyje, pervežant suimtuosius, grasino „sugriauti tam tikrus būties pagrindus, kaip žemės drebėjimas sugriauna pastatų pamatus“ (p. 138).
„Dailidės pieštukas“ – knyga, kurią skaitydamas mėgaujiesi ne tik pasakojimu apie kančioje pražystantį grožį, bet ir grožiu, įsikūnijančiu stiliuje, aprašymuose, metaforose. Tai pirmas autoriaus vertimas į lietuvių kalbą. Ir pavykęs – kūrinio kalba skamba sklandžiai, natūraliai, poetiškai.

Françoise Sagan. „Nuostabūs debesys“. Iš prancūzų kalbos vertė Stefa Čepukėnienė. –­­ Vilnius: „Baltos lankos“, 2012.

„Sveikas, liūdesy“, – tarė septyniolikmetė Françoise ir pradėjo rašyti knygas. Žavingu mažuoju monstru pramintos prancūzės romanuose – saldus paryžietiškų buržua dykinėjimas. Gyvenimo malonumai ir meilė, šalia kurios, žinoma, neapykanta, išdavystė, kančia ir kitos pobūvių nelauktos viešnios. Įdomu būtų susidaužti taurėmis su autore. Kažin, ko išgerti pasiūlytų bohemiškoji Françoise? Kai kartą policija ieškojo rašytojos namuose narkotikų, šuo Banko parodė pareigūnams, kur rasti kokainą, ir pats jo lyžtelėjo. „Žiūrėkit! Ir jam patinka!“ –­ šūktelėjo Sagan.  
 „Nuostabius debesis“ suskaiči(av)au beveik neatsitraukdama. Nuvijusi iš horizonto visus neatidėliotinus buities darbus ir privalomąją akademinę lektūrą (atšviestų lapų krūvos priekaištingai dėbčiojo mano pusėn), atsidaviau skaitymo malonumui. Kai suvoki, kad gali gyventi taip, kaip nori, o ne kaip visi, kuomet primetamas krikščioniškos kultūros kančios kultas, apima begalinis lengvumas. Tik neilgai trunkantis, nes žmogui –­ vargšui socialiniam bėdžiui – reikia kitų. O tiems kitiems irgi visko reikia. Užtenka mažo įtrūkio, ir dideli bei gražūs dalykai ima skeldėti, kol plyšta pusiau. Taip romane plečiasi bedugnė tarp dviejų mylimųjų. „Du žmonės privalo įstengti gyventi, nepailstamai įsikibę vienas į kitą. Tai ir vadinama meile“ (p. 32), – sako nepilnavertiškumo komplekso kamuojamas, liguistai pavydus, diktatoriškos motinos užaugintas amerikietis Alanas. Nors galima būtų rinktis ir kitą, jo žmonos Žozė variantą: „Mes esame laisvi, gyvename tarp žmonių, bandome gyventi tarp žmonių dvie­se“ (p. 70).
Tiesa, ką gi daugiau veikti, jei ne kankinti vienas kitą, nuobodžiaujant tarp prabangių vakarėlių Paryžiuje ir amžinų atostogų Floridoje. „Du žmonės, sugedę nuo pinigų pertekliaus, –­ tarė ji. – Jei tau reikėtų dirbti...“ – „Ačiū Dievui, to nereikia“ (p. 32). Sagan stilius paprastas, lengvas, čia svarbesnė istorija, kuri šiaip jau nėra išskirtinė. Aukštuomenės pora vaizduojama iš moters perspektyvos: pavargusi šėlti jauna, gyvenimą mylinti prancūzė išteka už gražaus ir ramaus amerikiečio. O amerikietis, pasirodo, ne toks ir ramus, gyvenimo taip kaip ji nemyli, visą dėmesį sukoncentruoja tik į žmoną ir grasina paliktas nusižudyti. Tad Žozė bėga, grįžta, elgiasi, pasak romiųjų draugų Kainlų porelės, baisiai niekšiškai: „Štai ir desertas, –­ staiga pasakė Žozė ir išblyško. (...) – Viena žvakutė, –­ tarė Žozė. – Tai reiškia, kad aš pirmą kartą tau buvau neištikima“ (p. 25).
Prieš keletą metų turbūt būčiau gėdijusis pasakyti, kad mėgaujuosi skaitydama Sagan romaną (arba, pavyzdžiui, žiūrėdama „Desperate Housewives“). O ne ne, skaitau vien Kafką, o žiūriu Tarkovskį. Sagan knygos viena į kitą panašios, bet tas kuklus buržuazijos žavesys, skendintis kažkur septintajame dešimtmety, prancūziškų kvepalų debesyje, kaskart gundo ir įtraukia, lengvai vedžioja iš vakarėlio į vakarėlį, iš puslapio į puslapį.
Pavadinimui pasirinktas Baudelaire’o motyvas iš epigrafe cituojamo „Paryžiaus splino“: „Aš myliu debesis... plaukiančius debesis... tenai, tenai... tuos nuostabius debesis!“ Mes susikuriame mylimą objektą, idealų jo atvaizdą, ir vaikomės, trokštame tolstančio, nepagaunamo.

Daiva Molytė-Lukauskienė. „Baltojo kiro giesmynai“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.

Kasdien renku
žolynų siūbavimą
ir virpesį nuo lengvų
voratinklio siūlų...  (p. 19)

Spalį, kol chrusčiovkėse nuomojamų kambarėlių dar nepradėjo šildyti, įsmunki į antrą megztinį ir prisimeni, kaip vos prieš du mėnesius dar mirkei kojas Baltijos jūroje. Bičiulis italas, įkišęs porą kojos pirštų, teigė, kad vanduo yra ledinis, bet ką tie išpaikinti italai supranta. Savas pajūris yra savas. Močiučių Palanga. Kambarių nuoma. Moterų pliažas. Vienu žodžiu, atostogos.
Nauja klaipėdietės poetės ir dailininkės Daivos Molytės-Lukauskienės eilėraščių knyga – tiesiog lietuviško pajūrio atributų natiurmortas: iš tinklų akis sprogdina menkės ir stintos, ant jūros kranto dejuoja namai, tarp stalų tarytum žuvis Nidoje nardo jauna barmenė, gliaudo kriaukles baltieji kirai, su jausmais nuplasnoja žuvėdros ir kormoranai. Knyga išleista dailiai (iliustracijas kūrė pati autorė, dizainą – R. Orantas). Lyriška, moteriškos patirties trupinių paberianti poezija. Ir vis dėlto kaip vėstanti arbata – drungnoka. Galėtų kartu su „Baltojo kiro giesmynais“ fasuoti arbatos maišelius – makt į puodelį ir iškart kitaip skaitosi, ima veikti skonio ir kvapo juslės.
Tarp jūržolių suspindi vienas kitas gintarėlis, kad ir trumpas eilėraštis „paplūdimy“: „guliu nuoga / su A. Marčėno knyga eilinė. / Vėjas atverčia lapą: dvi vyro akys žiūri. / Susigėstu. Prisidengiu nuogybę.“ Arba saviironijos medūzos: „Menininkė. Me-me-meee...“ („kasdieniškos apeigos prie veidrodžio“). Bet kam eilėraščiuose barstyti „pajūrio gintarus, apaugusius svajonėmis ir prisiminimais“ (p. 28)? Geras redaktorius rinkinyje būtų išbraukęs tokias eilutes kaip „Išlydime, sutinkame / iš nevilties ir džiaugsmo, iš apmaudo, / iš pykčio, pavydo, pagiežos ar paguodos?“ (p. 51) ar „nedrįsau prisipažinti, nedrįsau svajoti...“ (p. 97) Taip ir norisi užtraukti seniai įgrisusią dainą apie Svajoklį.
Kaip sykį socialiniame tinkle ištarė vienas rašytojas: „Metų laikai – tikroji poezijos priežastis.“ Ar čia atšiaurus baltų klimatas mus taip veikia? Ar kad ir namie šalta, o už šildymą brangiai mokame? Kartais tų metų, tų laikų, peizažų, melancholiškų gamtos refleksijų ir svajingų parypavimų lietuvių poezijoje per daug. Per daug drungnumo. Norėtųsi kuo nors nusisvilinti liežuvį.

* * *
Troškulys neišsenka, ypač kai peizažai anapus lango girdo tik lietumi, o šiapus –­ kaulus stingdančia vėsa, kai gerklė pilna anginos žarijų, o kaklus smaugia aukštos megztinių apykaklės ir šalikai – tuomet metas išgerti gerų knygų.