Ramutė Dragenytė. Intelektualūs burbulai

Tikrą intelektualinį nuotykį žada Ramūnas Čičelis naujausioje knygoje „Alternatyva“. Tai trečioji autoriaus didžiojo užmojo, vadinamo kultūrologinių straipsnių trilogija, dalis – 127 p. literatūros kritikos tomas ar, tiksliau, knygutė. Kai nebeliko kritikos korifėjų Alberto Zalatoriaus, Vytauto Kubiliaus, Vandos Zaborskaitės, Valdemaro Kukulo ar savitų reiškinių, tokių kaip Castor&Pollux, literatūros kritika Lietuvoje, atrodo, pasireiškia tik pavienėmis įdomiomis recenzijomis, kurios dar turi praeiti vos ne cenzūros procesus. Todėl netikėtas įvykis literatūros lauke sulaukti kritikos knygos, kurioje pateikiamos net ne recenzijos, o fiksuojami tam tikri kūrybos ontologiniai aspektai ar sociologiniai reiškiniai. 

 

Ramūnas Čičelis. „Alternatyva: literatūros kritika“. Dailininkas Saulius Bajorinas. – V.: „Versus“, 2023.

Ramūnas Čičelis. „Alternatyva: literatūros kritika“. Dailininkas Saulius Bajorinas. – V.: „Versus“, 2023. 

 

„Alternatyvos“ autorius mėgaujasi lėtu skaitymu ir lyg Vaižgantas siekia ieškoti deimančiukų: „Berašant šią knygą paaiškėjo, kad skaityti tikrai yra ką ir labai verta – laukė ne vienas džiugus atradimas, dažnas nuostabos jausmas ir gilus suvokimas, kad iš lėto, ramaus, kai kam gal atrodančio klampaus buvimo gimsta puiki poezija“ (p. 9). O pabaigoje net pažadama kaip reikiant driokstelėti: „...prabylama apie tokius reiškinius, apie kuriuos beveik niekas iki šiol mūsų šalyje nėra rašęs“ (p. 10). Kaip matome, R. Čičelis linkęs kurti intrigą ir labai su(si)reikšminti: „Be šios knygos tekstų daugelis tų autorių būtų likę nepastebėti ir mažiau žinomi“ (p. 9).

Kritikas pratarmėje reklamuoja, kad į jo akiratį pateko alternatyvios, gal net marginalios mažų miestų ir kaimų knygos bei rašytojai, niekada dėmesio nesulaukiantys iš „Vilniaus kritikų“, kurie priskiria šias knygas grafomanijai net neperskaitę. R. Čičelis, be abejo, ir pats save mato kaip alternatyvą „Vilniaus kritikams“, tačiau centro ir periferijos skirtis atrodo keistai. Nuolatinis priminimas, kad visi, „kas nepriklauso Lietuvos rašytojų sąjungai, visi, kurie gyvena ne Vilniuje ir nevaikšto sostinės Gedimino prospektu, yra tiesiog už žvilgsnio, dėmesio ir vertinimo ribų“ (p. 36), skamba kaip nepriklausančiojo LRS ar Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos nario priekaištai, kupini asmeninių nuoskaudų. Be to, vaikščiojantys Gedimino prospektu patys dažniausiai yra atvykėliai iš kitų Lietuvos miestų ir miestelių, sostinę atradę kaip galimybę save realizuoti, nes tik čia yra stabilios literatūros institucijos, spauda, vyksta tradicijas turintis literatūrinis gyvenimas. Žinoma, gaila, kad tokiu literatūriniu gyvenimu negali pasigirti Kaunas. Tiesa, tradicijas bando atgaivinti knygų pristatymus ar diskusijų vakarus rengiantis Maironio lietuvių literatūros muziejus, bet šių renginių nuolatinių, dažniausiai Kauno trečiojo amžiaus universiteto lankytojų vis retėja, o naujoji studentų karta nelabai aktyvi. Kituose miestuose ir miesteliuose vykstantys „atokūs reiškiniai“ dažniausiai taip ir lieka vietinės reikšmės. Rimtesni literatūros festivaliai pastebimi ir žinomi visos šalies ar net tarptautiniu mastu, o grafomanai visur yra grafomanai.

Iš R. Čičelio pasirinktų autorių pavardžių atrodo, kad ir Kaunas laikomas periferiniu miestu, nes dauguma „Alternatyvoje“ aprašomųjų – kauniečiai („didžiausios poetinės kūrybos galios šiuo metu yra Kaune ir Aukštaitijoje“, p. 125). Tačiau dalis minimų rašytojų nėra provincialai (ar užribiniai) nei geografinės, nei literatūrinės vietos prasme – daugelis gal net įsižeistų tokiais pavadinti (pavyzdžiui, Tomas Venclova, Tautvyda Marcinkevičiūtė, Dovilė Zelčiūtė, Gintautas Dabrišius, Henrikas A. Čigriejus, Robertas Keturakis, Lidija Šimkutė, Algimantas Mikuta, Lina Buividavičiūtė, Deividas Preišegalavičius, Viktoras Rudžianskas, Ieva Rudžianskaitė ir kt.). Be „nemadingais“ pavadintų gerai žinomų rašytojų tėra keletas mažiau girdėtų, tikrai periferinių, greičiausiai užribiuose ir liksiančių (Karolis Bareckas, Janina Jovaišaitė, Algimantas Mikelionis, Kęstas Sukackas, Egidija Šeputytė, Aušra Uldukienė). 

Beje, R. Čičelio knygelėje sudėti tekstai buvo skaityti LRT Klasikos radijo eteryje 2015–2020 m. (taip pat skelbti internete), todėl dalis informacijos galėjo pasenti. Pavyzdžiui, kai kurie autoriai papildė savo literatūrinį bagažą ne viena knyga ar net premija. Tiesa, 2023 m. išleista „Alternatyva“ nėra literatūros istorija – tai aktualioji kritika, norinti pateikti tam tikrą literatūrinio lauko pjūvį. Bet nei istorinio, nei sinchroninio pjūvio čia nerasime. Į R. Čičelio akiratį knygos, regis, pakliūva atsitiktinai, o perskaičius rinkinį išryškėja daugmaž tokia mintis: „Ne vilniečiai nei liūdi, nei pučiasi dėl savo atokumo. Jie tiesiog kuria labai gerą poeziją“ (p. 126).

Kiek aktualus geografinis literatūros skirstymas, kai vieta šiandien apskritai tampa virtuali, o subjektai išerdvinami ir išvietinami? Ne vienas R. Čičelio aprašomas autorius gyvena Vilniuje, pavyzdžiui, Juozas Žitkauskas pavadinamas vilniečiu, nenustojančiu būti dzūku (p. 20); aptariamas žemaičių kūrybos almanachas „Už kalno kalnas“ taip pat išleistas Vilniuje; be to, visi knygoje „Alternatyva“ spausdinami tekstai, kaip pažymi autorius, buvo skaityti LRT laidoje Vilniuje. Tad žadėtoji intriga, pasirodo, yra pats „atokios poezijos diskursas“ – pabaigoje visuma apibendrinama almanacho „Atokios stotys“ paminėjimu kaip ypatingu literatūriniu reiškiniu. Šis reiškinys, beje, sėkmingai gyvuoja jau daugiau nei dešimtmetį ir turi internetinį portalą, nesusaistytą su konkrečia vieta. Tačiau R. Čičelis, remdamasis Marshallu McLuhanu, nuogąstauja, kad „skaitmeninė, elektroninė žmonijos ateitis nutrins bet kokį skirtumą tarp centro ir periferijos“ (p. 49), t. y. visi gyvens tarsi didmiestyje, atsisakys lėtojo buvimo tempo. Kaip vertybę autorius akcentuoja filosofinę nuostabą pasauliu, lėtąjį buvimą, kuris, anot R. Čičelio, įmanomas tik periferijoje, nes tik čia rašytojas gali sukurti unikalų, naują ir originalų mikropasaulį. Sveikintina, kad kalbama apie regioninius rašytojus, pabrėžiami tarminių arealų skirtumai, aptariama vietos dvasios ir kraštovaizdžio įtaka kūrybai, bandoma visa tai teoretizuoti. Tačiau stebina dirbtinis regioninių autorių supriešinimas su Vilniaus poetais, kuriems dažniausiai priskiriama neigiama konotacija – jie vadinami savimylomis, registruojančiais savo „perspaudžiamus jausmus“ (p. 47).

Kokią knygą R. Čičelis laiko gera, t. y. meniškai kokybiška? Iš jo tekstų galima suprasti, kad dėmesio vertos tokios knygos kaip šiaulietės rašytojos J. Jovaišaitės „Kuparas, raižytas gėlėmis“ (2018), nes tai literatūros istoriškumą įveikiantis artefaktas (p. 47); I. Rudžianskaitės „Kita“ (2019) gera, nes „pasitikėjimas mokslu, menu ir religija šią knygą paverčia europietiška klasikine prasme“ (p. 56). Apie literatūrinę vertę kalbama retai, tačiau bandoma pabrėžti, pavyzdžiui, originalumą: Onos Jautakės „Sekmadienį lengva nešti“ (2016) „originali tuo, kad joje ne apgailima tai, kas prarasta, o kalba siekiama užfiksuoti tai, kas dar gyva atmintyje“ (p. 60). Regis, savaime suprantama, kad kalba užfiksuojame tai, kas „gyva atmintyje“, o knygose „vyrauja gyvenimas, kuriam suteikiama estetinė forma“ (p. 107), tačiau R. Čičeliui tai atrodo labai originalūs atradimai. Autoriaus teigimu, geros knygos „išvaduotos nuo siauro tautinio ar visuomeninio intereso“, jose įveiktas istoriškumas ir egocent­riškumas, subjektas išnyksta ir „kalbančiojo tarsi nelieka“ (p. 61), taigi geros knygos parašytos kone iš Šventosios Dvasios. Gerose knygose apsivaloma ne tik nuo dienoraštinės lyrikos, bet ir apskritai nuo literatūros: „eilėraščių kalbančiojo tradicija – tai ne literatūra, o pats senasis pasaulis“ (p. 61). R. Čičelis svarsto, kad daugėja išpažintinės, autobiografinės kūrybos ir ją vertina labiau neigiamai, neva yra reikalinga tik patiems autoriams. Kita vertus, prieštarauja pats sau, kai bando apibrėžti grafomanišką kūrybą: „grafomanas – tai rašytojas, kuris savo kūriniams nesuteikia individualių požymių ir tik atspindi masines savojo gyvenamojo laikotarpio idėjas, vaizdinius ir netgi literatūrines madas“ (p. 109). Tad, viena vertus, gera literatūra ta, kuri apsivalo nuo saviterapijos, bet literatūra be individualaus subjekto išgyvenimų tėra grafomanija. Kur tas aukso vidurys, kokia turi būti gera literatūra?

Kiekvienas R. Čičelio tekstas pradedamas plačiu kultūrologiniu įvadiniu žodžiu, prie kurio pritempiama aptariama knyga, nors dažnai konteksto keliami aptakūs išsamių diskusijų reikalaujantys kultūriniai, sociologiniai ar filosofiniai klausimai su pasirinktomis knygomis neturi nieko bendro. Nustebina keisti sugretinimai, pavyzdžiui, vienas iš tekstų pradedamas svarstymais apie Ričardo Gavelio romaną „Septyni savižudybės būdai“ (1999), paminimas Leonidas Jacinevičius, Bronius Radzevičius, keliais sakiniais pasamprotaujama apie savižudybes soviet­mečiu, o tada pereinama prie Paulinos Žemgulytės ir Aldonos Ruseckaitės eilėraščių rinkinių akcentuojant netektis ir žmogiškąjį jautrumą. Autorius kartais geba gana tiksliai apibūdinti knygą, pateikia taiklių įžvalgų, tačiau dažnai jo teiginiai abejotini. Ypač paradoksalu, kai „alternatyviosios“ literatūros inspiruoti deklaratyvūs apibendrinimai, nelabai pagrįstos, ginčytinos prielaidos taikomos visai lietuvių literatūrai. Pavyzdžiui, su „Viktoro Gulbino poezija lietuvių literatūroje turbūt baigiasi laikas, kai technika aukštinta, garbinta ir vadinta šiuolaikiško žmogaus pranašumu“ (p. 54); „lietuvių poezija yra blaškoma dvejopų raidos tendencijų – išpažinties poreikio ir eseistiškumo“ (p. 55); Reginos Katinaitės-Lumpickienės eilėraščių knyga „Tapuolia pūkas aky“ (2018), pasirodo, vertingesnė už visus XXI a. 2 dešimtmetyje parašytus romanus (p. 31), o V.  Rudžianskas praplečia lietuvių poezijos lauką nauju žanru – būsenos eilėraščiu (p. 12). Yra ir kategoriškesnių pastebėjimų: Rimanto Kluso eilėraščių rinkiniu „Nerimu rimuota“ (2019) „galutinai ir negrįžtamai uždaromas neoromantinis lietuvių poezijos laikotarpis“ (p. 82), o pasaulis po „H. A. Čigriejaus yra vieta be žmogiškumo, transcendencijos ir pačios būties – gyvų numirėlių rinkiniai megapolyje, virtusiame nekropoliu“ (p. 116). Arba kalbama tuščiomis frazėmis („vaizdas ir žodis kaip poezijos formos sukuria eilėraščių unikalumą, nepaversdami jų tiesiog sentimentais“, p. 65). Neretai literatūrai, kurią R. Čičelis vadina alternatyvia, apibūdinti taikomi romantizmo, neoromantizmo, postmodernizmo, avangardizmo terminai – pasirodo, šios literatūrinės kryptys, srovės sėkmingai gyvuoja ir XXI a. 2 dešimtmetyje! Tiesa, dažnai tokie terminai nusako silpną poeziją: „Lietuvos miestelio vietiniai poetai rašo neoromantiniu stiliumi“ (p. 26). Kai kurias aptariamas knygas R. Čičelis atvirai laiko kiču (Ceklio „109 aforizmai“, 2018; K. Barecko „Skyrybos ženklas“, 2018; Eglės Perednytės „Šviesos paliesti“, 2019). Tokių knygų apžvalgomis „Alternatyvos“ autorius tik patvirtina, kad alternatyvioji literatūra ir yra grafomanija, geriausiu atveju – masinės literatūros pavyzdys.

R. Čičelis pateikia keistų, kartais drastiškų, kartais prasimanytų „atradimų“. Lietuvis „gamtoje nevirsta nebylia būtybe, nes, žmogui esant konkrečioje vietoje, vyksta istorinį laiką įveikiantis dialogas, nepavaldus net ir klasikinei logikai. Šis dėsningumas yra padėjęs ne vienam lietuvių literatūros autoriui sukurti šedevrą“ (p. 20); „nuotolis nuo gimtųjų vietų sukuria geros literatūros galimybę“ (p. 22); „mūsų šalyje yra ir dar vienas specifiškas, gal tik Rytų Europos valstybėms būdingas fenomenas – mažųjų miestų regioninės žiniasklaidos leidinių žurnalistai, kurie, be savo pagrindinio darbo, dar ir kuria literatūrą, dažniausiai – poeziją“ (p. 25). Abejoju, ar autorius ištyrė bent jau Europos valstybių regioninės žiniasklaidos ir literatūros santykį. Taip pat ginčytina mintis, kad Lietuvos visuomenė nepatyrė postmodernaus būvio, nes neaktualizavo paribių, paraščių ir užribių svarbos (p. 49).

Kai kurie pastebėjimai ir atradimai atrodo laužti iš piršto, nors labai stengiamasi kurti mokslinį diskursą, paramstytą garsių teoretikų pavardėmis – kiekviename tekste R. Čičelis mini studentams turbūt jau chrestomatiniais tapusius įvairių metodologinių krypčių teoretikus. Todėl norėtųsi pavardžių rodyklės, kuri atskleistų platų kultūrosofinį lauką (nuo Viktorijos Daujotytės iki Carlo Gustavo Jungo, nuo Martino Heideggerio iki Arvydo Šliogerio). Galima numatyti, kad didžiausias R. Čičelio autoritetas ir mokytojas yra Leonidas Donskis. Kiek įkyriai keliuose straipsniuose išlenda Jono Meko pavardė. Platus kultūrologinis žiūros laukas suteiktų svarių mąstymo atramų, tačiau kai aptariamos knygos atlieka iliustracinę tos minties funkciją, išeina keistas darinys. Todėl kyla klausimas, ar gebėtų R. Čičelis apie kūrybą pasakyti ką nors esminga be plačiosios įžangos, be savo autoritetų pagalbos? Beje, „Alternatyvoje“ nerasime nė vienos citatos iš aptariamų rašytojų kūrinių! Tad R. Čičelio giliosios filosofinės minties kontekste knygos atrodo tik tarp kitko.

Kokias paradigmas siūlo R. Čičelio įvardyta „alternatyvioji“ literatūra, bent jau kokie jo apibendrinimai ir išvados? Įspūdžio susidaryti beveik neįmanoma, neaišku, ką reiškia aptakūs epitetai „neoromantinė“, „avangardinė“ ir pan. R. Čičelis turbūt atsakytų, kad nesiekia būti „vertinančiosios“ kritikos atstovu, jam svarbu „ramus kalbėjimas apie knygas“ (p. 100). Neturi jis tikslo ir analizuoti, narplioti, kaip knyga parašyta, nes aktualūs daug svarbesni, filosofiškesni dalykai – kokią žinią knyga perduoda, koks yra kalbančiojo subjekto santykis su aplinka ir pačiu autoriumi, kokia knygos ontologinė reikšmė, nes literatūra yra „gilus žmogiškumo liudijimas“ (p. 58). Apie visa tai rašoma sklandžiais sakiniais, tik, atrodo, šių sakinių reikšmė aktuali nebent pačiam rašančiajam.

„Alternatyvos“ tekstai skaityti radijo laidoje ir skelbti internete, todėl rengiant knygą būtų buvę pravartu informaciją pasitikrinti ar bent ištaisyti klaidas, nes kartoti tuos pačius liapsusus nesolidu. Tado Žvirinskio „Sunki knyga“ (2018) vadinama autoriaus pirmąja ir iš to išrutuliojamas naratyvas apie debiutą brandžiame amžiuje (p. 112), tačiau ši knyga tikrai ne pirmoji, o net šeštoji T. Žvirinskio poezijos knyga. Atrodo, kad neklystančiu save laikantis R. Čičelis tiesiog siekia įamžinti savo tekstus kaip „Raštus“, nes tiki neprilygstama jų verte. Skaitant literatūrologo parašytą kritikos knygą norisi ja tikėti, tačiau vis kyla abejonių neatsakingai ištartais teiginiais. Be to, nėra prasmės literatūros skirstyti į centro ir periferijos, į gyvenančių Vilniuje, Kaune, kaimuose ar užsienyje parašytą – ir unifikuotoje erdvėje galima liudyti žmogiškumą bei kurti kokybišką literatūrą.

 

 

Ramutė Dragenytė – nepriklausoma literatūros kritikė.