Romėnų rašytojas Filostratas Vyresnysis liudija, kad I a. Efese gyveno filosofas Apolonijus iš Tianos. Kai mieste siautė maras, efesiečiai kreipėsi į išminčių patarimo. Apolonijus juos sukvietė į teatro areną ir atsivedė aklą valkatą, kurį liepė užmėtyti akmenimis. Miesto gyventojams delsiant, o valkatai maldaujant pasigailėti, Filostratas ir toliau visus bandė įtikinti, kad šis yra dievų priešas. Galų gale sviedus pirmąjį akmenį, valkatos akyse plykstelėjo liepsnos ir visi suprato, kad jis demonas. Kai demoną užmušė, miestą apėmusi epidemija nurimo.

Tai istorijoje ne sykį pasikartojusi linčo teismo scena. Apie ją byloja ir Philippe’o Claudelio romanas „Brodekas“. Kūrinyje taip pat sužinome apie kaimelio keistuolį, nužudytą susivienijusios kaimiečių gaujos. Šią istoriją pasakoja iš koncentracijos stovyk­los grįžęs Brodekas, kaimo gyventojų įpareigotas sukurpti žmogžudystę racionalizuojantį raportą. Tačiau šis įvykis prikelia pagrindinio veikėjo trauminę patirtį – jis irgi visada atsidurdavo visuomenės pakraštyje. Taip romano autorius apmąsto sudėtingus pirmojo akmens, homo sacer ir šventosios aukos klausimus.

Beveik visose lietuviškose knygos apžvalgose pabrėžiama, kad romane neminimas žodis „Holokaustas“ ar „žydai“. Bet ar tai turėtų stebinti? Prisipažinsiu, kaip tik ši detalė paskatino paimti knygą į rankas, kadangi tai primena nuostabų Magdalenos Tulli kūrinį „Yda“, kuriame panašiomis priemonėmis nagrinėjama masinio naikinimo tema. Tačiau tai banaliausia Ph. Claudelio kūrinio savybė. Toks naratyvas galėtų būti plėtojamas ir romėnų valdomame Izraelyje, kai nuteisiamas Jėzus Kristus, ir viduramžių Ispanijoje, kai žiauriai persekiojami žydai. Čia svarbios ne nutylėtos detalės ar faktai, bet už jų esančios sudėtingos idėjos. Dievai arba bet kokie bendruomeniniai stabai reikalauja aukos, todėl kraujas turi būti pralietas.

Litvakų kilmės filosofui Emmanueliui Levinui priskiriama mintis, kad jeigu visi pasmerkė vieną žmogų, tai jis veikiausiai nekaltas. Tokia ir yra svarbiausia „Brodeko“ tema. Čia gali padėti antropologo René Girard’o idėjos. Pasak jo, visų didžiųjų civilizacijų pradžioje randamas pirminės žmogžudystės aktas: Roma turėjo Romulo ir Remo mitą, žydai – Abelio ir Kaino istoriją, babiloniečiai – dievybės Tiamat suplėšymą ir t. t. Tačiau, R. Girard’o teigimu, kiek­viename tokiame pasakojime yra iš tiesų pirminės bendruomenės įvykdytas nužudymas. Daugybės žmonių įvykdytas linčo teismas, vėliau tapęs įteisintu žmonių ar gyvūnų aukojimo ritualu, suvienijo pirmykštę bendruomenę. Todėl kiekvieną kartą, kai bendruomenei iškyla konflikto pavojus, atrandamas ir nubaudžiamas „atpirkimo ožys“. Ši logika būdinga ne tik pirmykštėms tautoms, bet ir senovės graikų, romėnų ar net nūdienos Vakarų pasauliui.

Romane „Brokedas“ kaimiečiai nukreipia savo įtūžį į Anderer (vok. kitoks). Svarbu pastebėti, jog Brodekas mini nepaaiškinamą lapių nykimą, o kaimo pakrašty gyvenantis atsiskyrėlis jam papasakoja, kad kažkada taip pat išdvėsė vilkų ruja. Kitaip tariant, kaime vėl nelaimė. Per epidemiją gyvenvietėje pasirodo keistuolis, neišvengiamai tampantis negandų kaltininku. Neatsitiktinai autorius knygą skyrė „visiems tiems, kurie mano esą niekas“. Pirmykšte auka taip pat tapdavo „niekas“ – žmogus, neturintis socialinio statuso, tas, kurio artimieji ar draugai nedrįstų keršyti.

R. Girard’as pastebėjo, jog aukojimo pradžioje visada iškyla klausimas, kas išdrįs mesti pirmąjį akmenį. Prisiminkime: žmonės iš pradžių nenorėjo nužudyti Apolonijaus atvesto benamio. Tačiau kai pirmasis akmuo pagaliau paleidžiamas, asmeninė atsakomybė padalijama visai bendruomenei. O kai kalti visi, nekaltas niekas. Asmeninės atsakomybės trūksta romane aprašytiems kaimiečiams, kadangi pirmasis simbolinis akmuo ten jau paleistas. Jie ne tik nejaučia sąžinės graužaties, bet ir liepia Brodekui sukurpti viską pateisinantį raportą, nors jis pats žino, kad „tiesa yra tai, kad minia jau savaime yra pabaisa“ (p. 153).

Philippe Claudel. „Brodekas“. – V.: „Baltos lankos“, 2018.

Įdomu, kad romane tiesiogiai parodoma, jog Kristaus mokymas užmirštas. Brodekas aplanko girtaujantį kaimo kleboną. Pastarasis prisipažįsta beveik netikįs Dievą, tačiau vis tiek išklauso kaimiečių nuodėmes. Galiausiai jis dviprasmiškai prasitaria: „Tai negalėjo kitaip baigtis, Brodekai. (...). Ar galbūt tai buvo paskutinis Dievo pasiuntinys, prieš jam uždarant kromelį ir išmetant raktus“ (p. 123). Ši nuoroda į biblinę išmintį anaiptol ne vienintelė – pakanka prisiminti Evangeliją pagal Joną, kur buvo reikalaujama akmenimis užmėtyti prostitutę, o Jėzus ištarė asmeninę atsakomybę pabrėžiančius ir dėl to revoliucingus žodžius: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas sviedžia į ją akmenį.“ Tačiau Anderer paskutiniuoju pasiuntiniu tampa dėl netikėtos priežasties.

Auka visada tam tikra prasme šventa. Juk būtent paaukotas žmogus ar gyvūnas netiesiogiai išgelbsti bendruomenę. Minėtasis R. Girard’as teigia, jog pirmosios aukos galiausiai virto nuasmenintų politeistinių dievų prototipais. Beje, romane taip pat prasitariama: „Iš pradžių mūsų kaimas priėmė Anderer bemaž kaip karalių“ (p. 142). Kaip tik čia pasireiškia Kristaus revoliucingumas: jis taip pat paaukojamas ir tampa šventuoju, tačiau, priešingai nei klasikinėje „atpirkimo ožio“ situacijoje, jo prisikėlimas padeda skelbti nesmurtinį mokymą, kad būtina atleisti ir atsukti kitą žandą. Kristus nedingsta be pėdsakų kaip tradicinės aukos ir tokiu būdu sugriauna įprastą cikliškai atsikartojantį aukos mechanizmą. Anderer tapo paskutiniuoju kromelį uždariusiu pasiuntiniu kaip tik todėl, kad po jo mirties kaimas neteks galimybės atsisakyti aukos – nuo šiol kiekviena nauja krizė reikalaus dar vieno atpirkimo ožio.

Pagrindinis veikėjas Brodekas taip pat atsiduria dviprasmiškoje padėtyje, kadangi netikėtai grįžta iš koncentracijos stovyklos ir nedalyvauja linčo teisme. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog jis tampa potencialiu Anderer: „(...) būti nekaltam tarp kaltųjų iš teisybės tas pats, kas būti kaltam tarp nekaltųjų“ (p. 65). Tačiau iš tiesų jis yra homo sacer (lot. šventasis žmogus). Pasak filosofo Giorgio Agambeno, romėnų laikais šis terminas nurodė į visuomenės pasmerktąjį, kurį kiekvienas nebaudžiamai galėjo nužudyti, bet kurio negalėjo paaukoti dievams. Kitaip tariant, homo sacer tapdavo tarsi šventuoju, nes jis jau priklausė dievų karalystei (t. y. socialiai jis jau buvo miręs ir paaukotas). Kaip prisimena pats veikėjas: „(...) buvau miręs kaip kiti, kaip visi kiti stovykloje, bet to nežinojau, nenorėjau žinoti“ (p. 66).

Homo sacer skiriasi nuo šventosios aukos. Būtent šias dvi pozicijas reprezentuoja Anderer ir Brodekas. Pirmasis mirti gali tik vykstant griežtam ritualui, kadangi turi suvienyti ir išgelbėti bendruomenę. O antrąjį gali nužudyti bet kas ir bet kada, kadangi jis jau išstumtas iš bendruomenės, likęs jos pakraštyje. Homo sacer negali tapti šventąja auka, todėl turi sulaukti paprastos mirties. Toks šiame romane Brodekas. Jo gyvybė, priešingai negu Anderer, neturi jokios simbolinės visuomenę vienijančios vertės. Štai kodėl, sugrįžęs iš stovyklos, jis pastebi, jog jo vardas buvo iškaltas karo aukoms atminti skirtame paminkle. Tačiau iš akmens vardo nepašalinsi, tad nudaužytas vardas vis tiek praneša apie dviprasmišką veikėjo situaciją. Kai jį gyvą pamato kaimo gyventojai, pradeda spjaudyti arba mėtyti į jį akmenis. Paradoksalu, bet juos papiktina faktas, kad Brodekas sugebėjo išgyventi naikinimo stovykloje.

G. Agambeno teigimu, koncentracijos stovykla tapo nūdienos homo sacer logikos viršūne. Būtent šioje zonoje į visuomenės paribius nustumti žmonės buvo masiškai naikinami. Naujas žodynas turėjo užtemdyti aukų žmogiškumą, todėl žydai buvo vadinami parazitais, utėlėmis ir pan. Priešingai nei įprasta šventajai aukai, žydai net nebuvo laikomi žmonėmis. Neatsitiktinai Brodekas dažnai prisimena, kad stovyk­loje jis privalėjo apsimesti vieno prižiūrėtojo šunimi – kad išgyventų, net pradėjo vaikščioti keturiomis ir gyventi būdoje. Tokią dehumanizuojančią logiką jis parsineša ir namo, į kaimą, todėl jaučia nuolatinį kaimiečių priešiškumą ar bent jau susvetimėjimą. Taip homo sacer patirtis iš kraštutinių erdvių perkeliama į kasdienę patirtį, kur kiekvienas gali tapti beprasme auka.

Paprasta ir nesudėtinga kalba parašytas Ph. Claudelio romanas „Brodekas“ kelia esminius etikos ir politikos klausimus. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad faktų ir detalių ignoravimas kuria abstraktų pasakojimą, kiekviename puslapyje galima rasti paslėptų užuominų, nurodančių į gyvenimiškas aukos, atleidimo ar kaltės problemas. Štai kodėl „Brodekas“ gali padėti tapti geresniu žmogumi.