Ką reiškia būti nufotografuotai, kaip jautiesi fotografuojama? Esama įsitikinimo, kad taip „pavagiama“ žmogaus siela... Tai turbūt retorinis klausimas. Kaip tau šis kadras? Tau svarbu atrodyti? O gal nufotografuota tampi tiesiog spektaklio personaže, kuri gyvena jau atskirą gyvenimą?

Kalba keičiasi, vizualėja, esama nuogąstavimų, kad teksto (tradicine prasme) greitai apskritai neliks. O galbūt iš rašytojo irgi liks tik vaizdas?

 

Daiva Kairevičiūtė. Rašytoja Rasa Aškinytė. Iš ciklo „99 scenarijai rašytojams“

 

Būti nufotografuotai reiškia būti pasirinktai. Tai labai daug. Žinoma, išskyrus tuos atvejus, kai fotosesiją užsisakau pati. Tuomet tai darbas, nes nuotraukų reikia kokiam interviu, mugei, knygai.

Fotografuotis nemėgstu. Tiksliau, nemėgstu žiūrėti į save nuotraukose. Ne todėl, kad jose sau atrodau gražiai ir negražiai. Nuotraukose savęs neatpažįstu. Suprantu, kad tą sekundę buvau tokia, bet tuo pat metu buvau ir daug daugiau. Žmogaus vien vaizdu neperteiksi. Todėl jaučiuosi, lyg žiūrėčiau į savo pačios iškamšą, kažką beveik svetima. Vaizdas nuotraukoje nesutampa su tuo, kaip jaučiu save, ir tai sukelia sumaištį ir disonansą.

Be to, nesu vaizdų žmogus. Man lytėjimas, kvapas daug svarbiau nei tai, ką matau. Todėl ir kitų žmonių ar daiktų nuotraukos mano juslėms pernelyg tuščios, jose per mažai informacijos, kuri man būtina pasauliui suvokti.

Mes kažkodėl įsivaizduojame, kad esame daug gud­resni už ankstesnes kartas. Lyg ir patikrinom – tiek visi prifotografuoti, o vis dar su sielomis. Prašom – veidas, prašom – užpakalis. Žiūrėkit, kiek tik norit. O gal tiesiog praradome intuityvų gebėjimą saugotis?

Patekti „ant viršelio“ – svajonė, bet paskui ant to paties viršelio ir lašinius pjausto. Kai mano vaikai buvo mažiukai, pripaišydavo tiems žurnaliniams žmonėms ūsus, ragus ir dar visokių dalykų. Darau remontą, tai dažuotus teptukus į senus žurnalus nuvalau. Tikrai keistas jausmas teplioti ant žmonių veidų.

Todėl vis dėlto manau, kad nuotraukos, o ypač jų eksponavimas, kažką pavagia. Gal ne visą sielą, bet kažkokią jos dalelę tikrai.

Galėčiau suvaidinti, kad esu labai dvasinga ir išvaizda man nerūpi, bet rūpi, dar ir kaip. Nors nesu „atrodymo“ apsėsta – kas per daug, tas nesveika, bet nesveika ir tai, kas per mažai. Man svarbiau atrodyti ne gražiai, o atrodyti (ir jaustis) savimi. Prieš bet kokį išėjimą į žmones – renginius, paskaitas ir pan. – pirmiausia sugalvoju, ką rengsiuosi, tik paskui galvoju, ką kalbėsiu. Tai man padeda „įsižeminti“. Visos situacijos iš anksto numatyti ir kontroliuoti negaliu, o žinojimas, kaip atrodys dalis vaizdo (t. y. aš), padeda pasijausti saugiau. Kai atrodau taip, kaip noriu atrodyti, kai mano išvaizda atitinka tos dienos būseną, jaučiuosi stabilesnė, neišsibarsčiusi, aiškesnės mintys, galiu tvirčiau pasakyti, ką noriu, kas man svarbu.

Ši fotosesija vyko labai gražią dieną – puikūs žmonės, nuostabi vieta. Braidžiau po vištašūdžius kaip vaikystėje, o dar ir gaidį palaikyti gavau. Glostyti paukštį – nuostabus jausmas. Jaučiausi kaip modelis – ir aprangą man išrinko, ir šiltus rūbus duodavo, kad turėčiau kuo prisidengti tarp kadrų, nes lauke buvo beveik minusas. Svarbiausia, nieko nereikėjo galvoti, viskas buvo sugalvota už mane, aš tik dariau, ko prašė. Nė kiek nesirūpinau dėl galutinio rezultato, džiaugiausi procesu. Buvo taip gera, kad Daiva nuolat kartojo „baik šypsotis, noriu nuotraukos be šypsenos“, o man sunku buvo susilaikyti. Taip dabar šią nuotrauką ir matau – ne atskirą kadrą, o visos nuostabios dienos istoriją.

Koks vaizdas liks iš nieko neparašiusio rašytojo? Tuščias lopas baltame fone?

Neturiu nuogąstavimų, kad greitai tekstų nebeliks. Ne todėl, kad nieko nebijočiau. Ateitis tokia neaiški ir nenumatoma, kad neverta gaišti laiko galvojant, kas bus ir ko nebus. Geriau gyvenkime dabar.

 

Parengė Daiva Kairevičiūtė ir Virginija Cibarauskė

Rasa Aškinytė – rašytoja.