angelo guolis mes jį prieisime miegančio guolis

po lapais lelijom lianom spyruoklė iš sulenkto plieno,

matracas nematomam kūnui tai angelo guolis

ant jo atsisėsime mes ir gersim arbatą

 

tai angelo guolis kalnuos palei krioklio kaskadą

įsakymas širdžiai sustoti prieš mėlyną griausmą

dulkėtas kareivi čia meilės esi nuginkluotas

čia meilės arbatą tu gersi kalbėsi iš meilės

 

minkštai violetinis guolis suskilusi ąžuolo siela

savaitės diena kai viskas staiga suskaičiuota

į staltiesę baltą įplaukęs laimėjusių laivas

sparnu gali veidą uždengti ir verkti iš meilės

 

švieson susmeigti kalavijai virš angelo guolio

čionai mes sustosim kareivi tai mūsų tėvynė

iš kadagio uogų ruduo prie arbatos puodelio

iš laužo eglišakių angelo žvilgsnio žalumas

                                                                                (p. 11)

 

Gintaras Patackas. „Duobės danguje“. Dailininkas Rimvydas Kepežinskas. – V.: „Vaga“, 1983.

 

Šis eilėraštis iš 1983 m. pasirodžiusio trečiojo Gintaro Patacko rinkinio „Duobės danguje“.

Pokyčių kupinas gyvenimas įdomesnis už nusistovėjusią laiko apytaką. Gal todėl tuomet, beveik prieš keturis dešimtmečius – dar galutinai neišbridus iš paauglystės, kasdien tebejaučiant naujų potyrių detonuojamas bangas, keliančias kutulį viduriuose, raumenyse, smegenyse ir kitose, sunkiau apčiuopiamose vidujybės dalyse, – kritimas į G. Patacko „Duobes“ taip traukė. Tas „minkštai violetinis guolis“, atsispindėjęs besiplečiančiuose eilutes skaičiusio septyniolikmečio vyzdžiuose, regis, buvo čia pat, bet liko nepasiekiamas: gelminės ramybės lizdą vis dar dengė įtemptas, jau tvinkčiojantis nuo perkrovos, tačiau dar neplyšęs jaunatvės folikulas.

„Duobės“ buvo klasta. Trisdešimtmetį peržengęs poetas aiškiai žinojo, ką daro. Jo siekis – paklaidinti, sugundyti tyčia vedžiojant palei pavojingas atšlaites... Duobių gylis ir tamsa masina: jose slypintis vyksmas kitoks nei skaidriame sėkliuje, paviršiaus aiškumas dingsta. Smunkant gilyn lieka spėlioti, čiuopti dugną, tikėtis, kad viršuje pažinti dėsniai tebegalioja. Čia niekada nežinai, kas, kaip, kada, iš kur... Angelo žvilgsniu viliojantis guolis tebuvo priedanga, mėginimas apkerėti, pritraukti arčiau krašto, kur lemtingas gali tapti vos vienas žingsnis. Pakliuvus į panašias apgaulės pinkles paprastai įtari, kad kažkas ne taip, jauti suktybės dvelksmą, bet nesugebi atsispirti. Turbūt kažką panašaus skaitydamas G. Patacką nujaučiau ir anuomet. Nujaučiau, o visgi įsmukau (ta salsva palaima krintant!).

Pirmąsyk duobių klastą pažinau vaikystėje triratuku išmynęs pro kiemo vartus ir atsidūręs prie šalimais tekančios upės skardžio. Krūmyno drėgmė apačioje kažkuo kerėjo, o šlaitas žadėjo pašėlusio greičio potyrį. Iš tolesnio vyksmo atminty liko tik pradžios ir pabaigos vaizdai: pašėlęs nuo krašto slystančio priekinio rato raudonumas ir juodi kaimyno, ant rankų nešančio mane namo per tankias dilgėles, žvejybiniai čebatai...

Ristynės kūliais per dilgėlyną neatgrasė: vėliau tas pradžią ir pabaigą skiriantis virpulys ir nesvarumas – akimirka, kai stabilus paviršius jau prarastas, o ar pasieksi dugną, nežinia, – apimdavo vis dažniau. Būnant vienuolikos ši ekstazei artima būsena paprastai užklupdavo lėtai leidžiant į sietuvą ant dugninės kablio užnertą karkvabalį ir laukiant staiga iš žolių išnyrančio šapalo smūgio. Vėliau tikrų duobių net nereikėjo – pakako iliuzijos, įsivaizdavimo, kad smunki. Būnant trylikos su bend­raamžiu kaimynu į neregėtas gelmes krisdavome pro žiūronus paeiliui stebėdami nuogas ežere besitaškančias miestelio internato merginas (maudynės paprastai vykdavo sutemus, tad žiūronai veikiau tebuvo maskuotė šaižaus panelių spygčiojimo sukeltam rankų drebuliui paslėpti). Maždaug nuo penkiolikos kadais smunkant į duobę patirtos emocijos vis dažniau ištikdavo skaitant. Į rankas pakliūdavo ir geresnių, ir gan prastų knygų, tačiau pavienės eilutės beveik visada kabino – kartais oda sudilgčiodavo net vartant tradicinę sovietmečio klasiką.

 

 

Gintaras Patackas. Džojos Barysaitės ir nežinomo autoriaus nuotraukos iš „Literatūros ir meno“ fotoarchyvo

 

Vis dėlto niekas anuomet nebuvo kirtęs taip tiksliai ir giliai, kaip tekstai, aptikti ką tik iš knygyno parsineštame G. Patacko poezijos rinkinyje. Per nepilną valandą surijus kone šimtą puslapių poezijos, galvoje kilo visiškas sąmyšis, lavina, smegenų mėšlungis. Adrenalinas ir menkas anksčiau pažintų poetų skaičius, savaime aišku, irgi prisidėjo prie bendro ūžesio skaitant: „Ateik ir išbučiuoki nuogumu / Dienas, kurios priguls ant akmenų / Kaip degtine nugirdytos mergaitės. / Bučiuoki jų švelnias plaukų žoles, / Akis, kurios į dangų nusileis / Ir nebeleis daugiau namo pareiti“ (p. 22). Tačiau be šių standartinių priežasčių būta kažko dar. Kažko strigdančio kalbą, sprogdinančio garsus, neleidžiančio žodžiams pranykti, verčiančio nevalingai kartoti juos prieš miegą...

Mano lentynoje tai buvo pirma knyga, kurios labiausiai patikusias vietas nutariau pažymėti užlankstydamas puslapių kampukus. Kai dabar pagalvoju, ko gero, anksčiau taip elgtis nesiryždavau ne tik dėl tėvų ir mokytojų įdiegto požiūrio, kad niokoti knygą negražu, bet ir todėl, kad noras ką nors pasižymėti nebuvo toks stiprus (panašiai buvau pasielgęs tik su tais pačiais metais išleistais Chose Marti eilėraščių vertimais, bet ten išskirtines eilutes pabraukiau pieštuku). Nors po gero dešimtmečio pastebėjęs, jog ties kai kuriais užlenkimais popieriuje formuojasi trūkiai, lapus vėl ištiesinau, buvusių „žymek­lių“ vietos (o jų būta maždaug kas antrame lape!) liko gerai matomos iki šiol. Maža to, jei šiandien sugalvoju vėl paskaitinėti „Duobes“, pirmiausia ieškau būtent nutrintų kampukų. Ir nors dabar gerokai sunkiau pateisinti viduje kylančias emocijas menku poetiniu apsiskaitymu, o jaunatviški hormonai retai beprasimuša pro pernelyg storą riebalų sluoksnį, paženklintose eilutėse surašyti žodžiai vis dar susilieja primindami pirmapradį gaudesį: „mylimosios kojų kreivumas / plaukia į sutemas gat­vėmis / užkabinėdamas visus sutiktuosius / geidulių amerikomis / suknelėje atmintie suknelėje / sukies tu ir skęsti o saulės / sunkumas / šis vakaras sofoje o / balsas balsta / aš nesakau kad tu / atmintie šlubuoji tai laikas / apsivelka suknele šlamėdamas / eina pro šalį / kaip moteris / mylimosios kojų kreivumas“ (p. 25).

Anuomet kartojant šiuos burtažodžius prieš miegą iš proto turbūt labiausiai varė hipiškai erotiškos laisvės ir ritmikos dermė. Bet leisti sau taip šnekėti galiu tik dabar, – būdamas septyniolikos dar nebuvau įvaldęs knygų apžvalgoms būdingo leksikono, tad supratau tik tiek, kad kažkas į tas duobes traukia, traukia, traukia... Vargu ar yra ko stebėtis: jaunuoliui, lig tol negirdėjusiam apie jokius radauskus, nesusidūrusiam su modernesne poezija, „rovė stogą“ akistata su kasdienybės žymomis nepabarstytais posmais, kur skambesys dažnai svarbesnis nei mintis („Iš nevilties, iš muzikos, iš lėto / Kvėpavimo išplauks ir mus paims / Į saugų krantą tolimas gėlėtas / Buvimo ženklas, priprastas akims“, p. 7). O kur dar ilgieji meditacijų siūlai, įvyniojantys viską į keistos melancholijos rūkanas: „Laikas yra žolė, įtampa, pasireiškianti tarp poliruotos kurmio galvos ir debesio aukšto žydrumo – – – / Laikas yra laikas augti, juodai žydintis laikas aplink gėlę, kvepiančią vazai, – – – / (...) / Laikas yra jauno kiškio šokis mėnulio atoslūgių jūroje, kurioje išnyksiu nepastebėtas, – – – / Nes Laikas yra tik atgal, tik bėgimų bėgimas į veidrodį...“ (p. 30) Ir, žinoma, kasdienybės simetriją laužanti bravūra: „Į dangų jis per langą įsilips / Ir prižadės tau pasakų pilis, / Ir nuo pečių tau nusileis drabužis...“ (p. 82) Panašių daugtaškiais besibaigiančių sakinių su tuomet stulbinusių eilių nuotrupomis galėčiau prirašyti daug – viskas buvo šviežia, aplink kibirkščiavo jaunystės elektra. Puslapis po puslapio: vaizdai, vaizdai, vaizdai. Nematyti, nečiupinėti, nepasiekti. Dvelkiantys pašlaitės dilgėlynais.

Šiandien galbūt labiau žavi ne siurrealistinė išmonė, o G. Patacko žodžių sąveikos – gebėjimas netikėtai peršokti nuo pasakojimo, primenančio detalų ekscentriškų vietovės atributų aprašą, prie jaustukais nusodrintos aimanos: „Karo pirmąjį rudenį, / Rudenį, rėkiant papūgoms, / Kai mane išnešė iš degančio lėktuvnešio, / Triumai su žuvusiais mičmanais / Jau skendėjo vandeny. // O skausmų lazaretai! / O nelaimių ir alpulio trojos!“ (p. 62–63) Bet tam, kad dabar gebėčiau visa tai įžvelgti, pirmiausia reikėjo tiesiog „užkibti“. Įkristi į G. Patacko dangaus duobes.

 

Man per daug šito žemės kvadrato,

Debesų ir dainų man per daug.

Aš gulėjau prie liūdesio balto,

Aš mylėjau, nes aš paskendau.

 

Nuo krantų pūtė dieviškas vėjas,

Baltas laikrodis kvietė namo,

Ir kūrėjas, gražiai suspindėjęs,

Sutrupėjo kaip senas akmuo.

 

Aš – Ofelija, veidrodis, šukė,

Atspindys jauno kiro snape,

Nebe upė, o vardas suklupęs

Su akimirka savo trapia.

 

Prince, prince, užmirški alėją,

Tyrą vėją, fontaną užmiršk,

Kaip mes ėjom, kaip mes negalėjom

Bent akimirkai tapt žmonėmis.

 

Tu nuskynei leliją, nes lijo,

Nes buvau aš pražydus melsvai,

O paskui mane gelmės pavijo

Ir prarijo, kai ją bučiavai.

                                (eil. „Upė“, p. 87)

 

Kai pagalvoji, keista, kaip išlįsdavo panašios knygos tais laikais, kai visi stambesni pastatai buvo nukarstyti sovietiniais lozungais ir partijos genseko portretais: gal bendrabutinių kekšių ir išprotėjusių ofelijų gyvenimo aprašymus, fantasmagorijas bei dažnas nuorodas į biblines scenas cenzoriai priskirdavo poetinėms paikystėms, neišlendančioms už aiškių draudžiamosios zonos ribų? Vargšės glavlito moteriškės ir vyriškiai turbūt neįtarė, kad labiausiai traukia kaip tik tos paikystės. Būtent dėl jų vakarais iki šiolei kartkartėmis užsiimu visiškai beviltiška veikla – poezijos skaitymu. Ir G. Patacką vis dar paskaitau. (Nepaisant to, kad šiandienę jo kūrybos būklę, regis, geriausiai apibūdina pranašiškos eilutės ties vienu iš kadais užlenktų kampukų: „Ir vieną rytą neatitaisomai / Aš sugendu ir rašau tik iš inercijos“, p. 36.) Duobės vis dar vilioja. Nors jau ir ne tokios svaigios.