Rasa Milerytė. Paskutinės metų knygos paaugliams

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Unė Kaunaitė. „Žmonės iš Alkapės". –­ Vilnius: „Žara", 2014.

Unė Kaunaitė debiutavo 2011 m. su knyga „Sudie, rytojau", o 2014 m. pabaigoje pasirodė antroji –­ „Žmonės iš Alkapės". Šis romanas tematiniu požiūriu panašus į pirmąjį, tačiau tai jau visai kito svorio literatūra.

„Žmonės iš Alkapės" – daugia­sluoksnė knyga. Keliami saviidentifikacijos, draugystės, prasmės klausimai, kalbama apie pilietinį sąmoningumą, šeimos santykius, klausiama, ką reiškia būti suaugusiu, kas yra laisvė (valstybės ir asmens), svarstoma, su kokiomis problemomis susiduria jauna, daug metų okupuota buvusi valstybė, aptariama emigracijos prob­lema.

Alkapė – maža Europos šalis, Latvijos kaimynė, daug metų buvusi okupuota Rusijos, neseniai išsikovojusi nepriklausomybę. Kontekstas tarsi diktuoja, jog Alkapė – tai Lietuva. Bet Lietuva įvedama ir kaip atskira šalis, taigi Alkapė tampa priespaudą kentusios, išsivadavusios ir iš naujo save kurti bandančios šalies simboliu. Toks autorės pasirinkimas knygą daro universalesnę, pabrėžia, jog ne mes vieninteliai susiduriame su emigracijos, tautinės tapatybės formavimo problemomis. Be to, tai leidžia kalbėti objektyviau, šiek tiek nutolina nuo to, kas skauda. Turbūt todėl rašytojai pavyksta išvengti sentimentalumo ir didaktikos.

Knygos centre trys vienos šeimos vaikai – Kristijonas, Aidas ir Emilija, išvykę studijuoti ir dirbti į svetimą šalį. Aplink pagrindinius veikėjus sukasi daug kitų – bendrakursiai, kaimynai, mylimieji, nauji ir seni, tėvynėje likę draugai. Autorė stengiasi nupasakoti kiekvieno jų emigracijos patirtį, atskleisti kiekvieno santykį su gimtąja šalimi.

Kristijonas vyriausias iš trijų vaikų, atvykusių studijuoti į Didžiąją Britaniją. Jis jau baigęs mokslus, turi gerą darbą, čia rado mylimąją. Į gyvenimą žvelgia gana pragmatiškai, žino, kaip reikia teisingai gyventi. Jį galima pavadinti tragišku personažu – Kristijonui užkraunama ypač didelė atsakomybė. Jaunuolis sprendžia, ar vedus Didžiosios Britanijos pilietę imti jos pavardę, ar pasilikti savąją. Nors žino, kad pirmasis pasirinkimas galutinai sugriautų jo santykius su tėvu, nutolintų nuo šeimos. Dar daugiau – jo vardas ir pavardė ženklina Kranklių giminės ištakas (giminės pradininko vardas taip pat buvo Kristijonas), taigi svetimos pavardės pasirinkimas tarytum sunaikintų tęstinumą. Tačiau gyvenant Britanijoje dėl alkapiškos pavardės pažeidžiama silpna Kristijono savivertė ir patogesnio gyvenimo vardan jam norėtųsi rinktis mylimosios pavardę.

Vidurinysis Kranklių vaikas Aidas, kaip ir brolis, studijuoja Škotijoje. Baigiančiam bakalauro studijas Aidui aktualiausias klausimas – ką daryti toliau. Jis negali suprasti, kada vaikas tampa suaugusiu žmogumi: „Pirmą kartą – ir mintis kilo taip netikėtai, kad privertė susigūžti – pasijautė suaugęs. Paskutiniai jo metai Edinburge –­ aštuoni mėnesiai ir jis oficialiai neteks studento statuso, nebent susiras būdų jį pratęsti. Ar galima taip tiesiog imti ir pasijusti suaugusiam?" (p. 8) Aidas samprotauja, jog neteisinga vos baigusį mokyklą žmogų laikyti suaugusiuoju. Toks tampi supratęs, ką nori veikti gyvenime. Kitas Aido rūpestis –­ komplikuotas santykis su tėvu ir su gimtąja šalimi. Emigracijos pradžioje jis nejaučia didelių sentimentų Alkapei. Grįžęs atostogauti, daugiau laiko praleidžia su draugais nei su šeima. Tačiau ilgainiui Aidas ima ilgėtis artimo ryšio su tėvu ir stengiasi bend­rauti su juo daugiau ir nuoširdžiau, o mylimos merginos Barboros, kuri, kaip ir jis, emigrantė, pavyzdžio paskatintas permąsto savo santykį su gimtąja šalimi. Aido sąmonėje įvyksta svarbus lūžis – jis ima suvokti save kaip Alkapės pilietį. Barbora išmoko jį dar vieno svarbaus dalyko. Uždaro būdo vaikinas nemoka (ir bijo) reikšti jausmų. Būdamas su Barbora bene pirmą kartą gyvenime jis ištaria tokius įpareigojančius žodžius kaip „myliu" ir „pasiilgsiu".

Emilija, jauniausias Kranklių šeimos vaikas, atvyksta į Didžiąją Britaniją jau turėdama labai stiprų ryšį su gimtąja šalimi. Ji nė akimirkos neabejoja, jog baigusi studijas grįš namo, save identifikuoja kaip Alkapės pilietę, domisi šalies politika ir istorija, svetimoje šalyje jaučiasi kaip „sraigtelis, neišbaigtas, nesunkiai pakeičiamas kitu" (p. 112). Herojės lūpomis ištariami labai svarbūs klausimai: ar jaunų žmonių balsai turi įtakos politinei situacijai, ar jaunas žmogus turi galimybę įsitvirtinti savo šalyje, kokia yra žmonių pilietinė savivertė, ko reikia, kad žmogus didžiuotųsi savo šalimi. Mergina drąsiai stoja į diskusijas, demonstruoja sąmoningumą: „Nežinot jūs, kas yra bloga valdžia, tai taip ir sakot... Pas mus dabar išrinko partiją, kuri net Nepriklausomybės nenorėjo skelbti!" (p. 158) Tačiau toks tėvų, namų ir tėvynės ilgesys perauga į depresiją.

Trys pagrindiniai personažai – skirtingi, išbaigti, mąstantys apie aktualias problemas. O kur dar šalutiniai veikėjai, taip pat sprendžiantys pilietinius ir psichologinius klausimus...

Didžiausias U. Kaunaitės pasiekimas yra tas, kad kalbėdama skaudžiomis temomis ji sugeba išvengti didaktikos. Užuot atskleidusi, kokia emigranto pozicija būtų teisingiausia, ji rodo keletą galimų santykių su gimtąja šalimi ir nesiima spręsti, kuris iš jų morališkai teisingiausias. Nors emigracijos tema pati diktuoja tam tikras negatyvias kalbos klišes, U. Kaunaitė randa kitokią kalbėjimo poziciją.

„Žmonės iš Alkapės", anot autorės, jaunimui skirta knyga. Rašytoja tarytum mėgina nusikratyti paauglių rašytojos vardo. Tačiau jei žiūrėtume ne tik į personažų amžių, o ir į keliamus probleminius klausimus – „Žmonės iš Alkapės" yra paauglių literatūra. Bet praktika rodo, kad šią knygą su dideliu susidomėjimu skaito ir daug vyresnio amžiaus žmonės.

Renata Šerelytė. „Rebekos salos". –­ Vilnius: „Alma littera", 2014.

R. Šerelytė sako, kad antrąją knygą paaugliams „Rebekos salos" (pirmoji – „Jundos lemtis", 1997 m. išleista Skomanto slapyvardžiu) įkvėpė režisierius Timas Burtonas, ir tai akivaizdu: tamsios spalvos, baugi aplinka, ryškūs personažų paveikslai. Galima sakyti, R. Šerelytė šįsyk istoriją ne rašo, o tapo. Ne tik vietų, žmonių aprašymai, bet ir metaforos čia padeda kurti vizualų įspūdį („garbanos, juodos lyg pasaulio sielvartas, bangavo jai ant pečių", p. 23).

„Rebekos salose" pasakojama apie penkiolikmetę Rebeką – išlepintą, empatijos stokojančią merginą. Mergaitė puikiai mokosi, tačiau nepajėgia atlikti tų užduočių, kurioms reikalingas gebėjimas užjausti. Rebekos šaltumą, atšiaurumą mėginama motyvuoti šeimos situacija: merginos tėvai, menininkai, dukrai skiria mažai dėmesio, tėtis nuolat keliauja po pasaulį, mama rašo knygas, galima įtarti, jog sutuoktiniai neištikimi vienas kitam. Todėl Rebekai reikalingos dvi pamokos – ji turi išmokti užjausti ir patirti meilę bei rūpestį. Čia įsikiša magiškos jėgos. Įvyksta pasaulių apkeitimas: Rebeka atsiduria paralelinėje tikrovėje, kur jos motina, iki šiol buvusi sėkminga rašytoja, tampa nepripažintu talentu, o turtinga šeima gyvena skurde. Toks Rebekos pasaulio sujaukimas suveikia kaip metafora – matome, kas slypi po išoriniu spindesiu.

Naujojo pasaulio gyventojai atsiskyrę vienas nuo kito – Rebeka keliauja po jų salas, atskleisdama vis naujas paslaptis. Istorija virsta detektyvu –­ merginai tenka išsiaiškinti, kokią paslaptį slepia jos šeima, apie ką meluoja artimi žmonės. Salą čia galima suvokti ne tik kaip fizinę erdvę, bet ir kaip psichologinę būseną: Rebekos šeimos nariai turi atskiras salas, sakytume – patys yra kaip salos, svetimos, nutolusios. Iš vienos salos į kitą žmones valtimi plukdo kurčias keltininkas – vienas iš ryškiausių personažų.

Iš pirmo žvilgsnio „Rebekos salos" atrodo labai paprasta knyga. Istorija apie neklusnią paauglę, kuri gauna didelę pamoką, paauglę, kuri pasikeičia, atranda vertybinį pamatą, tampa moraliai tvirtesnė. Šiuo atžvilgiu knyga būtų nuobodi ir tipiška – argi paaugliams trūksta knygų su laiminga pabaiga ir atvira didaktika? Bet „Rebekos salose" svarbiau ir įdomiau ne kas, o kaip pasakojama. Siužetinė linija čia veik nesvarbi, Rebekos vietoje gali būti bet koks kitas personažas, nesvarbi mums ir jos šeimos drama, nei pamokos, kurias Rebeka gauna. Jeigu R. Šerelytei nebūtų pavykę nuobodžios istorijos papasakoti taip charakteringai, apie knygą turbūt apskritai nebūtų verta kalbėti.

Bet, kaip užsiminta pradžioje, „Rebekos salos" yra ne parašyta, o nutapyta knyga (labai apmaudu, kad knyga neiliustruota, išskyrus menkus piešinukus, sunkiai pavadinamus iliustracijomis, kiekvieno skyriaus pradžioje). Dėmesį prikausto veidai, bauginančios erdvės, apgriuvę, apleisti pastatai, kontrastingos spalvos.

„Rebekos salos" – ir socialinė, prob­lemų proza, ir detektyvas, ir fantastika. Šioje knygoje įdomu ne tai, kad Rebekos motina kuria literatūrą ir todėl negali skirti laiko dukrai, o tai, kokią išorinę transformaciją ji patiria pasikeitus pasauliui. Ne tai, kad Rebeka yra kilmingos šeimos palikuonė, o tai, kaip atrodo jos senelės dvaras. Net ne tai, su kokiais žmonėmis Rebeka bend­rauja įprastame pasaulyje, o tai, kokius palydovus sutinka naujoje erdvėje. Mažas juodas šuniukas išsyk susisieja su daktaro Fausto palydovu, kurčias keltininkas asocijuojasi su į mirusiųjų pasaulį vėles keliančiu Charonu, na, o pati Rebekos kelionė po naująjį pasaulį primena Dante's klajones.

Ko gero, „Rebekos salų" net neverta skaityti norintiems sužinoti, kas naujo įvyko lietuvių paauglių literatūroje. Tačiau knyga vertinga norintiems pamatyti, kaip galima papasakoti įprastą istoriją, leidžiant formai imti viršų prieš turinį.

Draugai