PRANO MAŠIOTO ŠVIESA. – Vilnius: Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos Lietuvos skyrius, 2013.

Prieš keletą dienų besirausdama namų palėpėje, tarp senų, išmesti arba sudeginti sukrautų žurnalų, laikraščių, reklaminių skrajučių ir kitokios makulatūros, radau knygeliūkštę. Sakau ne knygą, o knygeliūkštę, nes taip ji ir atrodė: purvina, nudriskusi, be viršelių... Profesinis smalsumas paėmė viršų ir tą dulkėmis apėjusį neestetišką darinį pakėliau pavartyti. Būčiau galėjusi prisiekti, kad mano namuose niekada nėra buvę P. Ma­šioto knygų, o visgi toji draiskana, kurią tą akimirką laikiau rankose, kaip paaiškėjo, buvo P. Mašioto knygelė „Senio pasakos". Išleista 1970 m. ir priklausiusi Juostininkų aštuonmetės mokyklos bibliotekai. 1985-aisiais mokykla reorganizuota į septynmetę, o 1991-aisiais –­ nugriauta. Taigi bibliotekos neliko, pastatas sulygintas su žemėmis, o knyga –­ išliko. Jau kurį laiką planavau parašyti apie pernai gruodį pasirodžiusią P. Mašioto 150-osioms gimimo metinėms skirtą straipsnių, laiškų bei atsiminimų knygą „Prano Mašioto šviesa", sudarytą Redos Tamulienės ir doc. dr. Kęstučio Urbos. Perskaityta šioji buvo laikoma ant grindų šalia mano lovos (per ištiestos rankos atstumą nuo lovos, anot D. Kajoko – pagarbiausioje vietoje knygai). Planavau planavau, bet taip ir neparašiau, ir štai dabar, nežinia kaip mano palėpėje atsiradusi, nežinia kaip iki šiol išlikusi graužikų ir laiko erozijos nepaliesta, nežinia kaip šitiek metų man, dar būnant vaikui, žaidus palėpėje vaikų žaidimus, nesurasta, knygeliūkštė pasirodo nelyginant priekaištas, nelyginant griežtojo P. Ma­šioto raginimas – padaryk, ką pažadėjai. Vadinasi, metas.

Knyga „Prano Mašioto šviesa", sudaryta iš trijų dalių (P. Mašioto straipsnių, P. Mašioto laiškų bei atsiminimų apie P. Mašiotą), liudija P. Mašiotą buvus aktyvų visuomenininką, besirūpinusį visomis žmogaus gyvenimo sritimis. Įprasta P. Mašiotą tituluoti vaikų literatūros tėvu, pamirštant kitus jo nuopelnus. Tačiau vaikų literatūros tėvas, vienas iš pirmųjų, kuris suprato skirtį tarp vaikų bei suaugusiųjų literatūros, vienas pirmųjų, kuris ėmėsi rašyti vaikams, aktyviai versti vaikišką literatūrą iš užsienio kalbų, buvo dar ir gabus pedagogas, tautinio atgimimo veikėjas, bendradarbiavęs „Aušroje", „Varpe". P. Mašiotui rūpėjo moralinis visuomenės augimas, todėl knygą atsivertęs skaitytojas turbūt nustebs joje radęs ne tik publikacijų apie vaikų literatūrą, mokyklų, švietimo padėtį, bet ir straipsnių apie tautosaką, pilietinį ugdymą, apie kaimo žmonių gyvenimą ir rūpesčius. Publicistikoje P. Mašiotas stengėsi ne tik fiksuoti aplinkos reiškinius, ne tik kelti pilietinę dvasią, bet ir patarti žmonėms pačiais kasdieniškiausiais klausimais: apie ekologiją, apie blaivybę ir teisingą stipriųjų gėrimų vartojimą, apie sveikatą, apie tai, kaip inteligentas turi išnaudoti paros laiką, apie tai, kaip svarbu nuotraukose įamžinti kultūros paminklus ir t. t. P. Mašioto straipsnių įvairiapusiškumas, temų spektro platumas kartais sukelia šypseną: „Po ligai, nuo kurios žmogus smarkiai apsilpo ir labai palengva taisosi, vynas – geras, sustiprinantis vaistas, bet ir tada priguli gert jo po vieną du stiklelius per dieną, o moterims ir vaikams dar mažiau" (p. 42) arba: „Beje, būtų gerai, kad dar užsilikusių kai kurių senų padargų –­ žagrių, spragilų – nenaikintų. Jaunajai kartai jie tėvų ir tėvų tėvų laikus primins" (p. 347).

Surinkti straipsniai publikuoti laikraščiuose „Aušra", „Viltis", „Vilniaus žinios", „Dabartis", „Rygos garsas", „Jaunasis ūkininkas" ir kituose to meto leidiniuose. Kai kurie straipsniai, patarimai tokie universalūs, jog išlieka aktualūs ir šiandien. Pavyzdžiui, viename straipsnyje kalbama apie tai, kaip teisingai išsirinkti kandidatą rinkimų metu: „Kokie gi žmonės reiktų rinkti? Tokie, kurie tikrai norėtų ir mokėtų būt savo krašto užtarytojais. Kaipgi įspėt, kas nori būt savo kraštui naudingas? Žinoma, kad ne tas, kurs apie krašto reikalus pradėjo prieš pačius rinkimus kalbėti. Ir ne tas dar, kurs prieš rinkimus pradėjo darbuotis" (p. 298). Iš knygai atrinktos publicistikos matyti susirūpinimas žmonių dorovine degradacija: „Nyksta vakaruškos, pigūs pasilinksminimai, vis mažiau girdėt dainos, užtai įeina į paprotį stiklelis ir abejotini pasimylėjimai* karčiamose. (...) Kitąsyk „mylėdavo" (vaišindavo) dėl to, kad mylėdavo, o dabar vaišina ir priima vaišinimą stačiai per paleistuvystę" (p. 97).

Knyga su P. Mašiotu supažindina ne tik kaip su aktyviu, pilietišku visuomenės veikėju, bet ir atskleidžia jį kaip atsakingą pedagogą. Publikuojamos „Pedagogijos patarlės", paties P. Mašioto užrašytos, rodo jį buvus mokytoją ne pagal profesiją, o iš pašaukimo. Dvidešimt aštuonios patarlės primena mokytojo garbės kodeksą, kai kurios jų gali tapti priesakais kiekvienai bręstančiai asmenybei: „Neužgauk mažo, nes jame didelį užmuši" (p. 34). Stiprų mokytojo autoritetą liudija jo buvę mokiniai: „Per kitų mokytojų pamokas kartais mokiniai triukšmaudavo, o per Mašioto –­ niekada. Mokiniai jį labai gerbė ir mylėjo. Buvo labai kultūringas, inteligentiškas, visada ramus, netgi tylus" (p. 419, prisimena Marta Jucaitė-Kuchalskienė).

Apibendrinant – tiek iš publicistikos, tiek iš laiškų, tiek iš amžininkų prisiminimų apie P. Mašiotą – „PranoMašioto šviesoje" matome pozityvios laikysenos tvirtą asmenybę, entuziastingai kimbančią į darbus, intelektualą, nesibodintį kalbėti buitiškiausiomis temomis, žmogų, kuriam nuoširdžiai rūpi kitas žmogus, ypač – vaikas, jo lavinimas, pilietį, apsisprendusį dirbti visuomenės labui, idealistą – tačiau racionalų ir disciplinuotą.

Netgi į penkis šimtus puslapių neįmanoma sutalpinti visos P. Mašioto publicistikos, visų amžininkų atsiminimų.

O kur dar gausi jo kūryba vaikams, kur užsienio literatūros vertimai, su kuriais susipažinti taip pat būtų įdomu ir, surinkus bent mažytę jų dalį į vieną vietą, patogu. Knygos sudarytojai, rinkdami tekstus knygai, stengėsi parodyti kuo įvairiapusiškesnį P. Mašiotą. Todėl ši knyga turėtų būti įdomi ne tik siauram specialistų ratui, ne tik akademikams, bet ir žmogui, nieko bendra su kultūros sklaida neturinčiam: „Prano Mašioto šviesa" visų pirma yra knyga apie žmogų. Kodėl šviesa iš palėpės? P. Mašiotas gimė, augo, mokyklą lankė spaudos draudimo metais, taigi mokytis lietuvių kalbos, ugdyti savyje lietuviškumą galėjo tik tamsiose palėpėse. Kodėl šviesa? Viliuosi, aptarta knyga nepaliks šio klausimo neatsakyto.

* Vaišės (paaiškinimai – knygos sudarytojų). Svarbu paminėti, kad straipsniuose palikta autentiška to meto kalba, pataisant tik rašybą ir skyrybą, o šalia nebevartotinų, jaunam žmogui gal ir nebeatpažįstamų žodžių nurodytas vertimas į dabartinę lietuvių kalbą.