Regimantas Tamošaitis. Profesorius grįžo namo

In memoriam. Juozapas Girdzijauskas (1935 07 10 – 2014 12 31)

Drėgnas sausio mėnuo, pati metų pradžia, trečia diena. Lydime Juozapą Girdzijauską į Raseinius, į Paupio miestelį. Profesorius grįžta namo.

Vis valau universitetinio autobusėlio langą, kad matyčiau peizažą. Jį matė visų, važiavusių į Vilnių mokslo šviesos, akys. Tame peizaže mes visi tarsi susitinkame, bet ir prasilenkiame kartu.

Nuotraukos iš J. Girdzijausko archyvo

Šlapia, drėgna, žaliai rudi laukai, pajuodę dirvonai. Ir kaip eilėmis kadaise sakė Marcelijus Martinaitis, liūdni Lietuvos miškai. Kai gerai įsižiūri, jie tikrai liūdni, tie mūsų miškai. Lyg kažko laukiantys, lyg priekaištaujantys. Beveik visada jie tyli. Anei ošimo, anei čiulbėjimo. Todėl, kad dabar mes juos matome iš toli, lėkdami greitkeliais pro šalį.

Laukuose stiprus vėjas. Mėginu kažką mąstyti, bet galvoje jokių minčių. Vaizdiniai niekaip nesijungia į temą. Tik keista būsena, tik aiškus faktas: buvo ir nebėra, o suvokti to –­ neįmanoma. Vis dėlto viena mintelė gimsta, randasi ir kirba galvoje kaip klausimas be atsakymo: kodėl vieni Lietuvos žmonės pasilieka Vilniuje, o kiti grįžta namo, kur gimę? Visą gyvenimą buvę Vilniuje tarsi svečiuose?

Kodėl mintys apie laukus, miškus? O kaip kitaip mąstyti apie Profesorių? Kur dar jį dabar galima matyti, mąstyti, prisiminti? Kas jis būtų be to Lietuvos peizažo, be savo gimtinės? Visos akademinės regalijos ir visi nuopelnai išaugo iš kaimiškojo kultūrinio substrato, iš žemės. Juk į mokslus Profesorių pašaukė tas stiprus žemiškosios prigimties balsas ir pašaukė tam, kad gyvybė susivoktų sąmonės šviesoje, o ne kad pabėgtų nuo savo ištakų ir jas pamirštų. Pamiršti – tai tas pats, kas numarinti, palaidoti. Taip gyvenimo keliu nuėjo ir parėjo mūsų didieji: Marcelijus Martinaitis, Romualdas Granauskas, dabar ir Juozapas Girdzijauskas. Visi jie buvo Vilniuje pašaukti to paties balso, bet Vilniuje savęs neprarado, tarsi nešiojosi savo tėviškes su savimi. Antai Martinaitis net visą namą atsivežė su savimi. Visi jie buvo prilenkti prie savo žemės.

Pro debesis randasi truputį saulės, tvyksteli žali, sodrūs žiemkenčių laukai. Viskas daugybę kartų matyta. Bet neatsibosta.

Tais laukais ir miškais reikia eiti pėsčiomis, labai daug eiti, nuo vaikystės – tada jie visada bus su tavimi ir padės tau apsispręsti: kas toks esi, kur tavo namai ir kur privalai sugrįžti. Dabar žmonės tuos Lietuvos laukus greitai pravažiuoja mašinomis ir visiškai nebejaučia jų magiškos traukos, jiems gyvenimas yra tik greitas, nervingas judėjimas, lyg stengiantis nuo kažko pabėgti, pirmiausia – nuo savęs. O pabėgti tai juk nėra kur?

Raseinių krašto laukai: į tolumas bėgantys arimai, gražiai apibrėžtos pasėlių juostos, vagos ir vagelės, visa tai pavasarį suvešės, suklestės, sužydės. Bet tam, kad vis tai žydėtų, būtina paruošti dirvą, – ne tik žemės, bet ir poezijos laukus. Profesoriaus nepranokstami eilėdaros veikalai – ar tai nėra tas mūsų poetinės žemės sutvarkymas, rūpestinga priežiūra ir kartu meninės sėkmės aiškinimas nuo pat pagrindų?

Prisipažinsiu: šitas dirvonų tvarkymas ir eilėdaros ritmų skrupulingas organizavimas man visuomet buvo svetimas, neįdomus. Man rūpėjo tik archetipiniai poetinio žodžio gemalai arba jau žydinčių žodžių prasmių puokštės, dovanojančios estetinio išgyvenimo džiaugsmą ir kreipiančios į filosofinius būties apmąstymus. Tačiau be tos tėviškos ir valstietiškai skrupulingos eilėdaros darbų nebūtų jokio žydėjimo. Ir Profesoriaus požiūris į eilėdarą, į poetiką nebuvo formalus: savo darbais jis siekė rekonstruoti lietuviško poetinio mąstymo patriotinius pamatus. Visi mūsų didieji buvo dideli Lietuvos patriotai, visų jų kūryba kilo iš tų pačių prielaidų ir turėjo tą pačią motyvaciją. Ir jų gyvenimas buvo aiškus, paprastas, kaip vaiko sąmonė, kaip sąžinė be šešėlio. Mums, bėgantiems pakeliui, patriotiškumas jau darosi problemiškas. Visi neabejotinai jaučiamės esą patriotai, bet nebežinome, kaip tokiais būti iš tikrųjų, kaip savo patriotiškumui suteikti korektiškas formas. Mes klausiamai dairomės vienas į kitą, nes neturime nei tos žemės, nei tradicinės bendruomenės, kuri mus apdovanotų paprastu aiškumu.

Profesorius visuomet buvo labai aiškus. Ir visuomet jis atrodė tarsi ramybės įsikūnijimas. Toks monumentalus, orus, didingas, bet ne kaip slegiantis klasikos paminklas, o spindintis dvasia ir skleidžiantis džiaugsmą. Arba ramiai nusiteikęs, kažką rimtai mąstantis, arba gražiai besišypsantis. Net Profesoriaus juokas buvo kažkoks toks, pasakyčiau –­ homeriškas. Lyg aidintis iš šviesių aukštybių.

Nuotraukos iš J. Girdzijausko archyvo

Ta Profesoriaus ramybė ir džiaugsmas – iš pasitikėjimo savimi, iš teisingo gyvenimo. Visa, ką jis darė, buvo kažkaip tikra, vienu metu ir paprasta, ir svarbu, esminga. Jo žodžiu galėjai visiškai pasikliauti. Būdamas šalia Profesoriaus jausdavausi esąs ypatingame globos lauke, kur nereikia daug postringauti, kad įrodytum savo vertę. Mus visus jungiančios vertybinės nuostatos anuomet buvo aiškios: lietuvybė, jos meninė raiška, Lietuva kaip poetinė žemė.

Iš kur toks kalbėjimo tikrumas ir ta ramybė? Jau po visų atsisveikinimo apeigų, po šv. Mišių Paupio miestelio bažnyčioje, kelionėje per Lietuvos tamsą atgal į Vilnių, pradėjo aiškėti: Profesoriaus kalbėjimo tikrumas ir akademinė ramybė kyla iš jo sąžinės būklės! Toji sąžinė – ir kaip savižina, ir kaip moralinis reguliuojantis principas – buvo nepaprastai švari, gryna, tikra. Juk sąžinė yra pirminis bet kokio žmogiškojo moralinio vertinimo kriterijus, tai ypatinga sprendimo galia, kurią žmogus gauna kaip dovaną. Ir viskas yra paprasta: rami sąžinė – tai žmogaus patirtis ir išmintis, tai žemės ir bendruomenės balsas. Sąžinė leidžia pajusti, kad tu gyveni ne savo atskirą gyvenimėlį, bet turi gyvenimą kaip didelę dovaną, kad jis ateina į tave kaip daugelio žmonių išmintis, nes tu gyveni Donelaičio, Maironio ir visų kitų darbščių ir kantrių bendro mūsų gyvenimo kūrėjų laukuose, dirvose. Sąžinė leidžia pajusti bendrą gyvenimo tiesą ir būti joje.

Profesorius buvo lyg mūsų filologijos patriarchas. Viena svarbiausių metų švenčių būdavo Juozinės – tą datą, kovo 19-ąją, labai gerai žinodavau. Tą dieną lyg į kokius atlaidus visi filologai ir literatai su gėlių puokštėmis rinkdavosi į Kalvarijų gatvę, į medinius Profesoriaus namelius. Ten, tarp knygų lentynų labirintų, vykdavo nepamirštami bendravimai –­ panašių į juos neturiu su kuo palyginti. Lyg didelis lietuviškosios giminės suėjimas, lyg bendro kraujo ir bendros dvasios sutvirtinimo džiaugsminga šventė. Būdavo smagu ir linksma, o visą šventinį šurmulį siedavo tas homeriškas Profesoriaus juokas...

Taip, valstietiškas kraujas pasiekė iškilių laimėjimų, nušvito kultūrinės dvasios šviesoje, buvo įvertintas akademiniais titulais, laipsniais, vardais. Jis įsikūnijo įspūdinguose veikaluose, kurie yra patikimi lietuvių filologijos ramsčiai. Tačiau visa, kas iš kultūros, yra sąlygiška, laikina, visos žmogiškosios šventės baigiasi ir iškilmių šviesos yra gesinamos. Tada lieka tik tai, kas buvo nuo pat pradžių: žemė, tėvai, lietuviško žodžio vartai į gyvenimą. Vartai, pro kuriuos sugrįžtame atgal, kur jau nebėra kalbos, kur yra tik ją gimdančios jėgos.

Apie paskutiniuosius Profesoriaus aplankymus globos namuose Nemenčinės pušynuose: Profesorius sunkiai kalba, painiojasi lietuviški, rusiški, vokiški žodžiai, mes jam daromės vis mažiau pažįstami, mes nykstame laiko sutemose. Kažkas jam paskaito lietuvių poezijos, Profesorius dar atpažįsta eiliavimus, kurie arčiau Maironio. Ir Maironis dabar yra paprastas kaip malda. Bet ir tokia poezija Profesoriui jau kelia nuovargį, nes kalbos suvokimas reikalauja vis daugiau pastangų. Visa, kas buvo duota, dabar atsiimama.

Ir lieka tik tai, kas lieka, kas yra tikriausia: Profesoriaus blyškios rankos laiko pajuodusią, labai seną maldaknygę, tėvų atminimą, laiko ją lyg metonimiją – lyg per ją laikytųsi savo tėvų, savo gimtinės, pačių pirmutinių, svarbiausių lietuviškų žodžių. Visa tai šventa, kitokio šventumo kaip ir nebėra. Dar turėdamas jėgų rūpestingai tą maldaknygę suklijavo, susiuvo, sutvarkė, kaip tvarkydavo eilėraščio subtiliausias ritmines struktūras ir dermes, su šia maldaknyge pasiruošė kelią namo.