Renata Šerelytė. Apgaulingas paprastumas

Novelės žanras begėdiškai nedėkingas. Visų pirma dėl griežto semantinio lakoniškumo, kai besiskleidžiančias siužeto linijas ir visokias gražias, bet nebūtinas naratyvo paraleles turi numarinti ir nukapoti, palikdamas tai, ko kartais net pats nesupranti, kodėl palieki. Novelėje – po eilėraščio – bene daugiausia intuityviosios logikos, potekstės, aliuzijų. Gal todėl skaitytojas novele ir nesižavi. Ir jam visai nesvarbu, kiek laiko trumpos novelės tekstas buvo dailintas, taisytas, keistas. Leidėjams irgi nerūpi.

Dainos Opolskaitės novelių knyga „Dienų piramidės“ pasirodymo laukė 18 metų (!). Galbūt būtų laukusi dar ilgiau, jei ne autorės sėkmė paauglių literatūros nišoje. Bet, tiesą pasakius, toks ilgas laukimas nepakenkė tekstų kokybei. Galbūt tai lėmė autorės pasirinktas pasakojimo būdas: jis nėra nei ypač inovatyvus, nei stebinantis, nei šokiruojantis. Autorė ištikima tradicijai, o klasika – laiko patikrintas daiktas. Iš madingų aktualijų kuriamas tekstas dažnai pasmerktas gyventi tik vieną drugelio dieną.

Skaitant D. Opolskaitės tekstus, juntama neabejotina klasikinės lietuvių novelės mokyklos įtaka. Tai ne tik Antanas Vaičiulaitis, kurio tekstų struktūra artima D. Opolskaitei, bet ir Vanda Juknaitė, Bitė Vilimaitė, iš jaunesnių autorių – Laura Sintija Černiauskaitė. Sąsajos su pastarųjų kūryba ypač aiškiai matyti, kai kalbama apie vaikus, kaip pažeidžiamiausią socialinį visuomenės sluoksnį, apie intuityvų moters (vyro) troškimą išsivaduoti iš gyvenimo rutinos, apie trapius ir sudėtingus artimųjų santykius. Pvz., novelė „Grotos“ tematiškai ir veikėjais panaši į L. S. Černiauskaitės romaną „Kvėpavimas į marmurą“. Vladikas primena Ilją ir išvaizda, ir poelgiais. Jis lyg pelkių paukščiukas – laukinis, keistas. Nemoka nei kalbėti, nei rašyti, atmeta globą ir rūpestį, nes yra išmokęs prisitaikyti prie pasaulio, kuriame reikia kovoti dėl išlikimo. Tik galbūt D. Opolskaitė gailestingesnė (bet tikrai ne naivi), nes leidžia laukiniam vaikui prisitaikyti prie namų ir įmotės tiek, kad tai virstų nebe priešiškumu, o susigyvenimu. Grotos, skiriančios įmotę ir užaugusį Vladiką, niekur nedingsta, bet vieną akimirką jiems leista pažvelgti pro jas ir vienam kitą pamatyti. O tai jau labai daug.

Netipiškas paauglės pasakojimas novelėje „Karūnos“: be paaugliškos bravūros, nors tekste jaučiamas maištingas įtūžis. Trys moterys gyvena ankštoje erdvėje lyg katės, besivaržančios dėl asmeninės teritorijos. Bet netgi tokioje erdvėje (o gal kaip tik tokioje) gali atsirasti vietos sakralumui. Iš pradžių jis atrodo pigus („Dievo Motinos atvaizdas pigiuose plastmasiniuose rėmeliuose“ (p. 46), kurį susižavėjęs čiupinėja mažasis Poviliukas, grožėdamasis auksinėmis Dievo Motinos ir kūdikio karūnomis), bet į banalumą autorė nenuslysta. Tai, sakyčiau, ne tik brandos, bet ir meistriškumo požymis.

Novelė „Daiktų skambėjimas“ šiek tiek panaši į B. Vilimaitės piešiamus trapius moterų tarpusavio santykius. D. Opolskaitė subtilų trijų žmonių ryšį, laviruojantį tarp neištikimybės ir prieraišumo, irgi perteikia iškalbingai, nevienaprasmiškai. Čia raudonos rožės, kurias Alius nuperka žmonai Natašai ir jos seseriai, kruvini tvarsčiai, kuriuos Natašos sesuo švelniai nuima nuo sužalotos Aliaus nugaros, poliarinė naktis ir šąlantis gyslose kraujas šarvojimo salėje, kurioje guli Natašos sesuo. Kodėl ji mirė, mes nežinome, bet šiuo atveju tai nesvarbu. Netgi mirtis šioje novelėje man pasirodė panaši į savotišką metaforą – kas liktų iš trijų žmonių ryšio, vienam nugalėjus „apgailėtiną laikinumą“, palikus statišką būtį, kur visi daiktai – „sklidini slėpiningos būties indai, kuriuos pavojinga savo akiratyje pajudinti nors per colį“ (p. 183).

Tie, kurie sakytų, jog D. Opolskaitės novelėms trūksta dinamikos, būtų neteisūs. Įvyksta ir kraupi vaikžudystė („Skola“), ir visos šeimos žūtimi pasibaigiantis nelaimingas atsitikimas („Tvanas“), tikėtos ir netikėtos mirtys („Tai, kas tikra“, „Prieblandos valanda“), pagaliau – išdavystė („Stebuklingas žmogus“). Tačiau ne užfiksuotas faktas autorei svarbiausias – lemiamą reikšmę turintys dalykai nematomi. Štai novelėje „Tvanas“ jau nuo pirmųjų eilučių pajuntame grėsmę: statybininkas Gustavas, besidarbuodamas įvairiuose objektuose, savo regėjimuose stato Nojaus arką, tarsi jausdamas pasaulio pražūtį ir norėdamas išsigelbėti. Jis dirba dieną naktį, nematydamas šviesios valandos, jo žmona dykūnė ir neištikima, santykiai su vaikais atšalę, dar kankina radikulitas – bulvės nusiskust neįstengia prie kibiro suklupęs. Tradiciškai turėtume jo gailėtis: juk prieš akis turime potencialią auką. Bet ar tik­rai to reikia? Ar verta gailėtis jo silpnumo ir pasyvumo (penkiolika metų nepasižiūrėjo į savo dukterį)? Gustavas laukia visa ko lėmėjo: „Ir ištaisyti nieko nepavyks, nebent užklupęs galingas tvanas nuplautų, nusineštų viską“ (p. 155). Reikėtų dar pabrėžti, kad jis bijo pasaulio – pats supranta tai, pamatęs žmonos kambary nuotraukų albumą, kur moteriai tarp sėdmenų įsitaisiusi gyvatė. O bijoti – toli gražu ne tas pats, kaip mylėti. Baimė yra pasyvi, o meilė – veikli. Todėl Gustavo arka tuščia – ir tas pasaulis, į kurį įžengs išsigelbėjęs Gustavas, bus tuščias.

 

Daina Opolskaitė. „Dienų piramidės“. – V.: „Tyto alba“, 2019.
Daina Opolskaitė. „Dienų piramidės“. – V.: „Tyto alba“, 2019.

 

Žavi novelė „Niekada“, kurioje moteris siekia ištrūkti iš kasdienės rutinos. Primena Iris Murdoch romaną „Jūra, jūra“, kuriame romano protagonistas ruošiasi gelbėti, anot jo, „pragare“ gyvenančią savo jaunystės meilę, nesuvokdamas, kad tasai pragaras jai įprastas ir jo kančias ji gali ištverti lengviau, nei panirimą į jūrą, kuri I. Murdoch romane simbolizuoja chaotišką, neįpareigojančią laisvę. Jūrą D. Opolskaitės novelės veikėjai atstoja geltonas rapsų laukas nakties tamsoje. Bet jai užtenka pasinerti į šią „jūrą“ kartą, kad suvoktų, jog pabėgimo laisvė yra iliuzija ir pasilikus „jūroje“ gresia tas pats likimas, kaip ir Gustavui, – patekti į tuščią pasaulį. Telieka „susirinkti visas minutes kaip mažyčius brangakmenius“ (p. 209).

Novelėje „Prieblandos valanda“ moteris atsibunda apsnigta mėlynų ir baltų vilkdalgių žiedlapių. Šie tarsi įkūnija pasibaigusį laiką, nes, kaip paaiškėja, ji yra mirusi po skausmingos ir ilgos ligos. Ir nors moteris iš inercijos kabinasi į kasdienybę (susitvarkysiu kambarius, susirasiu kosmetiką, apsivilksiu suknelę), kito pasaulio trauka stipresnė: kartu su vilkdalgių žiedlapiais pro langą išlekia jos prisiminimai, pojūčiai, jausmai – visi sielos likučiai. Šiek tiek primena E. A. Poe, rašiusį apie lėtą sielos irimą – tik, žinoma, kitokiame kontekste.

Laikas, įkūnijantis baugų likimą, atsiveria novelėje „Skola“. Jos veikėjas, regis, turi viską: namus, darbą, mylinčią nėščią žmoną. Ir štai jį užgriūna keistas nerimas – ima bijoti savo dar negimusio kūdikio, baimė virsta kone paranoja. Vyrui atrodo, kad jis „įžūliai gyvena ne jam skirtą laiką“ (p. 85), kad iš kažko tą laiką pavogė. Kad išsivaduotų nuo nesuprantamo siaubo, jis nužudo pasipainiojusį po kojomis benamį berniuką, taip tarsi atiduodamas skolą, tik kam – sunku pasakyti. Žiauri deterministinė logika, gal ir sunkiai įtikėtina, nes labai jau necivilizuota, pirmykštė. Bet gal ir įtikėtina, kai prisimeni graikų moiras ir lietuviškas raganas, kaip nepalenkiamas gyvybės ciklo reguliuotojas.

Šiek tiek neįprasta, tikrai išsiskirianti iš kitų personažų galerijos yra novelės „Tai, kas tikra“ veikėja – persisotinusi gyvenimo ir jo malonumų mergina. Tie malonumai, kurių, tikiu, būta kuo įvairiausių, nedetalizuojami, o persisotinimo būsena puikiai apibrėžiama kaip tam tikras sulaukėjimas. Todėl mergina nepaprastai nustemba, kai Klodas, atsivežęs ją prie ežero, ne mylisi, o tiesiog žiūri į gerves. Būtų gal kiek juokinga, bet... jau rašiau, kad autorė, rašydama apie tokią iš pažiūros banalią situaciją, moka išlaviruoti taip, kad banalu nebūna. Tokia jau ji yra, D. Opolskaitė, klasikinio pasakojimo meistrė.

Reikėtų pabrėžti, jog novelėse nepiktnaudžiaujama mistiniais ar fantastiniais elementais, nors sapnai ir veikėjų vizijos svarbūs. Sapnas čia nėra vien tik atsitiktinai pasąmonėje šmėstelėjęs kadras. Dažnai jis įkūnija stichinę jėgą, kuriai žmogaus sąmonė pasipriešinti nepajėgia. Ypač įdomus trisluoksnis sapnas novelėje „Iškyla“. Užmigęs palapinėje per iškylą su tėvu šešiolikmetis atsibusdamas patiria tris transformacijas. Pirmą sykį atsibudęs pamato prie laužo savo jaunus ir besimylinčius tėvus ir jį apima pasibjaurėjimas. Prabudęs antrą kartą išvysta savo draugę Evą su kūdikiu ant rankų ir apstulbęs suvokia, kad tas kūdikis jo. Trečią sykį mato ant slenksčio stovintį šešiolikmetį paauglį, kuris su savotišku pasibjaurėjimu žiūri į jį ir priekaištauja – ko tu, tėvai, kalbi per miegus ir šneki visokias nesąmones. Sapno būsenoje susijungia visos laiko formos ir kiekvieną iš jų pasakotojas patiria kaip asmeninį sukrėtimą.

Danutė Kalinauskaitė teigė, kad novelė – žanras, kuriuo negalima apsiryti. Tai ne romanas, kurį gali šlamšti nežabotais kiekiais neatsitraukdamas. Nuo novelės atsitraukti tiesiog būtina, nes ji reikalauja sveikų mitybos įpročių, saiko. Šie žodžiai tinka ir D. Opolskaitės „Dienų piramidėms“. Jeigu jas skubomis surysit, galit nieko nesuprasti ir netgi pasipiktinti, kad čia viskas taip paprasta.

Nieko panašaus. Šis paprastumas apgaulingas. Novelės reikalauja įdėmaus žvilgsnio, o svarbiausia – laiko, nepertraukiamo jokių iš pažiūros reikšmingų aktualijų.