Renata Šerelytė. Kelionės laike ir erdvėje

Metų knygų rinkimai. Paauglių knygų ketvertukas

 

 


Vytautas V. Landsbergis. „Žalčių karalienė“

„Eglė žalčių karalienė“ – viena įdomiausių ir unikaliausių lietuvių pasakų, sulaukusi įvairių ne tik literatūros, bet ir kitų menų interpretacijų. Ko gero, skirtingų kartų skaitytojas kitaip šį mitą traktuotų, bet galbūt niekas nepaneigs, kad vienas svarbiausių „Eglės žalčių karalienės“ bruožų – neišvengiama pasaulio dichotomija ir tai, kas nutinka, kai dvi padalintas (pasidalijusias) visumas bandoma jungti. Šioje temoje telpa ir kitos idėjos – nežmogiškumas, kito, kitokio baimė, išdavystė, prisitaikymas, prakeiksmas, amžinybė.

Kritikai pabrėžia, kad V. V. Landsbergio „Žalčių karalienėje“ mitinis laikas užklojamas ant konkretaus istorinio laiko, šiuo atveju pokario partizaninės kovos. Naudojami atpažįstami simboliai, vardai ir situacijos (skaitant peršasi ne viena aliuzija į autentiškus A. Ramanausko-Vanago, L. Baliukevičiaus-Dzūko prisiminimų fragmentus). Bet ar toks klojinys pasiteisina?.. Eglės legenda – matriarchatinės kultūros produktas, susijęs su inertiškuoju, nemąstančiuoju klodu, persmelktu deterministinio fatalizmo. Negalėčiau teigti, kad šis aspektas netinka pokario kovoms vaizduoti, tačiau... ar ne labiau tiktų vyriškas legendos, panašios į „Žiedų valdovą“, variantas, kuriame itin svarbi moralinė kario valia?

Tai, kad V. V. Landsbergio „Žalčių karalienė“ parašyta dienoraščio forma, ko gero, apsaugo kūrinį nuo kompozicijos bėdų, kita vertus, fragmentuotą tekstą visada lengviau ir smagiau skaityti. O fragmentai visai neblogi. Netgi vis įterpiama gimnazistiška Eglės rašoma poezija ir patikinimas, kad ji rašo tik sau, įspūdžio negadina: priimi tai kaip tiesą, nors ir trivialią. Kita vertus, trivialios tiesos, pasak George’o Orwello, yra labiausiai vertos ginti.

Kadangi visi žinome šiurpią mito pabaigą, nereikėtų tikėtis, kad autorius iškrės ką nors netikėta. Žinoma, Eglė žūsta, ir ne tik kartu su visais vaikais, bet dar dvylika enkavėdistų susprogdina. Tai pribloškia, nes skaitant atrodo, kad Eglė – labai švelni ir nuolanki moteriškė, vaikštanti į šaltinėlį vandens ramunėlių arbatai ir mėnesienoje rašanti eilėraščius. Tiesa, gyvendama Gotlande, ji dar nušauna rusų šnipą, neva atnešusį jai vyro laišką – kad tai ne vyro laiškas, ji supranta iš gausybės gramatinių klaidų. Man šis epizodas labai patinka, nes retenybė literatūroje rasti personažą, nušautą dėl gramatinių klaidų.

Dar labai simpatiškas man pasirodė Moika, suomis, atnešantis Eglei maisto. Jie nemoka vienas kito kalbos ir negali susikalbėti, nors jaučia abipusę simpatiją. Gražus fragmentas, gaila, kad toks nežymus.

Šiaip jau dramatiniams Eglės ir Žilvino charakteriams išvystyti ir pagrįsti sukliudė minėtas teksto frag­mentiškumas. Perskaičius taip ir liko neaišku, kodėl pasirinktas šis gražus ir labai liūdnas mitas, nes vietomis atrodo, kad jis tiesiog tempiamas ant pasirinkto istorinio laiko. Jeigu nebūtų žalčių, o būtų likę tik žmonės – gal būtų geriau?..


Ilona Ežerinytė. „Skiriama Rivai“

Kelionės laiku – niekada nenusibosianti tema, nes, be nuotykinių elementų, joms būdinga misija, kurią reikia atlikti. Būna, į praeitį keliaujama ir šiaip sau, iš nuobodulio ar persisotinimo dabarties patogumais, trokštant aštrių pojūčių. Be to, visada žavi ir techninis, buitinis praeities netobulumas, nes ateitis visada pažangesnė (nors yra rašytojų, kurie į praeitį herojus keldavo kaip į aukso amžių, nes ateitis buvo skurdi ir slegianti). Žodžiu, pasirinkusi šį motyvą autorė tikrai neapsiriko.

Istorija intriguojanti, pagrįsta, o persikėlimas vaizduojamas savotiškai: praeitin patenkama, žiūrint į nuo­trauką, kurioje pavaizduotas tikrai egzistuojantis to laikotarpio namas su praviromis durimis. Na, hipnotinėmis galiomis dar padeda toks keistuolis Henrikas. Tačiau praeitin keliaujama vis dėlto turint misiją: reikia rasti paslaptingą muzikinį kūrinį bei jo autorių ir išgelbėti juos nuo kūrinį apsėdusių piktųjų dvasių – adiratų. Tėvas ir paauglys sūnus iškeliauja to padaryti ir keliaudami atsikrato susvetimėjimo, tokio būdingo mūsų laikų visuomenei. Be to, paauglys Dovas susižavi XIX a. mergaite Riva iš nedidelio carinės imperijos užkampio, taigi užmezgama romantinė intriga.

Siužetas nesudėtingas, jo dramatizuoti autorė nesistengia, skaitydamas taip ir jauti, kad viskas baigsis laimingai. Nors XIX a. štetlo kasdienybėje ir iškyla grėsminga figūra – ponas Necheris, kuris, pasirodo, irgi yra keliautojas laiku, amžinas Henriko priešas ir apskritai – dalelė tos jėgos, kuri, anot klasiko, darydama vien gera, pikto linki. Tik šis blogiukas labai savotiškas – keliaudamas laiku gadina muzikinius kūrinius. Kodėl? Ogi tam, kad grožis neišgelbėtų pasaulio. Tam jis apleidžia muzikinius kūrinius adiratais – piktosiomis dvasiomis, kurios neleidžia kūrinio sugroti, nes iššoka ir bado pianistui pirštus mažutėlėmis batutomis.

Labai žavi šita traktuotė – ir truputį juokinga, ir kartu rimta. Nenorom susimąstai, kas iš tiesų yra meno kūrinys ir kiek jame šventumo ar apsėdimo. Kas tie nežinomi genijai, tokie kaip Titas Vajeris, kurių kūrinius prapuldė piktosios dvasios ir blogieji keliautojai laiku?.. Netgi pagauni save mąstant: o kas ap­skritai yra laikas ir amžinybė? Autorei tarsi netyčia pavyksta prisikasti prie giliausių ontologinių klausimų.

Jautri ir subtili pasakojimo linija, susijusi su žydaite Riva. Ji gyveno du amžius prieš tave ir jos praktiškai nebėra, ji mirusi, o tu sutinki ją praeity, bet nieko negali padaryti. Tik paprašyti, kad laimingai gyventų. Tai iš tiesų jaudinantis aspektas ir savotiškas priekaištas tiems, kam atrodo, jog pasaulis prasideda ir baigiasi jais. Galima sakyti, toliausiuose amžiuose gyvena žmonės, kurie yra mūsų draugai. Esamasis laikas šiuo atveju – ne klaida.


Audronė Meškauskaitė, Aurina Venislovaitė. „Istorijos skanėstai“

Ak, ta istorija!.. Ir mokytojai, ir istorijos žinovai net suplukę bando sudominti abejingus paauglius istoriniais įvykiais ir asmenybėmis, ir nepasakytum, kad visada sektųsi. Gal dėl to, kad istorija – dalykas rimtas. Antikos išminčiai siūlo iš jos mokytis, kai kurie politikai – pamiršti ir nesukti galvos, o poetas Henrikas Radauskas istorijos mūzą Klio lygina su sena prostitute, bijančia saulės šviesos. Taigi istorija yra kažkas sena, apdulkėję, sustingę ir panašu į brontozauro kaulus muziejuje.

Bet niekas taip neatgaivina ir nepriartina istorijos prie dabarties, kaip netikėti faktai, rodantys, kad praeities žmonės kai kuriais atžvilgiais niekuo nesiskyrė nuo mūsų. Ir kad istorija kupina netikėtumų. Ir kuo daugiau istorijoje netikėtumų, tuo lengviau suprasti tai, kas, regis, taip nutolę ir svetima. Be to, netikėtumai ir istorijos išdaigos padeda atsikratyti tam tikrų stereotipų, pavyzdžiui, kad viduramžiai yra tamsos amžiai, o Apšvieta – labai progresyvi.

Nors sunkiai įsivaizduoju, kad koks nors lietuvių autorius galėtų parašyti tokią knygą kaip Terry’o Deary’o „Kraupioji istorija“ (esu didelė gerbėja!), viltis miršta paskutinė. Tačiau gal ir nėra blogai pradėti ne nuo istorijos kraupybių, o nuo skanėstų.

Žaismingas „Istorijos skanėstų“ stilius pasiteisina. Tik nežinau, ar reikėjo įžanginių skyrių, juos skaityti nelabai įdomu, atrodo, kad jie parašyti lyg apsidraudžiant, kažką paaiškinant ir teisinantis, kodėl istorija traktuojama nerimtai. Mielos autorės, teisintis nereikia – rašykit nerimtai iš karto. Šiek tiek gaila, jog pradėta nuo XIX a. – norėjosi panirti giliau, bent jau į kokį VIII amžių, bet galbūt tada skanėstų būtų tiek, kad skaitytojas persivalgytų. Kaip sakoma, gero po truputį.

Faktų daug ir kai kurie tikrai negirdėti neregėti. Pavyzdžiui, nieko nežinojau apie sekretus, nes vietoj sekretų žaisdavau kapines. Taigi mano istorinėj atminty šmėkšo didelė balta dėmė. Bet Sabonis ir „ančiuko“ judesys – šitų iš atminties neišdildysi. Mesdama sagą vietoj kapeikos, bandžiau apgauti gazuoto vandens ir, regis, netgi telefono automatą. Tik nebeatsimenu, ar pavyko.

Knyga miela ir lengvai praryjama, labai korektiška, jokio bjauraus humoro ar sarkazmo, jokių kraupybių. Galima drąsiai rekomenduoti ne tik jaunesniems paaugliams, bet ir vaikams bei seneliams. Paskaitai ir beveik patiki, kad istorija gali būti skani.


Kotryna Zylė. „Sukeistas“

Ne per seniausiai „Literatūroje ir mene“ rašiau apie šį mistinį romaną, kai kas liko nepasakyta, o ir šiokios tokios mintys susikaupė, ypač perskaičius komentarus feisbuke. Esu labai dėkinga autorei, kad sveikai sureagavo į kritiką – tai retas reiškinys, nes kritikuojamiems autoriams dažniausiai atrodo, jog tu jų nekenti asmeniškai arba jiems pavydi. Ir šiaip jau kritiko darbas darosi, sakyčiau, pavojingas, traktuojamas kaip sąmokslas ir kėsinimasis į personalijos garbę bei orumą. Galbūt netrukus pradės vykti ir parodomieji teismai su aistringais liaudies tarėjų balsais.

Siūliau autorei nepagarbiai elgtis su nacionaline mitologija, bet dabar dėl to sudvejojau. Ypač prisiminusi, kaip spalvingai ir pagaviai Kotryna Zylė aprašo, kaip Naujamos mokiniai gamina Užgavėnių kaukes. Ko verta vien dievybė su krepšinio kamuoliu vietoj galvos (dievas Kamuolinis), tatuiruotėmis išsiuvinėtas reklaminio tento veidas (Ragana), žemę siekiantis elektros laidų perukas (Laumė), popieriaus prikimštos nailoninės pėdkelnės (Morė) ir kt. Vaikų kūrybingumas šiame romane yra vienas svarbiausių aspektų, ir tas kūrybingumas yra tikras, įgimtas, Dievo duotas, neišgalvotas ir nekičinis, nieko bendra neturintis su kūrybiškumu kaip su kokiu planiniu ar projektiniu dalyku. O kai talentas yra tikras, nebesvarbu, ar pagarbiai jis elgiasi su kokiais nors stereotipais, ar ne.

Dar smigtelėjo mintis apie laumiuko Gedo atskirtį. Juk jis iš tiesų kitoks ne tik todėl, kad gimė ne iš kūno ir kraujo, o iš šiaudų – Gedo kitoniškumas turi ir kitą, žmogiškesnę, liūdnesnę pusę. Atskirtas nuo kitų ne tik todėl, kad yra iš kito pasaulio, jis atskirtas ir šiame pasaulyje. Tai parodo, jog sukeisto vaiko tema pasirinkta ne tik dėl mįslingų aplinkybių, deivių ir dievybių, keistų įvykių, kartais primenančių sapną ar viziją. Galbūt „Sukeistas“ padės pažvelgti į mus supantį žmogiškąjį pasaulį ir suprasti tai, kas vyksta ne tik anapus, ne tik laumių šalyje, bet ir čia? Be to, kas skiria mus nuo sap­no ir vizijos, nuo laumių šalies? Plonytė luobelė? O gal net jos nėra?.. Ir netgi laumės galbūt yra daug žmogiškesnės, nei manome – juk jeigu jos miršta, jeigu kenčia, vadinasi, yra artimesnės mums, nei atrodo.

O tada darosi įdomu pagalvojus, kas skiria laumes ir žmones vieną nuo kito. Ir ar skirtumai tikrai didesni už panašumus.

Draugai