Renata Šerelytė. Kvėpuojantys vakaro eteriu

 

Regis, laikai, kai detektyvinė literatūra buvo laikoma antrarūše, negrįžtamai praėjo. Bet vis dar pasitaiko skaitytojų, kuriems šis žanras asocijuojasi su prastu skoniu ir, kaip esė „Detektyvinei literatūrai apginti“ rašė Gilbertas Keithas Chestertonas, įsivaizduoti gerą detektyvą jiems taip pat neįmanoma, kaip įsivaizduoti gerą velnią. Kodėl detektyvas nusipelnė šių skaitytojų arogancijos? Nejaugi dėl to, kad jame, pasak kai kurių prelegentų, per maža romantikos ir per daug dėmesio detalėms bei aplinkybių aiškinimuisi? Romantikos šiuolaikiniams detektyvams pakanka – ir rožės, ir žvakės, ir vynas puikiai dera prie perskelto smilkinio ar nuodų taurės. Kaip ir psichologinės nusikaltimą tiriančio sek­lio problemos, rakinėjamos kartais gerokai kruopščiau nei nusikaltimo motyvas ar aukos tapatybė. (Nusikaltėlio, žinoma, tai neliečia – jis pats svarbiausias dėmuo, sutraukiantis į save laiką ir šviesą lyg kosminė juodoji skylė.)

Jautrią skaitytojo sielą neretai baugina nusikaltimas kaip aštrus, nemalonus emocinis dirgiklis. Kaip baimė, nenoras susipurvinti. Ar, neduok Die, pajusti nedovanotiną empatiją žudikui sociopatui. Bet geras detektyvas – bene pats tobuliausias literatūros žanras, nes skaitytojas turi progą suvokti, kad ir jis pats dažnai balansuoja ant trapios ribos „žudikas-auka“ (nebūtinai fizinėje realybėje, užtenka ir virtualiosios). Tai kartus potyris, nes žmogus visados nori atrodyti geresnis, negu iš tiesų yra. Galbūt dėl to jis ir renkasi romantinę dramą arba meilės romaną.

 

Renata Šerelytė. Kvėpuojantys vakaro eteriu

 

Renata Šerelytė. Kvėpuojantys vakaro eteriu

 

Nors, mano nuomone, gerų žmonių ir taip pakanka. Trūksta protingų ir teisingų. O geras detektyvas apeliuoja būtent į šiuos bruožus – protingumą ir teisingumą. Nes detektyvo tikslas yra ieškoti tiesos ir ją rasti, o ne šiurpinti skaitytoją nematyto žiaurumo vaizdais bei pikantiškais serijinių žudikų vaikystės prisiminimais. Be abejo, skaitytojui tenka ieškoti tiesos kartu su sekliu. Tačiau detektyvinis romanas turi ir praktinį tikslą – įjungia skaitytojo pilkąsias ląsteles, kad jis suvoktų, jog šalia geros širdies praverčia ir smegenys. Todėl net prasti detektyvai padaro gerokai mažiau žalos nei romantinės dramos, plėtojančios sentimentalumą iki tokios ribos, kad skaitytojas pradeda mąstyti širdimi ir menkiausią ironijos kibirkštėlę laiko asmeniniu įžeidimu.

Nors nusikaltimas ir bausmė – neatsiejami pačių seniausių literatūros kūrinių motyvai, kaip detektyvų klasiką pirmiausia vertėtų paminėti Edgaro Allano Poe apsakymus „Žmogžudystė Morgo gatvėje“ bei „Mari Rožė paslaptis“. Šiuose apsakymuose atsiskleidžia du nusikaltimo tyrimo tipai. Pirmasis – kai paaiškėja, kad iš pažiūros labai makabriškas nusikaltimas gali būti išsprendžiamas ir pagrindžiamas. Antrasis – kai nusikaltimas lyg ir įprastas, neypatingas, bet lieka neišaiškintas, paslaptingas. Sakyčiau, šie du E. A. Poe apsakymai pagrindė tolesnės detektyvinės literatūros raidą. Abu tipus puikiai įkūnijo Agathos Christie kūriniai: ši rašytoja iki šiol nepranokstama dėl logikos, žmogiškosios prigimties pažinimo, tikslios kūrinio struktūros, laikotarpio atmosferos, subtilios ironijos ir nepamirštamų seklių personažų, kuriuos, pasak G. K. Chestertono, galima vadinti keliaujančiais riteriais. Tokį seklio tipą įkūnija ir Georges’o Simenono komisaras Megrė (troškimas būti žmonių likimų taisytoju). Apie Arthuro Conano Doyle’io Šerloką Holmsą net užsiminti nepatogu: ir jis, ir jo bičiulis daktaras Vatsonas patyrė galybę įvairiausių transformacijų, neretai ir visai nevykusių. Kitaip tariant, šerlokiana tokia gausi ir spalvinga, kad jai prireiktų atskiros apžvalgos.

 

Renata Šerelytė. Kvėpuojantys vakaro eteriu

 

Renata Šerelytė. Kvėpuojantys vakaro eteriu

 

Šiandien detektyvai tokie populiarūs bei įvairūs, kad juos galima skirstyti pagal arealą (skandinaviškieji, britiškieji, amerikietiškieji, rusų, prancūzų, egzotiškieji) arba pagal tematiką (istoriniai, medicininiai, mistiškieji). Medicininius Tess Gerritsen trilerius detektyvus, kurių lietuviškai išleista tikrai daug, labiausiai mėgstu dėl puikių autorės patologinės anatomijos žinių ir dramatiškų siužetų, tačiau daugelis jos personažų blankūs, stereotipiniai, tą patį galima pasakyti ir apie žmonių santykių vaizdavimą. Labai įdomūs istoriniai detektyvai (Roberto Harriso „Faterlandas“, Philippo Kerro „Bedvasis“), kuriuose asmeninė detektyvinė istorija ir tiršta noir atmosfera susipina su vaizduojamo laiko politiniais bei istoriniais įvykiais – Katynės aukų kapai, koncentracijos lageriai.

Ar vis dėlto kas nors sieja (o gal skiria) modernų šiuolaikinį ir klasika jau tampantį detektyvus? Tarkim, tokią senieną kaip „Frosto“ serija ir tokią naujieną kaip mistiškasis Stuarto Turtono romanas „Evelina Hardkesl šiąnakt mirs dar kartą“?

Rodney’o Davido Wingfieldo „Frostas“ yra kišeninio formato knygų minkštais viršeliais serija, lietuvių kalba pasirodžiusi ne taip ir seniai (2014, leidykla „Briedis“), nors originalo kalba išleista prieš gerą dvidešimtmetį. Tuomet, beje, pasirodė ir garsusis serialas „Frosto prisilietimas“, sulaukęs didžiulio populiarumo ir garbingų įvertinimų (puikus sero Davido Jasono vaidmuo). Į lietuvių kalbą išverstos 6 knygos: „Frosto Kalėdos“, „Frosto prisilietimas“, „Frosto naktis“, „Frosto žiema“, „Atkaklusis Frostas“, „Frosto dvikova“. Nudžiugino tai, kad „Frostą“ vertė puikią kalbinę klausą turintis Vidas Morkūnas. Ne visiems vertimams taip pasisekė (pavyzdžiui, A. Christie).

 

Renata Šerelytė. Kvėpuojantys vakaro eteriu

 

Renata Šerelytė. Kvėpuojantys vakaro eteriu

 

„Frosto“ seriją prarijau be atokvėpio: pasakojimo tempas ir intriga neleido atsipalaiduoti, o tragikomiškas Frosto personažas kuo toliau, tuo labiau žavėjo. Kadangi 6 knygų pasirodė per maža, apsidžiaugiau sužinojusi, kad yra „Frosto“ tęsinys. Po R. D. Wingfieldo mirties Frosto nuotykius tęsė Jameso Henry’o slapyvardžiu pasivadinę rašytojai Jamesas Garbuttas ir Henry Suttonas – jų dėka pasirodė „Seržantas Frostas“, „Frosto rytas“, „Frosto vidurnaktis“, „Lemtingasis Frostas“.

Iš šio tęsinio daug tikėjausi, bet... Nutiko baisiausia – Frostą bandyta pagerinti! Net manieros ne tos! Pavyzdžiui, tęsiniuose neaptikau firminio Frosto juokelio bakstelti pirštu kam nors į atkištą užpakalį. Atrodė, lyg iš Frosto kažkas būtų išpūtęs visą charizmą. Matyt, ne veltui Gustavas Flaubert’as sakė, kad „ponia Bovari – tai aš...“ Šviesaus atminimo R. D. Wingfieldas, panašu, tą „aš“ negrįžtamai išsinešė su savimi...

Originalus Frostas nesistengia būti geresnis, kad patiktų viršininkui, žiniasklaidai ir snobams (skaitytojai snobai – ne išimtis). Ir būtent todėl jis toks simpatiškas. Tarp išsičiustijusių televizinių ir literatūrinių seklių, pasižyminčių paslaptingais marmuriniais veidais bei ypatingomis savybėmis (uosle, rega, atmintimi, šeštuoju pojūčiu) jis atrodo kaip apipešiota varna, nes yra pernelyg paprastas – jeigu ir turi kokių nors galių, tai tikrai ne mistinių.

 

Renata Šerelytė. Kvėpuojantys vakaro eteriu

 

Renata Šerelytė. Kvėpuojantys vakaro eteriu

 

Frosto galios – atjauta ir empatija. Tuo jis norom nenorom primena G. K. Chestertono tėvą Brauną. Pavyzdžiui, į policiją nuolat dėl seksualinio persekiojimo besikreipiančią nejauną moterį Frostas išklauso kant­riai ir nesityčioja iš jos kaip kiti policininkai, nes supranta, kad moteris taip elgiasi todėl, kad yra ne tik kiek trenkta, bet ir be galo vieniša, pažeidžiama, neturi kam išsipasakoti. Be to, nors Frostas pro pirštus žiūri į smulkius tarnybinius nusižengimus bei ataskaitas, net taiko ne visada protokolą atitinkančius kovos su nusikalstamumu metodus, niekada nesitaiksto su tikru blogiu, ypač jeigu šis paliečia pažeidžiamiausius, silpniausius visuomenės narius – vaikus, senukus, visuomenės atstumtuosius. Frostas nesmerkia ir neteisia, bet kovoja net tada, kai viskas atrodo beviltiška, o taip atsitinka gerokai dažniau nei norėtųsi.

„Frosto“ serija be galo patraukli ir struktūra, kurioje pagrindinė pasakojimo linija glaudžiai susisieja su šalutiniais siužetais (nė vienas siužetas nelieka pamirštas, visi gražiai išsinarplioja), ir psichologiškai tiksliais personažų portretais (šie primena A. Christie veikėjus), ir dinamišku pasakojimu, kurį tik spėk sekti, ir puikiu humoru, atsispindinčiu ne tik dialoguose, veikėjų ir įvykių apibūdinimuose, bet persmelkiančiu visą tekstą ir net potekstę.

Keisčiausia, kad juoktis tarsi nėra iš ko, nes Frosto narpliojami nusikaltimai baisūs, slogūs, atimantys amą. Ypač nusikaltimai, susiję su prievarta prieš vaikus. Ši prievarta „Frosto“ serijoje tokia klaiki, kad puikiausiai tiktų žodis „demoniška“: ji daug ką sako apie visuomenę, kurioje vaikas taip anksti seksualizuojamas, jog praktiškai nebeturi vaikystės. Seksualumo tema, beje, seriją persmelkia kiaurai – kartais labai juokinga, bet dažniau liūdna, nes intymūs ryšiai tarp žmonių trūkinėja kaip siūleliai arba suveržia taip, kad pasmaugia. Įsivaizduoju, jeigu „Frostą“ būtų rašęs skandinavų autorius, serija būtų niūri ir depresyvi, blogis triumfuotų. Bet „Frosto“ serijoje iš blogio juokiamasi. Būtent juoko galia atskleidžia žmogiškumo esmę – trapią, šviesią, nemirtingą. Kita vertus, inspektorius ne tik mėgsta pašiepti kitus (tarkime, nemėgstamą viršininką), bet ir pats nebijo pasirodyti juokingas. Jis neafišuoja savo vienatvės ir skausmo, nesitiki gailesčio, nors kartais labai trokšta to, kas vadinama gailestingumu.

Frostas ne toks subtilus ir kantrus kaip komisaras Megrė, ne toks protingas kaip Erkiulis Puaro ar Šerlokas Holmsas. Jis tiesiog stengiasi išlikti žmogumi aplinkoje, kurioje gyvena ir veikia; mieste, kuriame, pasak G. K. Chestertono, atsispindi šiuolaikinio gyvenimo poe­zija. Ta poezija niūri. Galvojant apie ją neįmanoma neprisiminti Tomo Stearnso Elioto: „...vakaras po debesų mase tarsi eteriu migdomas ligonis...“

Jeigu klasika jau tapęs Frostas įkūnija senąjį seklio tipą, tik gerokai paveiktą XX a. pabaigos eterio, ką gi įkūnija XXI a. autoriaus S. Turtono romano „Evelina Hardkesl šiąnakt mirs dar kartą“ (2020, leidykla „Baltos lankos“) pagrindinis veikėjas?

Niūriame apšiurusiame Blekhito dvare vyksta puota, surengta šeimininkų dukters Evelinos garbei. Šioje puotoje Evelinai lemta mirti. Viršelio anotacija skelbia: „Ir taip – kiekvieną vakarą, kol netikėtai į makabrišką mirties ir gyvybės žaidimą įkliuvęs bevardis jaunas vyras išsiaiškins, kas siekia atsikratyti šeimininkų dukters. Kad rastų žudiką, jis teturi septynias dienas...“ Per tas septynias dienas bevardis vyras įsikūnija vis į kitą personažą. Idėja puiki, kvapą gniaužianti ir suteikianti detektyvui neprilygstamo žavesio, tačiau...

Gal ne veltui anotacijoje nuskamba žodis „žaidimas“. Ir ne veltui pagrindinis veikėjas yra bevardis: sek­liu, detektyvu jį pavadinti sunku, tai veikiau žaidėjas – vienas iš daugelio, neturintis savo valios ir pasirinkimo, manipuliuojamas lemties bei aplinkybių. LRT laidos „Nenušaunami siužetai“ vedėja Rasa Drazdauskienė palygino Blekhitą su E. A. Poe „Ašerių namų žlugimu“. Išorinio panašumo tikrai esama, nors E. A. Poe būdingos psichologinės įtampos, racionalios ir poetiškos beprotybės, virstančios nenusakoma destrukcija, nėra. (Gal to ir nesiekta, juk skiriasi ir laikas, ir skaitytojas, ir literatūrinės mados). „Ašerių namų žlugimas“ – autentiška tikru šiurpu verianti beprotybės poezija, o „Evelina“ yra gana pragmatiškai parašytas romanas. Šis kūrinys labai patrauklus, prikaustantis dėmesį, netgi mielas, bet metafizinio šiurpo stokoja. (Galbūt šiuolaikinei mistikai to ir nereikia?)

Kita vertus, faktas, kad jaunasis vyras neturi ne tik vardo, bet ir savęs paties, savo esaties, todėl privalo įsikūnyti į daugybę kūnų ir perimti jų ego – labai įdomus, intriguojantis. Nors galima manyti, jog tokia strategija pasirinkta dėl efekto. Arba dėl siužeto, nes šiuolaikiniam detektyvui dažnai nebepakanka klasikinio detektyvinio romano stuburo. Žinoma, sunku būtų paneigti, kad ši septynių dienų reinkarnacija nėra skirta kilniam tikslui – įsijausti į Kito būseną ar suprasti, kas aš esu iš tiesų, kas manyje slypi, kas mane valdo. Kūnai, kuriuose bevardžiam vyriškiui tenka apsigyventi, labai įvairūs: bailys, pasileidėlis, drąsuolis, atskalūnas, šaltas sausuolis, aristokratas, tarnas, menininkas... Galbūt pati sąvoka „įsikūnijimas“ šiuo atžvilgiu nėra tiksli, nes liudija ne lemtingą pokytį, po kurio į ankstesnį būvį negrįžtama, o pereinamumą, formų keitimą, nepastovumą. Todėl bevardis vyras ir nėra seklys, jis veikiau žaidėjas, nuo kurio nelabai kas priklauso. (Tai liudija pasirodžiusios paslaptingosios Kaukės, nors iš tiesų jos nėra labai paslaptingos, tiesiog įkūnija biurokratinį Likimo, kuriuo virto metafizika, aparatą.)

A. Christie „Mėlynosios vazos paslaptis“ ar „Palšas žirgas“ žavi galbūt todėl, kad parodo, jog mistika kartais tėra tik skraistė, kuria patogu pridengti labai kruopščiai, netgi meniškai suplanuotą nusikaltimą, nors jo pagrindinis motyvas senas kaip pats pasaulis. Iš esmės tuo pagrįstas ir „Evelinos“ siužetas: jis klasikinis, čia veikia gudrus pėdų mėtymo, dėmesio nukreipimo į šalutinius dalykus motyvas, o kai kurių žmogžudysčių žiaurumą ir abejingumą aukoms iš tiesų galima priskirti, anot E. A. Poe, senos aristokratiškos giminės savitumui. Tačiau keičiasi laikai, keičiasi ir herojai.

Frostą herojumi pavadinti taip pat sunku kaip įsivaizduoti, jog mulas yra arabiškas ristūnas. Inspektorius dažnai susimauna, atrodo kaip valkata, vagia cigaretes iš viršininko, laido seksistinius juokelius ir nevengia išgerti. O bevardis vyriškis iš Turtono romano yra pats tikriausias herojus: jis ne tik išsprendžia mįslę, bet ir išgelbsti damą su tamsia praeitimi ir kilniaširdiškai jai atleidžia už padarytus nusikaltimus. Neaišku kodėl (ir neįtikina), bet, matyt, taip reikia. Frostas, kvėpuodamas vakaro eteriu, žino, kad šis eteris yra nuodingas ir vargu ar kada praskaidrės, bet vis tiek bando pakeisti tai, kas nepakeičiama. Bevardis ištrūksta iš žaidimo ir išsiveda damą (kaip nuspėjamame veiksmo filme), bet jo ištrūkimas apgaulingas, laisvė – taip pat. Šito reikia, nes kitos išeities nėra. Juk nepasiliksi Blekhite amžinai kaip Ašeriai po savo namų griuvėsiais.

G. K. Chestertonas teigė: „Detektyvo romantika žmogiška – tai tiesa. Ji remiasi tikėjimu, kad dorybė – tai pats drąsiausias ir slapčiausias sąmokslas.“ Šie žodžiai šiandien skamba keistai, nes civilizacija – maištingiausias žmonijos nuotykis – transformavo daugelį sąvokų ir žodžių, ir „dorybė“ šiandien skamba dviprasmiškai. Bet taip pat dviprasmiškai skamba ir žodis „herojus“. Ir tai natūralu, nes abu žodžius sieja tas pats sandas. Jeigu iš detektyvinio romano laukiame ne tik aštrių įspūdžių, profesinių žinių, dramatiško siužeto bei pikantiškų detalių, bet ir to, ką vadiname teisingumu, visados ieškosime ir „dorybės“, ir „herojaus“.