Vaikų literatūra: Pepė Ilgakojė ir Olimpo dievai

Rašydama šį straipsnį, ne sykį prisiminiau Gendrutį Morkūną. Rašytoją ir mokslininką, kuris nesistengė pataikauti skaitytojui vaikydamasis literatūrinių madų ir aktualijų, kuris kaip retas sugebėjo pažvelgti į vaiko sielą ir į ją prabilti. Rašytojui buvo svarbūs vaikų kultūros reiškiniai. Jam rūpėjo, kad vaikas būtų apsaugotas ne tik nuo nepalankių socialinių aplinkybių, bet ir nuo to, kas daugeliui visuomenės narių atrodo nebaisu – kičo, prasto skonio ir estetinių kriterijų atrofijos.

Bet gal tai visai nesvarbu? Galima užaugti ir be literatūros. Aukščiausi valdžios pareigūnai liudija savo pavyzdžiu. Pernai spalio 8–9 d. Vilniuje vyko tarptautinė konferencija „Vaikų ir jaunimo skaitymas kaip iššūkis XXI amžiuje: bibliotekos socialiniams pokyčiams 2015“, kurią surengė Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka su Švedijos institutu ir Švedijos Karalystės ambasada Lietuvoje. Švedijos karalienė Silvija, atvykusi į Lietuvą valstybinio vizito kartu su savo vyru Karlu Gustavu XVI, apsilankė vaikų literatūrai skirtoje konferencijoje (koks iškalbingas faktas!..). Taigi Jos Didenybei vaikų literatūra – prasminga ir įdomi. O mūsų valdžiai?.. Atsakymą pasufleruotų Seimo Pirmininkės kalba šioje konferencijoje: viena iš aukščiausių valdžios pareigūnų nesugebėjo teisingai perskaityti Astridos Lindgren knygos „Pepė Ilgakojinė“ pavadinimo (Pepė prieš savo valią virto Ilgakoje).

Sunku laikyti tai atsitiktinumu. Labai nenustebčiau, jei po kurio laiko svarbus žmogus iš tribūnos vėl paverstų Pepę ilgakoje. Ir nejaustų dėl to jokios graužaties. Ar ne tas pats... Skiriasi tik kelios raidės... Visi tai greitai pamirš.

Bet aš negaliu pamiršti tos „ilgakojės“. Tos abejingos beraštystės klaidos. Ji man atrodo ciniška ir žeidžianti. Ir ši įžanga skirta tiems, kurie taip pat nenori užmiršti...

Kalbant apie Metų knygų rinkimams pateiktą vaikų literatūros sąrašą, vertėtų paminėti ne tiek didelį mėgėjiškos literatūros srautą, kiek įdomesnes šios literatūros tendencijas. Ir nors pagrindiniai bruožai lieka tie patys, – amato neišmanymas (kalbos valdymo, teksto struktūravimo, kalbinės klausos ir pagaliau raštingumo stoka), primityvus apipavidalinimas (iliustracijos, maketas), – mėgėjiška literatūra skyla į kelias grupes.

Pirmoji grupė – močiučių, senelių ir tetų rašymai. Dažniausiai pasirenkamas eilėraštis kaip lengviausia raiškos forma (nors jeigu teisingai tuos eilėraščius sukirčiuotum, visas poezijos rūmas kaipmat sugriūtų). Norint suprasti, kodėl tie žmonės ėmėsi darbo ne pagal savo jėgas, verta paskaityti šių mėgėjiškų knygelių įžangos žodžius. Jose apeliuojama į edukaciją (o kaipgi!), į „kitoniškumą“, į etnokultūrą, į dvasines vertybes, o ir ambicijų nestokojama (atmintin įsirėžė poema apie Žygaičius, kuriuosna nužengė Olimpo dievai). Visa laimė, kad šių knygelių tiražai tokie maži, kad didelės žalos jie nepadarys. Kita vertus, joks sveiko proto vaikas jų ir neskaitys, nebent už bausmę.

Antra tendencija – knygos žmonių, kurie lyg ir žvaigždės, lyg ir visuomenės veikėjai: šmėkščioja televizijoje, projektuose, labdaringose akcijose. Dainuoja, šoka, vaidina, dalijasi kulinariniais ir gyvenimo prasmės receptais. Jų knygos skiriasi nuo provincijoje leidžiamų mėgėjų brošiūrėlių: dizainas žymiai patrauk­lesnis, tekstas paredaguotas, o iliustracijos kartais netgi pakenčiamos, nors dažniausiai nenutolsta nuo elementaraus kičo. Tekstai parašyti proza, jeigu pasitaiko koks eiliuotas gabaliukas, tai atrodo kaip nesusipratimas –­­ nei šioks, nei toks. Visa tai neretai dar įgarsinta, įrašyta į kompaktinį diską ir pridėta prie knygos. Tokios knygos pavojingesnės nei provincijos grafomanų, nes šitas kičas pateikiamas ryškiai ir įžūliai, ir nors neatsimenu, kokie jų tiražai, neabejoju, kad gerokai didesni nei poemos apie Žygaičių kaimo dievus.

Tenka konstatuoti liūdną, bet akivaizdų faktą: abi šios autorių grupės turbūt neskaitė vaikų literatūros klasikos, nes įspūdis toks, tarsi jie būtų atėję į tuščią lauką ir nuo jų prasidėtų visas pasaulis.

Trečia grupė – knygos, kurias galima pavadinti dovana: tai paramos ir labdaros fondo „Švieskime vaikus“ leidiniai. Sunku čia ką ir sakyti, ypač prisiminus posakį – dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Turbūt reikėtų džiaugtis, kad lietuvių autorių knygos, laimėjusios Fondo paskelbtą ir taip iškilniai „nacionaliniu“ pavadintą konkursą, leidžiamos didžiuliais tiražais, kad taip nesiekiama jokio pelno, kad tos knygos dovanojamos bibliotekoms. Trumpai tariant, kilni vaikų švietimo iniciatyva.

Tačiau ar tikrai norėtumėte gauti dovanų knygą, kurios tekstas padoriai nesuredaguotas, palikta rašybos, skyrybos, logikos klaidų?.. Nekalbant jau apie tai, kad jų apipavidalinimas skurdus ir knygos primena savilaidos brošiūrėles. Nemanau, jog tokiomis labai džiaugtųsi bibliotekos ar skaitytojai jas graibstytų, juolab kai rinkoje pilna gražių, geros kokybės knygų (tik, deja, tų gražių niekas dykai nedalija). Ir nors skelbti lietuvių autorių rankraščių vaikams konkursus – gera mintis, skatinanti naujų autorių atsiradimą, nieko gero iš to nebus, jeigu ir toliau kiekybė nustelbs kokybę. Vargu ar save gerbiantis autorius toliau norėtų dalyvauti tokiuose konkursuose. Juolab kad tokios leidyklos kaip „Alma littera“ ir „Nieko rimto“ kokybiškai išleidžia ne tik šiuolaikinių lietuvių autorių, bet ir daug pasaulinės vaikų ir jaunimo klasikos (pvz., puiki serija „10+“, kurioje pasirodė tokios nuostabios knygos kaip L. Lawry „Siuntėjas“, J. Kriuso „Timas Taleris, arba Parduotas juokas“ ir daugelis kitų).

Kalbant apie autorius profesionalus, jų knygos nenustebino: einama sena, išbandyta vaga, kartais išlaikant seniau pasiektą meninį lygį, o kartais – gerokai smuktelint. Metų vaikų knygos rinkimuose itin svarbus yra adresatas. Deja, neretas autorius tą pamiršta. O kartais susidaro įspūdis, kad adresatas autoriui netgi neįdomus: autorius rašo sau ir savo bendraamžiams, tik pačiam suprantama kalba. Kitas dalykas – kai autorius pataikauja skaitytojui ir žūtbūt stengiasi būti šmaikštus, kai nepateisinama nonsenso stilistika, kurios imamasi lyg ir pasižiūrėjus į pasaulinius pavyzdžius, bet akivaizdžiai pritrūksta meninės intuicijos ir asmeninio originalumo. Nemažai ir neįkūnytų ambicijų: jos – geras dalykas, tačiau be amato išmanymo ir talento mažai ko vertos.

Todėl šių metų vaikų knygų penketukas išrinktas, sakyčiau, ramiai ir objektyviai, atsižvelgiant ir į vaikų amžiaus grupes (vaikams nuo dešimties metų: Morkūno „Traškančios žvaigždės“ ir Aido Jurašiaus „Akmenukų pasakos“; iki dešimties metų: Jurgos Baltrukonytės „Filmukai“ ir Selemono Paltanavičiaus „Maži ežiuko sapnai“; patiem mažiausiesiems, besimokantiems skaityti: Nadios Kovaliovos „Meškis ir žąsis“), ir į teksto bei iliustracijų dermę. Šios knygos dėl savo meninės vertės nekėlė jokių abejonių.

Paauglių literatūra: tamsūs naratyvai ir pamiršta klasika

Tai, kad šiais metais paauglių knygų penketukas nepateiktas, liudija ne ką kita, kaip paprastą dalyką – išleistos knygos neatitiko estetinės, meninės kokybės reikalavimų. Nemanau, kad tai akibrokštas, nes pastarųjų metų paauglių knygų rinkimai liudija štai tokius faktus: 2007 m. paauglių knygų penketukas nepateiktas, 2011 m. paskelbtas trejetukas, 2012 m. – dvejetukas, 2013 m. – vėl neskelbtas.

Kyla klausimas: nejaugi neturime paaugliams rašančių autorių? Bibliografija liudytų ką kita – čia nemaža ir žinomų pavardžių, ir naujų... Bet ėmus skaityti apima prieštaringi jausmai: nuostaba, nusivylimas, kartėlis. Visų pirma – dėl pačios literatūros paaugliams traktuotės. Paauglių literatūra – toks pat rimtas ir svarbus literatūrinis reiškinys, kaip ir literatūra suaugusiesiems; ji nenusileidžia nei temų aktualumu, nei siužeto išmoningumu, nei menine raiška. Bet neretas autorius žvelgia į tai atmestinai. Akivaizdus bandymas įtikti ir patikti skaitytojui, būti „ant bangos“, lengvabūdiškai šmaikštauti. Ši nuodėmė nesvetima ir žinomiems rašytojams, kurių knygos skaičiuojamos dešimtimis. Reikia jaunąjį skaitytoją gerbti, o pačiam rašytojui neapsimesti infantiliu kvaileliu ar daug plepančiu ir nieko nepasakančiu postringautoju.

Tai sunkus žanras, reikalaujantis profesionalaus požiūrio: aiškios kūrinio idėjos, darnios kompozicijos, įvaldytos ir tikslingos kalbos, dinamiško siužeto ir pažabotos asmeninės vaizduotės. Tačiau šiandien daugelio dalykų imasi veržlūs žmonės, tie, kurie tiki šventu užkalbėjimu – jeigu tik nori, tai viską gali, tik pasitikėk savimi. Be abejonės, pasitikėjimo savimi jiems netrūksta, bet knygas jie rašo prastas. Populiarios fantasy žanro knygos apsuko galvą jau ne vienam jaunam ir pasitikinčiam savimi autoriui – deja, suprasti, kodėl „Žiedų valdovas“ ar „Žemjūrės burtininkas“ yra unikalios knygos, tapusios žanro klasika, ne kiekvienam lemta. Šių autorių epigonų gausa tik patvirtina, kad neužtenka išgalvoti paslaptingos šalies, būrio veikėjų ir nuotykių. Reikia aiškios idėjos, gilaus vertybių supratimo, kultūrinio pasiruošimo ir intelekto. Ir paprasto klausimo sau – kodėl aš tai rašau? Dėl to, kad pasitikiu savimi?

Arba – „ir aš taip moku...“ Vienos autorės knygą skaičiau stebėdamasi: atrodė, lyg tekstas būtų pažodžiui verstas iš anglų kalbos. „Patraukiu plaukus nuo veido“ ar „jo šonuose kabojo šautuvai“ – tekstas dūsta nuo tokių sakinių, redaktorius šiuo atveju – bejėgis, knygą reikėtų tiesiog parašyti lietuviškai. Deja, knygos pasaulis toks blankus, o veikėjai – tokie dirbtini, kad galėtų mirti šimtais kaip kompiuteriniame žaidime – nė vieno jų nebūtų nė per nago juodymą gaila... O juk gera knyga tuo ir ypatinga, kad jei skauda veikėjui, tai skauda ir skaitytojui.

Viena iš temų, kurios buvo gana populiarios šių metų knygose – patyčios mokykloje. Stebiuosi šios temos suvešėjimu – tartum patyčios mokykloje būtų vien šio laikotarpio reiškinys. Juk dar Dickensas apie tai itin jautriai rašė. O ir šiuolaikinėje literatūroje nemaža subtilių knygų apie patyčias, neverčiant jų plakatu (pvz., Ulfo Starko „Tegu baltieji lokiai šoka“). Tačiau šiuo atveju ir vėl išlenda autorių ambicijos – iki jų nieko nebuvo, viskas prasideda nuo jų. Na, galima sakyti, kad ir baigiasi... Štai viena iš knygų, kuriose patyčios yra pagrindinė tema: tekstas pilnas gramatinių ir skyrybos klaidų, redaktoriaus darbo nematyti, kalba medinė, o idėja – labai abejotina (autoriai teigia, kad visi, iš kurių buvo tyčiotasi, gyvenime tapo svarbiais žmonėmis, o tie, kurie tyčiojosi – liko nevėkšlos. Išeitų, kad patyčios yra geras dalykas: kiek svarbių žmonių neturėtume, jei ne jos).

Atmetus pretenzingas, adresato nepasiekiančias, nemokšiškai parašytas ir spekuliuojančias „jautriomis“ laikraščių temomis knygas, galiausiai liko ketvertukas, kuris galėjo pretenduoti į Metų knygas paaugliams: Jurgos Lago „Lietaus žemė“, Neringos Vaitkutės „Miestas be padangės“, Gintarės Adomaitytės „Žaliojo namo paslaptis“ ir Unės Kaunaitės „Laiškai Elzei“. Tačiau...

Sakyti, jog tos pačios bėdos kartojasi kas metai (redaktoriaus darbas, leidyk­lų požiūris), būtų banalu. Juolab kad iš tiesų ne visada dėl netvarkingo teksto kaltas redaktorius – nežinant aplinkybių, sunku teigti, jog čia nėra ir autoriaus, įsitikinusio savo teksto tobulumu, kaltės. O juk pirmosios dvi knygos – „Lietaus žemė“ ir „Miestas be padangės“ –­ ir užkliuvo dėl tekstų netobulumo. „Lietaus žemei“ trūksta išradingesnio naratyvo, talpesnių dialogų, mažiau nuspėjamo siužeto. Pagrindiniai veikėjai – stereotipiški, per daug kalbėjimo neturint ką pasakyti. Nors nesiliaujančio lietaus ir drėgmės įspūdis – nepamirštamas, o ir kalbantys ežerai (ypač Ateities ežeriukas) – žavi knygos detalė.

„Miestas be padangės“ tiesiog vargina griozdišku, sugrūstu, atsikvėpti neleidžiančiu tekstu, neatrinkta medžiaga, kuri kartais atrodo lyg nukopijuota iš „Matricos“ ar kitų panašaus pobūdžio kūrinių (bereikalingi situacijų aprašinėjimai, veiksmo plėtojimas ir meniškai neinformatyvūs dialogai), nors autorė tikrai turi kalbinį potencia­lą ir moka kurti nejaukią, paslaptingą kūrinio nuotaiką. Apmaudu dėl teksto trūkumų, nes abi knygos pavydėtinai gražiai išleistos ir apipavidalintos, malonu jas paimti į rankas – jos tikrai galėtų būti prasminga dovana.

Apmaudu ir dėl Adomaitytės „Žaliojo namo paslapties“, nes ši knyga nė vienai komisijos narei nekėlė abejonių dėl teksto kokybės. Paprastas, ramus pasakojimas, talpios detalės, įtikinantys personažai, jautriai intonuojamas žodis, jaučiamos pauzės – tikra atgaiva po besaikio plepėjimo ir žodžių griūties. Bet padėjus knygelę šalia kitų, ypač šalia Lago ir Vaitkutės knygų, ji atrodo daugiau nei graudžiai: lyg kokia brošiūrėlė, pigi, plonyčiais viršeliais, nespalvotomis iliustracijomis, nė nepasakytum, kad čia knyga. Dailininkės darbas nepeiktinas, tačiau apipavidalinimas ir leidyba – turbūt blogiau nebūna. Taigi šiuo atveju iš knygų penketuko eliminuojamas ne autorius (kuris tikrai niekuo dėtas), o leidėjas.

Atskiro žodžio nusipelno Kaunaitės „Laiškai Elzei“. Trumpai tariant, visai nebloga knyga, jeigu ne ta ak­tualioji tema – patyčios. Ji praryja viską:­ ir psichologinius veikėjų portretus (jų –­ tik užuomazgos), ir patį pasakojimą (perdėm plikas ir vien į tai sukoncentruotas), siužetas – nuspėjamas, nemažai literatūrinių klišių. Paaugliams ji tikrai turėtų patikti (ir patinka, kiek tenka girdėti atsiliepimų), tačiau ar dėl aktualios temos ir noro įtikinti skaitytojui reikia aukoti meninę tiesą?.. Ypač jeigu žvelgtume ne tik į savo parapiją, bet pasižvalgytume plačiau, neužmirštume vaikų ir jaunimo literatūros klasikos. Knygai „Laiškai Elzei“ pritrūko šitos išminties. Juk patyčių tema sena kaip pasaulis, o subtiliai išsakyta, naudojant ne tik tekstą, bet ir potekstę, ji turi daugiau galimybių būti aktuali ne tik šiandien, bet ir po daugelio metų.

Kadangi paauglių literatūros skaitytojų ratas neapima vien šio amžiaus grupės skaitytojų (romanus, skirtus paaugliams, mielai skaito ir suaugusieji), Metų knygų podiumas atrodo netekęs ryškių žvaigždžių. Bet ar verta dėl to krimstis? Nė kiek neabejoju, kad kiti metai paauglių literatūrai bus dosnūs. Tai liudija ir du jau pasibaigę konkursai, surengti leidyklos „Alma littera“ bei labdaros ir paramos fondo „Švieskime vaikus“, žinomi finalininkai ir būsimų knygų autoriai, o ir pačios knygos jau pakeliui. Ir galbūt kitų metų komisijai bus sunku išsirinkti iš kokių dešimties estetiškai ir meniškai patrauklių finalininkių. Taip gali būti.