Viktorija Daujotytė. Mikuta daugiau už Mikutą

Algimantas Mikuta. „Gyvenau be laikrodžio". Eilėraščiai ir poemos iš dvylikos knygų. – Kaunas: Kauko laiptai, 2014.

Poezijos turime daugiau negu suvokiame. Ir poetų daugiau. Algimanto Baltakio jau seniai pastebėtas paradoksas: kai kalbame atskirai, ir tas poetas, ir to neblogi, net įdomūs eilėraščiai, o kai tik bandome rašyti kokią didesnę apžvalgą (apie poezijos istoriją jau ir nekalbame), tinklo akys siaurėja, kol galiausiai lieka tik kelios žuvys. Kelių žuvų per maža.

Algimantas Mikuta. Nuotrauka iš LM archyvo

Per maža, aiškiai per maža ir poezijos kelius sekančių, apie eilėraščius mąstančių. Sunku pasakyti, kodėl taip yra. Kodėl poezijos kritika taip menksta. Galbūt tai bendresnė humanistikos problema. Per dideli norai ką nors savo daryti, per maži ketinimai kitus pamatyti.

Atsiverčiau didelę Algimanto Mikutos rinktinę „Gyvenau be laikrodžio": iš dvylikos knygų sudaryta, sudaryta paprasčiausiu ir patikimiausiu būdu, rinkinys po rinkinio, pasitikint laiku, nebandant jo apgauti ar pergudrauti. Kas nebegali patekti, į knygą ir nebepatenka. Bet ir iš pirmojo rinkinio bent penki eilėraščiai. Mažiausiai – iš „Ašmenų" (1970). Maždaug nuoseklu.

Norėčiau parašyti išsamią šios knygos recenziją, bet to jau nebepadarysiu. Reikėtų daug darbo, susikaupimo, ilgo skaitymo, pergalvojimo. Tad tik kelios pastabos, kilusios iš knygos skaitymo įspūdžių – buvau lyg sugrąžinta į savo pačios galvojimo apie literatūrą pradžią, į savo kartos poeziją, į jos kelius. Vilniaus universitete, kur jau sąmoningiau domėjausi literatūra, poetai nebuvo naujiena. Dauguma iš lituanistų. Gana tiršta literatūrinė universiteto aplinka; gal ir didesni reikalavimai eilėraščiui, bet daugiau ir melancholijos, dvasinio nuovargio. Algimantas Mikuta pasirodė iš kitur –­ iš Kauno, iš politechninių studijų, braižyklų, inžinerinių konstrukcijų, iš kažkokios tvirtesnės materijos. Tą pastebėjo ir Marcelijus Martinaitis –­ dar 1976 m.: „Algimantas Mikuta atėjo kiek iš kito, mūsų poezijai neįprasto pasaulio, kuris su lyrika mažai kuo susisiekdavo. Tam pasauly gyvena braižytojai, statybininkės mergaitės, boksininkai, skaičiai, motorai, tie patys džiazistai, ten yra šokių salės ir bufetai..." („Triptikas apie tris") Mikuta kilo, stiprėjo ir iš kažkokio galynėjimosi su pasauliu, iš ryžto nepasiduoti, išsilaikyti. Ta pirmoji Romualdo Rakausko (ta pati karta) nuotrauka rinktinėje – Laisvės alėjoje 1967 m., jaunas ir tvirtas, besišypsantis. Konkretesnius darbus dirbantiems žmonėms gyvenimas visada yra pakankamesnis negu gryniems literatams; kaip bežvelgsi, popieriai greičiau dusina.

Pirmosiomis knygomis Mikuta darė įspūdį – kitas, kitoks, truputį vėjavaikis, truputį binkiškas, valiūkiškas, raginantis nepraleisti kelionės rizikos, ryto. Išliko tie pėdsakai pradedančiame rinktinę eilėraštyje „Pirmoji mano valanda" iš pirmojo rinkinio „Gėlės braižykloje" (1962): „Ir drąsiau, kai bent vienas žmogus / Nesibijo plačiau prasižioti." Sunku dabar patikėti, bet tai buvo ir politiškai aktualu. Mikuta gerai žaidė: lyg ir nekaltai, juk tai apie naujagimį, bet ir tą, kuris kartą prasižiojęs, gali ir nebeužsičiaupti. Mikuta greit pajuto ironijos galią, ramiai surimavo ironiją ir kojines („Žiūriu į grožį su ironija..."). Ir kai palengva apleis kitos iliuzijos, ironija liks jo poezijoje budėti. Bet kelio pradžioje itin patraukliai atrodė lyg koks dvikamienis Mikuta: ironiškas ir kietas, o staiga ir minkštas, lyriškas: „Apsuptas žmonių ir restoranų, / Į kažką iškeitęs pilkas gatveles, / Stoviu kaip medinis, Dieve mano, / Ir rašau šias ilgesio eiles." Nebijoti ilgesio, nebijoti ilgesio eilių, pamaitinančių sielą pirminiu žmogaus maistu. Mikuta iš karto mokėjo parašyti ilgesį su tokiu kažin atspalviu. Panašiai kaip Vladas Šimkus. Kartais ir Algimantas Baltakis, Alfonsas Maldonis. Sakyčiau, kad tai vyriška laikysena, toks vyriškumo atspalvis. Ironija malšina desperaciją ir depresiją – būsenas, kurios tuo nelengvu laiku greičiau ištikdavo grynakraujus lyrikus. Pajutus siužetą, neišsitenkantį eilėraštyje, Mikutai prireikė poemų, galiausiai – prozos. Bet į šiuos barus jau nepereisiu. Tik priminsiu, kad rinktinėje spausdinamos ir penkios poemos – nuo ankstyvųjų „Gelmių žuvų" iki „Giesmės algoritmų" ir „Naktinės mankštos". Pasirinkčiau „Giesmės algoritmus", pasirinkau jau tada, kai buvo išspausdinti, baigiantis praėjusio amžiaus aštuntajam dešimtmečiui. Įsidėmėjau aforistines ištaras: „Tu nebūsi kilnesnis už tą, kurį talentingai aploji"; „Pražilęs nekalbėk kaip vaikas"; „Žvangant geležiai, apsikabink ir padainuok su silpnaisiais"; „Kas valandą tikėkis apraiškos, kuri įvaro logiką urvan ir neišleidžia, kol neatsišoksi."

Testas – ką per daugiau nei penkiasdešimt metų atsimenu iš ankstyvojo Algimanto Mikutos, iš laiko, kai dar skaičiau visą viešą lietuvių poeziją (ir trupinius iš slaptesnio jos gyvenimo): „Apsuptas žmonių ir restoranų...", „Sparnų nukarpymo diena", „Sugrįžimas į Žemaitiją senu tarškančiu autobusu" (pakartodavau kiekvieną kartą iš Telšių, Kaltinėnų, Užvenčio ar Varnių prastais keliukais tarškėdama į savo Pagirgždūtį), „Žmonės ant piliakalnio", „Traktoriai tempia durpes..." (ir dėl programos su Sigitu Geda artimumo), „Alsuoti", „Miškas pro ašaras", „Senas paukštis" (daug sykių pakartotas dvieilis: „Tik tėvynės vienos – kaip giesmės – nepraradęs, / nes tėvynė – šis virpantis vėjyje medis..."), „Žemaitija. Vėlinės".

Ir „Gyvenau be laikrodžio" – iš „Apuoko valandos" (1984). Atrodo, kad ir pats poetas (ar įžvalgūs jo redaktoriai) šiam eilėraščiui skiria ryškesnę vietą; ir rinktinės vardas, išrašytas viršelyje. Be laikrodžio – ir kaip vargšas, ir kaip dievas. Vargšui nepavydima, dievui neįsakinėjama. „Ko daugiau – juk laisvas, ko daugiau –­ juk gyvas." Pabaigoj pakartojama: „Ko daugiau – juk laisvas, ko daugiau – juk gyvas. / Geležinis laikas man nespaudė riešo." Geležinis laikas –­ bendroji nelaisvo laiko metafora. Vlado Šimkaus „Geležis ir sidabras" –­ geležies žvangėjimas: „Po žeme ir žeme – geležinkelio bėgiai kryžmi. / Dangumi, vandenim –­ sunkiai kaustytos plaukia eskadros." Ir geležiai nepasiduodanti siela: „Ir vis vien mane traukia sidabras." Algimantas Mikuta „Gyvenu be laikrodžio" pateikia atskirą santykio su geležiniu laiku variantą – gyventi dvasiai neįkliūvant į geležies žabangas, laikantis gamtos ritmo („kaip šaka ant vėjo, kaip šaka ant vėjo"), neįsipareigojant; kas gyvena be laikrodžio, gyvena laikui griežčiau neįsipareigojęs. Gal artimiausias čia būtų Albinas Bernotas, kalbėjęs apie žolelę, prasprūstančią pro dalgį („O menka žolelė juokias cypdama iš dalgio / Ir minkštai pro ašmenis praslysta"; „Duonos taku"). Dalgis taip pat geležies ženklas. Laiko niekas negali apeiti. Bet ne visus ir geležinis laikas prispaudžia.

Kas padėjo Algimantui Mikutai išsilaikyti – kartais ir ant gana aštrių laiko ašmenų? Ratio pradas, nebūsi už save didesnis, bet gal ir ne mažesnis. Santūrus šypsnys – kai kas, ką gal ir galima sieti su žemaitiškumu, prigimtiniu pasaulėvaizdžiu, kurį ritminiame plane atitiktų lėtas lietus, nepaslankumas; geriau neskubėti, kad ko nepagadintum. Lėtas lietus tyliai gydo: „nebekarščiuos nepaslanki žemaičių žemė" („Pirmasis vakaras rudens vėjuoto"). Gal koks dešimtmetis šį Mikutos eilėraštį skiria nuo Jono Strielkūno „Žiedo vėjuotą rudens dieną" („Aš namų neturiu. / Aš nemoku dainų"). Vėjuotas ruduo – diena, vakaras. Aukštaičio ir žemaičio poetinės jausenos štrichai: grynas Strielkūno lyrizmas, iš nuotaikos, iš būsenos, staiga susitelkusios į rudens žiedą, paliekant jį tik pavadinime; Mikutos poetinis realizmas, vaikai mėtosi obuoliais, lodo šunytį, antys baltos kaip vestuvių palyda, binkiškai ekspresyvi metafora: „vėl dygsta dailūs, baltutėliai dantys / karšinčiui grėbliui, gulinčiam sode." Su Jonu Strielkūnu, su jo „Būties aštuoneiliais" savaip sietųsi ir Mikutos „Aštuoneiliai"; gero techninio eiliavimo poezija, lyrinio ir ironiško prado lydiniai, tvirti lydiniai, patikimi:

Atmintis kaip ežero akis
atsiveria prieš žiemą ir pažvelgia gilyn,
o ten vis tėvas, motina, Kalėdos,
žaržolai per miestelį din dilin.

Taip trumpai, kas metai vis trumpiau,
vis įkalnė statesnė, nepavelka arklys,
ir lyg nebe žiema, o vasara, dūdoriai,
akivaras užsiveria, užauga gėlėmis.

Ir tie žaržolai iš Žemaitijos, kam iš mažo miestelio, kam iš didelio kaimo. Gal tik iš Mikutos eilėraščių taip galima pajusti tą sandūrą – arklio ir mašinos, to mažo, kažin kaip lyg sužmoginto ar suarklinto autobuso. Tam reikia itin stipraus jutimiškumo.

Mažu autobusu per Žemaitiją – labai jaunas turėtų būti šis vaizdinys, o išlikęs, išsilaikęs: „Mažu autobusu / per miegančius žemaičių miestelius namo" („Penkiese prie jūros. Siužetas"). Siužetas – taip, Mikutos poezija yra siužetiška, pasakojimo siūlai vejasi, vyniojasi; lyrinį jausmo, emocijos siužetą papildo sarkastiškieji, netgi fantasmagoriškieji: „Knibždėjo salė, duso, / bet ir čia / pirma eilė tuščia – / neatėjo Belzabubas su pačia" („Koncertas pragare").

Naujasis laikas Mikutos eilėraščiuose prisitvirtino prie „juodojo pėstininko"; eik kartu, kai reikia, bet ir atsilaikyk prieš šurmulingą minią: „Tereikia tiek nedaug – – / tik švino gabaliuko viduriuos, ir figūra nevirsta, kai nereikia, / nuvirtusi nerieda pasroviui." Nebėgt, spirtis, kiek gali. Nebloga pamoka:

Tokių, kurie, vis pjudomi idėjų,
iš savo kiemo niekur neišėjo,
žvėrių nevaikė ir nesužvėrėjo,
nedaug beliko – vos keli kiemai.
(„O aš visai nenoriu nusipurtyt snūdo...")

Ką pasisekė padaryt Mikutai tuo laiku, kai ironija, žaidimai paradoksais atrodė vienintelė išeitis? Parašyt „Kaminkrėčio Klemenso pasakaitę". Būtų gerai visą pacituoti, bet ilgoka – vis dėlto pasakaitė, kurios pradžia tokia:

Dudunkst dudunkst per vilkduobes
per vilkmyžius pašliūžt
šiūšiū per kiminus
per kūlgrindą babarkšt.

Važiuon prūsoks Alonderis
pas pačią ant rodos
tarp gardžių dveigis avinas
kumelė pirst papirst

Dvi upės trečias ežeras
viena giria kita
pušelėj sėdi aplamis
pustelnyks Lietuvos...

Iš Motiejaus Valančiaus, bet ne iš to, ką vyskupas jau rašė „Palangos Juzėje" ar didaktiniuose apsakymuose, o iš kažin ko bendresnio, kas sudaro to žemaičių krašto mentalinę-kalbinę erdvę. Kad ją Mikutai pasisekė apčiuopt, perteikt, kelia nuostabą – lyg visa tai tebebūtų gyva –­ prūsoks Alonderis, tas pustelnyks, kuris avis pjaudavo kaip vilkas, perkąsdamas gerklę. Įdomi ir „Baladė apie tylenį", dar – „Marių karvė". Vos apčiuopiama linija veda į Martinaičio Kukučio poetiką, ypač baladiškąją jos dalį, dar labiau paryškinta „Šeško šokyje" (2007); įdomus ir programinio pavadinimo eilėraštis, karnavališkas. Aliteracinė programa –­ jau pavadinime, Mikuta geras eilėraščio fonetikas, ypač žemesnio registro garsų. Apskritai žemesnio registro prasmių, blogai jas apleisti, per jų galvas aukštesnių siektis. „Per gėdą reikia perkopti" – teisinga tezė, patikimas ir mokytojo pamokymas:

Vaikai, tik jūs nepulkit trinti,
ką parašę –
aš, atsivertęs jūsų sąsiuvinį, iškart
matau:
kur buvo trinta, ten dėmė arba skylė.

Ar galima galvoti, kad „Verandoje" (2010) jau esama grįžimo, kažin ko vos vos romansiško: „Išmokau eilutę / iš seno romanso, atsikvėpiau ir nurimau" („Eilutė iš romanso"). Taip, romansai budi, romansai laukia mūsų, jau sugrįžtančių. „Ruginė giminė" –­ gražiai suderinta, gražiai atvertas ruginės giminės būdas, su užmirštom žemaitybėm.

„Keltininke" (2013) – žmogiškasis atskirumas vėl pamatomas ir kaip bendrumas – norėtum pasišaipyti iš piligrimų medžio, bet pastovėjęs saulėje užriši ir savąją skiautelę („Piligrimų medis"). Ir „Dūdelė" su dedikacija D. K., ji tarsi sako, kad netoli mes visi vienas nuo kito: „Tos dūdelės muzika tyli / teka neplačiai ir netoli..."

Ir „Keltininke", kur jau veriasi mitiniai siužetai, Mikuta nenori nieko ypatingo. Kam to ypatingo ypatingumo, jei „Toliausiai rudenį atsiveria gyvenimas – – / ligi pat Latvijos miškų..." („Atsiveria gyvenimas").

Mikutos lietuvių poezijoje esama daugiau negu matome.

Rinktinėje ji gerai, ramiai, nieko netrindama, tad be dėmių ir skylių, atsiveria.

Tikrai – ligi pat Latvijos miškų, kaip ir gyvenimas, jei žvelgi į jį iš prigimtojo šiaurės ar šiaurės vakarų žemaičių kampo.

Draugai