Richard Flanagan. „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“. Iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė. – V.: „Baltos lankos“, 2017.
Klasika – tokia mintis ateina į galvą perskaičius šį Richardo Flanagano romaną, 2014 m. apdovanotą prestižine „Man Booker“ premija. Nors klasika šiandien nusipelno įvairiausių epitetų (pavyzdžiui, „pamirštoji“), dėl to kaltos ne knygos, o trumpa skaitytojų atmintis. Nenuostabu – literatūrinė rinka perpildyta madingų kūrinių, atstovaujančių ir paprasto skaitytojo, ir gurmano, ir snobo skoniui. O ir laikotarpio aktualijos sureikšminamos pamirštant, kad literatūrai svarbi ir kalba, ir potekstė, ir idėja, lemianti galbūt paradoksalią atomazgą. Pastarieji dalykai Flanagano romane beveik nepriekaištingi – iki paskutiniųjų eilučių išlaikoma puikiai struktūruoto pasakojimo įtampa ir disciplinuota kalba (pasigėrėtinas vertėjos Violetos Tauragienės darbas).
Romanas pagrįstas rašytojo tėvo prisiminimais apie Siamo–Birmos geležinkelio, vadinamosios Linijos, tiesimą 1943 metais. Taigi galima sakyti, kad kūrinio karkasui pasitarnavo true story, autentiška medžiaga. Tačiau juk akivaizdu: įtaigus autentikos perteikimas priklauso ne tik nuo rašytojo intuicijos bei empatijos, bet labiausiai, ko gero, nuo talento. Ne kiekvienam, prisiklausiusiam šiurpių potyrių, įmanu juos perteikti taip, kad tai būtų ne tik istorinis, bet ir meninis liudijimas. Neabejoju, viskas, kas vyko 1943 m. australų karo belaisvių stovykloje, vyko kitaip. Istorinės autentikos neįmanoma objektyviai perteikti, kadangi ji labai subjektyvi, kiekvienas ją mato ir suvokia savaip. Tai puikiai iliustruoja Flanagano aprašytas japonų karininkų, žvėriškai besielgusių su belaisviais, gyvenimas pokario Japonijoje: jie jaučiasi teisūs ir netgi tyri. Todėl man tokia svarbi „neautentiškoji“ romano dalis – pagrindinio veikėjo Dorigo meilė dėdės Kifo žmonai Amei. Meilė, kuri nei gelbsti, nei atleidžia, nei įkvepia, tačiau išlieka netgi pragare. Itin svarbūs ir tikslūs du įvaizdžiai: raudona gėlė už Amės ausies ir Amės akys kaip „žydra dujų liepsnelė“. Vėliau, pasakojimui artėjant prie pabaigos ir visoms linijoms glaudžiantis į rytietišką apskritimą – mirties žymenį, šie įvaizdžiai įgauna simbolinę išraišką.
Įtaigiai perteikiamos karo belaisvių kančios, apgailėtina jų būklė, ne ką geriau atrodo ir vadinamieji prižiūrėtojai – korėjiečiai ir japonai, valdomi rytietiškos disciplinos manijos, narkotikų ir... poezijos (prieš nukirsdamas belaisviui galvą pulkininkas Kota deklamuoja senovės poetų haiku). Skaitytojas, įpratęs, kad būtų paaiškinta, kas yra gera ir bloga, lieka sukrėstas ir sumišęs, nes į jo klausimus, kas yra žmogiškumas, kur yra tiesa, neatsakoma. Iki pat pabaigos – mirties. Bet ar egzistuoja toji pabaiga? Juk apskritimas nesibaigia.
Dorigui akies krašteliu leista pažvelgti į būtį po mirties: ją galima suprasti kaip esmingiausio gyvenimo epizodo atsinaujinimą – jei realybėje tai buvo Linija ir Amė, pomirtiniame gyvenime – pragaras, kuriame prie tako žydi raudona gėlė. „Jam teks gyventi pragare, nes meilė – dar ir tai“ (p. 411). Sunku pasakyti, ar liepsningas erotas blaškys Dorigo ir Amės sielas taip, kaip blaškė įsimylėjėlių sielas Dante’s „Pragaro“ antrajame rate. Juk po karo jiedu, netyčia susitikę ant tilto ir atpažinę vienas kitą, taip ir praeina nieko vienas kitam neištarę, nešdamiesi artėjančios mirties nuojautą. Fragmentas toks gražus, kad užima kvapą.
Gali pasirodyti, kad karo stovyklos epizodai – svarbiausi, todėl jiems išsekus romanas turėtų baigtis kokia nors niūria, bet teisinga gaida, trumpa ir aštria kaip pulkininko Kotos kardo kirtis. Visos kitos veikėjų likimo peripetijos – nebūtinas, nors gražus balastas. Jeigu romanas būtų tik apie kančią ir jos išgyvenimą – galbūt. Tačiau romanas klausia, ar žmonės gali gyventi po to, kai paminamas žmogiškumas. Tiesos sąvoka tampa nepakeliama. Vienaip ją suvokia buvę belaisviai Džimis Bigelou, Avigalvis Mortonas, Driežas Brankusis, Bonoksas Beikeris, kitaip – juos talžę ir kankinę Nakamura, Kota, Varanas. Įspūdingi puslapiai, liudijantys žmogiškosios psichologijos vingius: štai Nakamura mirdamas palieka žmonai haiku apie tai, kad miršta tyra širdimi, o Bonoksas Beikeris nei iš šio, nei iš to paima šratinį šautuvą ir it rėtį suvarpo niekuo dėtą viryklę. Matyt, kultūriniai skirtumai iš tiesų dideli...
O štai Dorigas miršta it Don Kichotas, ištaręs sanitarui sudaniečiui: „Pirmyn, gerbiamas pone. Puolam vėjo saliūną“ (p. 408). Po jo mirties – trumputis paskutinis romano fragmentas nukelia į pragarą, kuriame Dorigas skaito Elos laišką, kad neva žuvusi Amė, o paskui – knygą, meilės romaną, kurio paskutiniai puslapiai išplėšti. Ir viskas tarsi prasideda iš naujo, ir niekam nėra pabaigos. Jie visi vėl susitiks stovykloje, Linijoje. Tyraširdžiai, teisieji, taisyklių ir poezijos gerbėjai.
Evie Wyld. „Visi paukščiai gieda“. Iš anglų kalbos vertė Aušra Lapinskienė. – V.: „Alma littera“, 2016.
Evie Wyld romanas, įvertintas Europos Sąjungos literatūros premija, tęsia šios serijos moteriškų pasakojimų tradiciją – turiu omeny ir mūsų autorių Lauros Sintijos Černiauskaitės, Giedros Radvilavičiūtės, Undinės Radzevičiūtės knygas, gavusias premiją. Tuo suabejoti neleis ir anotacija, skelbianti, kad romanas – „ne apie atpirkimą ar susitaikymą, bet gilus ir gyvas jaunos moters pasakojimas apie moterį, bandančią pabėgti nuo savo praeities“.
Nieko ypatinga, netgi banalu. Bėgimas nuo praeities – tradiciškiausias pasakojimas, nebent rašytojo vaizduotė sukurtų ką nors specifiška, ar pati kūrinio kalba taptų pasakotoja, stichiškai kreipiančia pasakojimo vagą. Tačiau šio romano pasakojimas – nei blogas, nei geras. Tiesiog vidutinis, tinkantis įvairaus skonio skaitytojui. Bene įspūdingiausios vietos, kuriose gausu natūralizmo – avių kirpimas, jų priežiūra, pjovimas. Iš kur tai, nesunku suprasti perskaičius baigiamąjį autorės žodį, kuriame ji dėkoja Herefordo avių augintojams, leidusiems stebėti jų darbą ir uždavinėti įkyrius klausimus. Panašu į laboratorinių pelių stebėjimą, bet ko nepadarysi dėl autentikos...
Galima nuspėti ir pasakojimo schemą: kažkas baisaus įvyko Džeikės praeityje, veikiausiai vaikystėje (paauglystėje), ir dabar veikėja blaškosi nerasdama vietos, kol atklysta į vienišą Didžiosios Britanijos salą ir apsigyvena nuošaliame ūkyje. Čia ją ima persekioti prisiminimai ir keistas žvėris. Jis, regis, dar pjauna ir Džeikės avis (bet tai lieka neįrodyta). Kol nežinai, ko Džeikė prisidirbo praeity, į žvėrį žvelgi smalsiai, o kai sužinai – skeptiškai; jis virsta atsivijusios praeities įsikūnijimu, ir iš to nieko gero. Nors tekstas dinamiškas, intensyvus, tiršta veikėjų ir reminiscencijų, trūksta idėjinio nuoseklumo ir potekstę kuriančios meninės intuicijos; keistasis žvėris – ne prasmingas simbolis, tik emocinis dirgiklis skaitytojui.
Džekės Vait personažas iš pradžių kėlė nemenką susidomėjimą dėl atšiaurumo ir patologiškos vienatvės. Tačiau siužeto linijai plėtojantis, susidomėjimas nuslūgo. Neįtikina psichologinis Džeikės portretas ir jos elgesio motyvai. Paauglystėje tyčia sukėlė gaisrą, atnešusį siaubingų padarinių. To priežastis – aistra vaikinui, kuris, pasirodo, visai jos nemylėjo. Iš šio epizodo turėtume suprasti, kad Džeikė – temperamentinga ir aistringa mergina, kurią už tokį poelgį keršytojai nuplaka rimbais. Paskui matome Džeikę parsidavinėjančią vyrams pigiame motelyje, vėliau – dirbančią su vyrais avikirpiais sunkų fizinį darbą, o galiausiai Džeikė atsiduria nuošalioj saloj prie ūkanotojo Albiono, kur taip pat augina avis, na, dar turi ir šunį bei jai padedantį geros širdies ūkininką.
Turbūt siekta sukurti fiziškai ir dvasiškai stiprios moters paveikslą, bet... Sunku suprasti Džeikės parsidavinėjimą, ypač slogūs puslapiai, vaizduojantys Džeikės gyvenimą pas Otą – pagyvenusį vyrą, pensininką, kuris, parsivedęs ją iš kekšyno, laiko uždaręs ir seksualiai išnaudoja. Tai dvelkia nuvalkiota schema, pasirinkta, atrodo, tik norint pademonstruoti, kokie kiaulės tie vyrai – net garbaus amžiaus sulaukę. Džeikės gyvenimas su avikirpiais – kur kas įdomesnis. Ji nenusileidžia jiems nei raumenimis, nei darbo įgūdžiais, žodžiu, visiška lyčių lygybė. Ir aš pagaliau suvokiau, kad Džeikės raumenys galbūt ir yra toji lygybės priežastis. O nuo Oto ji taip ilgai nepabėgo, nes nedarė atsispaudimų. Ir štai adekvati reakcija: vos avikirpių būry atsiranda niekšelis, žinantis Džeikės praeitį ir bandantis ją šantažuoti, Džeikė trenkia jam ir sulaužo žandikaulį. Tai bent!.. Ko gero, verčiau pasitikėti adekvačiomis reakcijomis nei vaizduote. Ypač kuriant stiprios moters charakterį.
Truputį gaila, kad gyvenimo su avimis schema kartojama net du kartus: iš pradžių Džeikė avis kerpa Australijoje, vėliau avis augina saloje netoli Didžiosios Britanijos. Iš tiesų tos vargingos avys, amžinai kur nors įklimpusios ir besiblaškančios, nuoširdžiai įkyrėjo. Būtų daug įdomiau, jeigu Džeikė nuo savo praeities pabėgtų toliau, tarkim, į Norvegijos Svalbordą, už poliarinio rato, ir jos charakteris, gyvenant su baltaisiais lokiais ir poliarinėmis lapėmis, taptų dar atšiauresnis.
Neteisinga teigti, kad romane nėra intrigos – yra, tačiau jos išpainiojimo mechanizmas perdėm sudėtingas, netgi teatrališkas, o atomazga – schematiška (nusikaltimas iš aistros). Gal net ne iš aistros, o iš puikybės ir vaikiško pavydo. Ir iš kvailumo. Ir gal būtent dėl to neverta tikėtis, kaip teigia anotacija, nei atpirkimo, nei susitaikymo – užtenka „gilaus“ ir „gyvo“ pasakojimo. Vis dėlto norėtųsi suprasti, ką šios sąvokos reiškia (ir ar apskritai ką nors reiškia) pasakotojai.
O paukščiai... Taigi, kuo čia dėti paukščiai? Spėju, šis simbolis pasirinktas maištingos paauglės, vėliau – jaunos moters dvasios pasauliui atskleisti. Liepsnojantis paukštis simbolizuoja gaisrą, pakeitusį Džeikės gyvenimą, paukščių balsai – lyg atskirų Džeikės gyvenimo fragmentų simboliai... Bet ar nevertėtų su simboliais elgtis taupiau? Antraip jie, kaip ir žodis „vertybės“, pavirsta ezoterine migla, neturinčia jokio atspirties taško.