Žydronė Kolevinskienė. Apie siuvamus gyvenimus, užkalbėjimus ir rupią kasdienybę

Kasmet vykstantis tarptautinis festivalis „Poezijos pavasaris“ neįsivaizduojamas be poetų ir kritikų konferencijos. Šiemet konferencijos tema buvo, kaip įprasta, abstrakti – „Popierinio pasaulio drąsa ir baimė“. Todėl dalyviai pranešimuose analizavo pačias įvairiausias drąsos ir baimės apraiškas: virtualaus pasaulio grėsmės, drąsios ir bailios poezijos temos bei struktūros, kritikos baimė ir kritikų (ne)drąsa, asmeniniai poetiniai išbandymai bei individualūs svarstymai apie poezijos prigimtį, net popierinės spaudos išnykimas. Dalyvių gausa ir tematinė pranešimų įvairovė lėmė, kad konferenciją vainikuoti turėjusi diskusija neįsižiebė. Galbūt „Literatūroje ir mene“ publikuojami trijų konferencijos dalyvių – literatūrologių Žydronės Kolevinskienės ir Donatos Mitaitės bei poeto Davide’o Castiglione’s – pranešimai atitaisys šį trūkumą ir paskatins kad ir pavėluotą, bet svarbią refleksiją apie poeziją rašančiųjų bei interpretuojančiųjų drąsą ir jos stoką bei popierinio pasaulio perspektyvas.

 

Prieš dešimtmetį į žurnalo „Nemunas“ klausimus apie kūrybinę drąsą ir baimę poetė Alma Karosaitė atsakė retoriškai keldama naujus klausimus: „Ar kūrybinė drąsa yra „arčiau troškimo apsinuoginti, atsiverti, parodyti slapčiausias, intymiausias savo minčių, potyrių, ,,nuodėmingiausių“ vizijų kerteles?“ Tam tik­rais atvejais turbūt taip. Kai autorius nebebijo savo biografijos, jis susilieja su gyvenamuoju laiku, kad ir koks jis jam būtų nepalankus. (...) Man regis, XXI amžiuje visiškai beprasmis kartų konfliktas. Specialistai sako, kad išgyvena tik vienas procentas parašytų knygų. Kaip patekti į tą skaičiuką, jei knyga apskritai dar nežino savo likimo ir internetą laiko negailestingu savo konkurentu? (...) Knygos likimas – argi tai nesuvienija ir senų, ir jaunų?“ Į tuos pačius „Nemuno“ klausimus poetas, literatūros kritikas Valdemaras Kukulas ir poe­tas, vertėjas Marius Burokas atsakys labai panašiai, nors akcentuos šiek tiek kitus dalykus: ir V. Kukului, ir M. Burokui kuriantis žmogus pirmiausia yra drąsus gebėjimu konstruoti savarankišką meninį pasaulį, sąžiningai išsakyti mintis, jausmus, adekvačiai apibūdinti supančią aplinką.

Prisimenu šias skirtingų kartų poetų ištartis mąstydama apie popierinio pasaulio drąsą ir baimę šiandien. Šių metų „Poezijos pavasario“ tarptautinės poetų ir kritikų konferencijos tema – „Popierinio pasaulio drąsa ir baimė“. Gavusi kvietimą drąsiai sutikau, bet laikas ėjo, drąsos mažėjo, mintys seko. Ką akcentuoti? Kas šiandien yra drąsa poezijoje ir kur slypi baimė? Deklaratyviai demonstruojamas pasitikėjimas – drąsa ar maskuojama baimė? Ką popierinis pasaulis gali atverti šiandien mums, įsipainiojusiems medijų tinkluose, nuolat esantiems „Zoom“?

Keisti buvo 2020-ieji. Beveik pusantrų metų neišlendant iš „Teams“, „Zoom“, „Adobe Connect“, „BigBlueButton“, „Hangout“ popierinis pasaulis tolo, virtualybė tapo kasdienybe. Ir ne keistenybe, o vis labiau patinkančia realybe. Pandeminiu-karantininiu laikotarpiu nuotolinių skaitymų vyko tiek daug, kad tapo sunku pasirinkti, kuriam virtualiam renginiui spausti going. Kita vertus, supratau, kad daug klausiau, stebėjau ir neįtikėtinai mažai skaičiau... Poreikis apmąstyti konferencijai pasiūlytą temą grąžino prie realaus popierinio pasaulio – poezijos skilčių kultūros žurnaluose („Metuose“, „Literatūroje ir mene“, „Nemune“), kai kurių eilėraščių ir lentynoje esančių knygų. Pristatysiu kelis asmeninius pastebėjimus apie kelias naujausias moterų poezijos knygas.

 

 Žydronė Kolevinskienė. Apie siuvamus gyvenimus,  užkalbėjimus ir rupią  kasdienybę
Gyčio Norvilo paišas

 

Kaip vieną esminių vis stiprėjančių tendencijų poezijoje išskirčiau proziškėjimą tiek jaunųjų, tiek vyresnės kartos eilėraščiuose. Žinoma, tai nėra šių dienų poetinių tekstų kaitos žymė. Apie ryškią žanrų niveliaciją kalbama jau daugiau nei dešimtmetį, o Sigitas Parulskis dar 1996 m. aprašydamas Nijolės Miliauskaitės eilėraščių noveliškumą pabrėžė, kad poezijos proziškumas nėra joks trūkumas. Tad galima kalbėti apie refleksyvią materialių objektų, konkrečių daiktų poeziją, atsisakiusią tradicinio lyrizmo, pakeitusią poetiškumo sampratą, savotiškai paneigusią ritmus, melodingas strofas, pokalbio, (pasi)šnekėjimo intonacijas perėmusią iš prozos ar eseistikos, turinčią ryškų noveliškumo matmenį – ekspozicija, veiksmo užuomazga, kulminacinis taškas, staigi atomazga (netikėta, kartais su (savi)iro­nijos akcentu).

Vis iš naujo skaitau Zitos Mažeikaitės „Esančią“ (2019), Marytės Kontrimaitės „Kalbėti aukštyn“ (2020), Viktorijos Daujotytės „Iš Bileišių vasarų“ (2020), Dovilės Zelčiūtės „Šokius Vilniaus gatvėje“ (2020). M. Kontrimaitės knyga nėra tik poezijos knyga: publikuojami ir rašytojos straipsniai, laiškai, dienoraščių fragmentai. Išleista po autorės mirties, palydėta V. Daujotytės įžanginiu žodžiu (knygą parengė ir sudarė Vega Ribikauskienė). Nepoezijos knyga ir V. Daujotytės „Iš Bileišių vasarų“. Dedikuota Sodininkui (vyrui profesoriui Antanui Pakeriui), pavadinta atostogaujančios sąmonės užrašais. Knyga pratęsia dar 2006–2007 m. užfiksuotus akademinės literatūrinės patirties užrašus „Sauganti sąmonė“. Labai glaudžiai susisiejanti ir su „Perrašais“ – pirmuoju nedrąsiu poetiniu žingsniu viešumon pasirašius senuoju baltų moters vardu Daujotė. (Neteko pastebėti, kad vyrai autoriai tokio pobūdžio savo tekstus pavadintų perrašais, prierašais, nuorašais ar užrašėliais; dažniausiai tai būna dienoraščio fragmentai, esė, sakiniai – tarsi savaime reikšmingesni nei moteriški kalendoriniai lapeliai...) V. Daujotytės „Bileišių vasarose“ sudėti 20 metų užrašai: pirmasis įrašas pažymėtas 2002 m. data, paskutinysis – 2017-ųjų. Knyga gausiai iliustruota tekstą papildančiomis kraštovaizdžio fotografijomis. Į Bileišių vasarų pasakojimą įsiterpia ir „kalendoriniai lapeliai“ su poetiniais tekstais.

Ir M. Kontrimaitė, ir V. Daujotytė – abi žemaitės, beveik bendraamžės. M. Kontrimaitės knygoje yra tokie žodžiai apie poezijos šviesą: „Mokausi klausytis, bet be galo sunku – vis garsesnis triukšmas, virstantis kakofonija, mokausi įžvelgti, bet per apgaulingą, žaižaruojantį fejerverkais tuštybės mirgėjimą be galo sunku įžiūrėti švelnųjį gyvąjį spindesį. Gal todėl vis dažniau mano eilėraščiai (niekada netrokštu ką nors apstulbinti ar sukrėsti) darosi panašūs į paprasčiausią maldą“ (p. 11). Panašiai savo knygoje rašo V. Daujotytė: „Poezija – sielos virpesiai pagal girdimus ir negirdimus visatos ritminius dažnius. Atsiliepimai, atliepiniai. Lieptai į tai, kas yra, bet nėra žinoma“ (p. 85). Užsirašinėta lapeliuose, skliausteliuose, lyg tarp kitko, poetinių intarpų ar trieilių, ketureilių net nevadinant eilėraščiais – tai eiliuoti tekstai, užrašai, fiksuojantys kasdienybės momentus: „pasikasiau rugpjūčio bulvių – / šilti gyvybės lizdai, / didelės, gražios, viena vienon, – / estetinis žemės kanonas“ (p. 100). „Bulvės metafizika“ aptinkama ir M. Kontrimaitės eilėraštyje: „Bulvė, / Iškritusi iš kiauros rezginės, / Nuriedėjusi už dėžės su nereikalingais rakandais, / Tamsaus sandėliuko kampe“ (p. 44).

Pastebimas emocinis ir patirčių dialogas. Susisiejantys tekstai, įvaizdžiai tarsi nemadingi, „žemiški“, įkūnyti ir įvietinti. M. Kontrimaitės lyrinio subjekto kontempliacija Paparčiuose, V. Daujotytės – Bileišių pievose ir miškuose, Z. Mažeikaitės – Dzūkijos gamtoje ir Vilniaus bažnyčių tyloje, D. Zelčiūtės – Kauno senamiestyje, Vilniaus gatvėje. Z. Mažeikaitės eilėraščiai primena ne M. Kontrimaitės maldas ir ne V. Daujotytės kalendorinius lapelius, „užrašėlius“, o dzūkiškus užkalbėjimus, atmintėles, užrašytą liaudies išmintį, senolių patarimus: „Mano kaimynė / mėgo šnekėt apie ligas. / Bet, sergėk Dieve, tik ne apie mirtį“ (p. 37).

Tautosakiniai įvaizdžiai ar motyvai poezijoje – nieko nauja, bet Z. Mažeikaitės eilėraščiuose atsiradusios magiškos užkalbėjimų formulės, užkalbėtojų, žoliautojų balsai (visada tik moterų) į ritualą, į slaptą pokalbį įtraukia ir skaitytoją. Užkalbėjimai yra magija, o magija – tai pirmiausia metaforiškas kalbėjimas. Kaip ir poezija. Poeto sąmonėje šie dalykai susiję. Ir poezijoje, ir liaudies tikėjimuose pritaikoma kokia nors magiška formulė remiantis panašumo ar kitokiu principu. Dzūkiški užkalbėjimai, močiutės Magdalenos patarimai Z. Mažeikaitės knygoje nėra tik ornamentuotė. Girdimas autentiškas žodis, veriasi prigimtinės kultūros archajiniai klodai. Iš atminties ir įsiklausymo. Tai žemės, kvapų, gamtos pojūčių poe­zija. Kaimų, provincijos tuštėjimo meto poezija (iki šiol ryškiau „sodybų tuštėjimo metą“ fiksavo lietuvių proza): „Paskui vyrus iš kaimo išėjo ir gyvuliai, / Tarsi išsivedė savo darbus“ (p. 36).

 

 Žydronė Kolevinskienė. Apie siuvamus gyvenimus,  užkalbėjimus ir rupią  kasdienybę
Gyčio Norvilo paišas

 

Į naujausią moterų poeziją sugrįžta ramus pokalbis su mirtimi ir apie mirtį: „Dzūkai mirusių nelaidoja, cik pakavoja“ (p. 38). Pokalbis su mirtimi, su artimo žmogaus liga ir gyvenimas po netekties tampa leitmotyvu D. Zelčiūtės „Šokiuose Vilniaus gatvėje“. Eilėraščiai rinkinyje kalbasi su Algimanto Aleksandravičiaus fotografijomis: kambarys, kiemas, suolas, lauko kavinės staleliai rudenėjančiame Kauno senamiestyje, ant stalo palikti atversti užrašai.  Žmonių fotografijose nėra. Žmonės – eilėraščiuose. Su skausmu, su smirdančiu senu kūnu, „su veniniu ar arteriniu potvyniu“, su morfinu ir dolobloku... Knygos pavadinimas iš pirmo žvilgsnio disonuoja su semantiniu branduoliu. Tai mirties šokis (danse macabre) – žmogaus ir neišvengiamos, įasmenintos mirties susitikimas. Tai daugkartinis atsisveikinimas: „radau sesę ir žvakę / lovoje apvyniotą mumiją / atsivyniojau / Cvetajevos frazę tik gerai patikrinkite / nepalaidokite gyvos / tik­rinau laukiau žiūrėjau“ (p. 25)

Koks yra mirties ir baimės veidas? Baimė, kaltė – vienos ryškiausių negatyvių emocinių būsenų „Šokiuose Vilniaus gatvėje“: „Koks saldus / Netikėjimo įtūžis / Plečiasi / Kaip nuodai / Nestabdai“ (p. 53). Baimė verčia kreiptis į menamą adresatą, ji sustiprinama liūdesio tonacija. Čia pat – padrąsinimas, paguoda, skirta ne tiek sergančiajam, išeinančiajam, kiek sau pačiai. Žodžiai, tampantys malda: „Viešpatie, neaplenki mano namų“ (p. 89). Šių metų „Poezijos pavasario“ laureatės D. Zelčiūtės knyga priklausytų išpažintinės poezijos tradicijai, tačiau joje nerasime patoso, egzaltacijos ar melodraminių tonacijų. O pirmame rinkinio eilėraštyje skaudžiai įrašyta tai, ko lietuvių poezijoje turbūt dar neturėjome – „prasikaltusi sengalvėlė / pamėlusiom lūpom vapanti / o tai kada mano mamytė pareis?“ (p. 7)

Moterų poezijoje svarbios figūros yra tarsi iš senovinių fotografijų žvelgiančios, sergstinčios Mama, senelė, prosenelė, dukra: „angelo rankom apglobia pečius / mano mamos mama“ (M. Kontrimaitė, p. 52); „[p]rieš mirtį / motina perdavė man savo maldą, / gelbstinčią nuo visokių bėdų“ (Z. Mažeikaitė, p. 99); „Motina prie seno avilio bičių pilnom saujom, kokios atviros yra gamtos įsčios“ (V. Daujotytė, p. 199). Konstruktyvioji atmintis, svarbi įveikiant pačias įvairiausias baimes, pirmiausia susijusi su moteriško pasaulio ženklais – sunkiais gimdymais greta stovint mirčiai (M. Kontrimaitė, eil. „Iš autobiografijos“), žlugto velėjimu, užkalbėjimu (Z. Mažeikaitė), „savo žmogaus, balandėlio“ slaugymu ir išlydėjimu (D. Zelčiūtė), lapuose likusiais mažosios anūkės pirščiukų „raštais“ (V. Daujotytė).

Z. Mažeikaitė naujausios knygos eilėraščius yra pavadinusi skiautiniu. Skiautinys – rankdarbis iš susiūtų, sudaigstytų medžiagos atraižų. Skiautinio siuvimas – labai kruopštus, meninio supratimo reikalaujantis darbas, kurį rankomis atlieka dažniausiai būtent moterys. Audinys, audeklas (tik ne siuvamas, o audžiamas) pasirodo ir „Metuose“ publikuotuose Marijos Mažulės eilėraščiuose: „minčių audinys, smegenų žievės audeklas, padrikas minčių raštas, trilobitų nėriniai.“ Audinio metaforą eilėraščiams apibūdinti pasitelkia ir poetė Diana Šarakauskaitė: „Lyg paėmus seną audinį, ištrauki siūlą po siūlo ir kiekviename iš jų yra amžiams įrašyta audinio istorija, spalva, derinys, darbas, rankos, nuo – iki. Taip ir iš manęs vienas žodis traukia kitą, garsas – garsą, metonimija – metonimiją...“ Adatą gali keisti vąšelis, siuvimą ar audimą – nėrimas, kaip, pavyzdžiui, Erikos Drungytės eilutėse: „Ką mes iš sapno ištraukiam ar išneriam tarsi / akį iš DNR vąšeliu vieną balsį ar vos tiktai aidą.“ Literatūrologė Birutė Ciplijauskaitė yra rašiusi: „Tarp moteriškų motyvų paminėtinas ir dažnas siūlų, gijų, audeklų vartojimas: iš vienos pusės, moters apribojimas „naminiu“ rankų darbu; iš kitos pusės – nuoroda į psichologų studijuotą moters palinkimą atskiras apraiškas ar įvykius susieti į visumą, gijas, supinti, apmestom staklėm surasti ataudus. (...) ant audeklo išrašomi neįvykdyti troškimai; išsilaisvinimo ieškoma vaizduote.“ Taigi moterų poeziją, rašymą galima matyti kaip tam tikrą audeklą, nėrinį, kai siuvami, audžiami, neriami gyvenimai.

Baigdama grįžtu prie skiautinio metaforos. Tikrasis skiautinys siuvamas trijų sluoksnių, kurie dedami vienas ant kito ir sudygsniuojami tarpusavyje. Viršutinis sluoksnis yra pagrindinis, dekoratyvinis, susidedantis iš įvairių ornamentų ir mažų skiautelių, kurios skiriasi spalva, dydžiu ir forma. Vidurinis sluoksnis – tai šiltinamoji medžiaga, suteikianti putlumo, minkštumo, mažinanti šilumos laidumą. Apatinis sluoksnis – pamušalas iš praktiško ir patvaraus audinio. Visi trys sluoksniai dygsniuojami įvairiai: neryškiai, puošnaus rašto linijomis ir pan. Skiautinys laikomas užbaigtu, kai dailiai apsiuvami kraštai. Šie trys būtini sluoksniai ir baigiamasis apsiuvimas yra ir mano minėtų autorių kūryboje. 

O kurgi čia drąsa, nuo kurios pradėjau šį tekstą? Atsakyčiau vienu sakiniu: M. Kontrimaitės, Z. Mažeikaitės, V. Daujotytės, D. Zelčiūtės kūryboje iš poetinių aukštumų žodis leidžiasi žemyn, prie rupios kasdienybės – prisipildęs kantrumo, jis pajėgia priimti gyvenimo praradimus nebekraujuojančia širdimi.