Rimantas Kmita. Ribotos apimties pranešimas apie beribę poeziją

Mano galimybės suprasti šios konferencijos temą – ribotos. Nežinau, ar eilėraštis yra suvaldomas, yra valdomas. Šie dalykai priklauso nuo įsivaizdavimo, kas yra poetas. Poetas gali tvirtinti, kad nieko jis nevaldo, kad kalba jį valdo. Kiti gali teigti priešingai. Ir mes, matyt, negalime pasakyti, kaip yra iš tikrųjų, nes čia negali būti jokio „yra“.

Smėlio gaudyklės Nidoje. Ričardo Šileikos nuotrauka

Sigitas Geda, vienas svarbiausių lietuvių poetų, sovietmečiu valdžios buvo kaltinamas chaoso poetizavimu. Kai valdžia pagalvojo, kad visuomenei svarbus poetas gali būti jiems naudingas, pradėjo kalbėti apie S. Gedos chaoso polifoniškumą, visiškai įmanomą socialistinio rea­lizmo rėmuose. O Tomas Venclova yra eilėraštį valdantis poetas, ir S. Geda jam ir šiandien visų pirma – chaoso poe­tas.

Beje, įtampoje tarp T. Venclovos ir S. Gedos gali atrodyti, kad vien tik eilėraščio forma ar eilėdara yra lemiamas veiksnys, garantuojantis poeziją būsiant pasaulinio lygio. Bet poezijos formos savaime nieko nesako apie eilėraščio gerumą. Slemas, įvairūs žaidimai gali būti poezija, gali ir nebūti. Taip pat ir sonetai, trioletai ar haiku.

Bobas Dylanas vieniems poetas, kitiems – ne.

O aš esu iš tų, kurie poeziją linkę įžvelgti ten, kur jos nesitiki.

Klausimas apie eilėraščio ribas, žinoma, yra klausimas apie tai, kas yra, o kas nėra poezija.

Kol mokėmės Donelaitį mokykloje, jis man nebuvo poezija. Ten buvo viežlybi ir neviežlybi būrai, gamtos grožis, pikti vokiečiai ir dar kažkas. Poezija atsirado paskaičius kažin kaip netyčia be viso to mokyklinio aiškinimo, tarsi iš šono, tarsi iš pradžių pradžios, tarsi nė nebūtum iki tol skaitęs ir nieko nežinotum.

Turiu tokią knygelę „Was ist gute Literatur?“. Ten kalbama apie daug ką, bet paskutinis yra skyrius „Das gewisse Etwas“ – „Tam tikras kažkas“. Kaip Vytautas Kubilius rašė apie Vlado Šimkaus poeziją – didelis „kažin“. Šiaip jau galima vardyti daug tų kriterijų, pagal kuriuos vertinama literatūra – stilius, žanro novacijos, temų aštrumas, žmonių portretų ir santykių pagrįstumas, išmonė, žaidybiškumas, struktūros valdymas, teksto tankumas, bet galiausiai vis tiek negalime nepaisyti vertintojo, kuris tuos dalykus mato arba ne. Todėl man gera literatūra yra ta, kurios kalba tikiu, kurios noriu klausytis dar ir dar kartą, kuri man kažką sako.

Lentynose yra vieta, kur laikau man svarbesnes poezijos knygas. Ten yra ir Kajetono Nezabitauskio knygelė „Naujas mokslas skaitymo dėl mažų vaikų Žemaičių ir Lietuvos‟. Tai XIX amžiaus elementorius. Autorius vaikams aiškina įvairius dalykus ir pasaulį. Štai, pavyzdžiui, paaiškinimas, kas yra meškerė: „Eyn zuwys ant meszkieries, yr smerti atrand.“ Apie meškerę autorius kaip ir nieko nepasako, tik apie mirtį. Ir čia jau poezija, bent man. Formaliai žiūrint, ta keista rašyba ir kalba skiriasi nuo mūsų įprastinės, o tai vienas poezijos požymių, sakytų formalistai. Bet kas iš mūsų apie eilėraščio ribas galvoja formaliai? K. Nezabitauskio knyga man tapo poezija dėl netikėtumo ir dar dėl kalbos stiprumo, dėl žodžių tikrumo. Ko daugiau norėti iš poezijos? Dar apie jautį paklausykit: „Jautis pakol giwas neszio junga; po smerczia mensa jo zmogus suwałga, o ysz skuras nagynes yr batus sau pasydara.“

Man atrodo, kad eilėraščiai neturi jokių ribų. Ribas turime mes patys. „(...) tiktai poetos būna menki, netobulesni ir tobulesni“, – rašė Balys Sruoga, ribotam poetui priešinęs neribotą transcendentinę poezijos prigimtį.

Poezija todėl ir yra, kad peržengia visas sienas, visų pirma – ribą tarp to, kas pasakoma ir kas nepasakoma paprasta kalba. Gerai poezijai ir šios ribos nėra.

 

Pranešimas skaitytas gegužės 25 d. „Poezijos pavasario“ tarptautinėje konferencijoje „Poezijos ribos – eilėraščio nesuvaldomumas XXI amžiuje“