Romanas „Aš dainuoju, o kalnas šoka“ (iš katalonų ir ispanų kalbų vertė Valdas V. Petrauskas, V.: „Alma littera“, 2021) – tai daugiabalsė Pirėnų giesmė. Rikiuodama naratyvo esybes, gyvenančias žemės ir dangaus sklypelyje tarp Kamprodono ir Prats de Moljo, autorė, menininkė ir rašytoja Irene Solà kuria gyvenimo būčių konsteliaciją pasaulyje, buveinę, kurioje visada kalbama choru ir bet koks bandymas prabilti vienu balsu tampa polifoninis. Per aštuoniolika skyrių skaitytojas stebi fragmentišką provokuojančių scenų seką, kurioje savo žodį taria virtinės žmogiškųjų ir nežmogiškųjų esybių, gyvų ir mirusių. Tėvai ir sūnūs, broliai ir seserys, poetai ir stirnos, lokiai ir vandenės, šunys ir mirties trimitėliai, vaiduokliai ir debesys, net paties kalno viduriai skamba tarp teksto eilučių, paženklintų šiam pasienio kraštui savito smagaus žiaurumo ir lengvabūdiško džiugesio. 

 

 

Irene Solà, „Aš dainuoju, o kalnas šoka“, iš katalonų ir ispanų kalbų vertė Valdas V. Petrauskas, V.: „Alma littera“, 2021

 

Knyga – tai krašto tyrimas estetiniu ir dokumentiniu požiūriu, o svarbiausia – literatūriniu, dar konkrečiau – stilistiniu. I. Solà seka respublikos gynėjų pėdomis remdamasi liudijimais, Pepo Collo surinktais Prakeiktuose kalnuose arba Joano-Lluíso Lluíso „Lokio dienoje“, taip pat istorinių raganų medžioklių Katalonijoje aprašymais, nagrinėtais įvairiose disertacijose, bet visada turėdama omeny savo romano idėją. Romano, kurio naratyvo architektūra remiasi rimtu žaidimu balsais ir kalbos ribų tyrinėjimu.

Dvi atsitiktinės mirtys – viena nuo žaibo, kita nuo kulkos – išryškina pasakojimo giją, kuri eina per visus skyrius pindamasi su sakmėmis ir mitais, istorijos ir atminties guriniais, išdėliotais ant kalno keteros, – vietoje, ne visada kerinčioje jaukumu. Tėvą užmuša elektros iškrova, sūnų – metalas. Jiedu abu poetai. Smurtiniam jų mirties pobūdžiui ir dėl to kylančioms šeimų tragedijoms išmaniai priešinama samprata tų nežmogiškos kilmės esybių, kurios savaip pasakoja apie jas, niekais paversdamos kaimišką melodramą ir pabrėždamos gamtos gaivalų amoralumą. Literatūra mus išmokė, kad ne žmonių padermės esybių perspektyvos, ypač animistinis požiūris į gyvūnus, paprastai veikia kaip balzamas, sušvelnina dramatizmą, leidžia išvengti žmonėms būdingos liguistos ar banalios reakcijos. Man, pavyzdžiui, ateina į galvą „Flašas“, žavi Virginios Woolf plunksnai priklausanti poetės Elizabeth Barrett Browning spanielio biografija arba Wajdi Mouawadо „Animos“ žvėris. I. Solà puikiai tai išmano ir naudoja šią priemonę, drauge ironiškai laikydamasi tam tikro atstumo ir palyginti drąsiai eksperimentuoja maišydama formatus: į romaną įterpia eilėraščių, ištisą skyrių ispanų kalba ir seriją piešinių, iliustruojančių Žemės tektoninių plokščių judėjimą, bandydama papasakoti mums apie to itin nepastovaus kalno amžių.

Poetės žavėjimosi kalnu pradžia tokia tolima, kaip ir žmonijos pradžia. „Aš dainuoju, o kalnas šoka“ įrašytas į senąją literatūros tradiciją, kurios laikėsi ištisą kohorta rašytojų, lygiai taip pat troškusių prisiartinti prie kalno ir leistis suviliojamiems jo paslapties. Remiantis šališka Vakarų genealogija, būtų galima tvirtinti, kad Francesco Petrarca buvo vienas pradininkų, žvelgusių į kalną literatūriniu, grynai kontempliatyviu žvilgsniu be menkiausios užmačios jį užkariauti, bet iš tikrųjų tokį patį geismą jau randame Biblijoje, kai Mozė kopia į Sinajų ir nusileidžia nešinas dieviškuoju Dekalogu, taip sudarydamas nenutraukiamą aukštybių sandorą su apreikštu žodžiu, kalnu ir šventumu.

Sekdami tolimo pirmojo poeto pėdomis, tokie autoriai kaip šventasis Kryžiaus Jonas, Jacintas Verdagueras arba Friedrichas Nietzsche tą kopimą į kalną įtvirtino kaip metaforą vingiuoto kelio į ekstazę, aukščiausiąjį pažinimą, esminę transformaciją. Daugelis kitų, kaip antai Johannas Wolfgangas Goethe ar Jeanas-Jacques’as Rousseau, pavertė jį literatūros įvaizdžiu, kuriame erosas ir tanatas reiškiasi kaip dvi tos pačios monetos pusės, apibūdindami tai kaip tam tikrą neįkūnijamų romantiškų aistrų sceną, jei lyginsime su miesto nuopuoliu. Kai kurie šį kopimą tapatino su tvirtovių ir katedrų hermetizmu, iškeldami jį iki simbolio kategorijos, simbolio tos nedrumsčiamos visatos, kuriai be paliovos gresia mirtis kaip, pavyzdžiui, Thomo Manno „Užburtame kalne“. Kai kurie skelbė, kad pasivaikščiojimas (čia skyrium pateikiama Roberto Walserio citata: „ėjimas kalnų takeliais“) – tai priebėga, kurioje gali netikėtai apsireikšti grožis. Tobulas sintezės pavyzdys būtų Marinos Cvetajevos eilėraštis „Kalnas“, kur kalnas yra aistringos meilės ir kartu paties rašymo alegorija.

Romane „Aš dainuoju, o kalnas šoka“ nerandame išimtinai kontempliatyvaus žvilgsnio, ir kalnas – anaiptol ne romantiškos idealizacijos vieta. Kaip ir T. Manno veikale, čia mūsų be paliovos tyko mirtis, bet dabar jau kosmose, kuris, anaiptol nebūdamas hermetiškas, mums atrodo absoliučiai korytas. Romanas turi aiškias sąsajas su vienatve, bet I. Solà kalnas nevisiškai sužmogintas, priešingai nei Víctoro Català kūrinyje, kuriame kalnas taip sulyginamas su moterimi, kad tampa Milos kūnu, maždaug kaip Franzo Kafkos istorijoje apie vabalą. I. Solà pasakojimas taip pat nėra kylantis kaip ir didumoje minėtų autorių kūrinių, kur viršų ima vertikalumo arba gravitacinio kilimo idėja. I. Solà romano mechanizmas įsijungia būtent priešingu judesiu, kritimo impulsu: mirtinas žaibo kirtis iš viršaus perskelia galvą žmogui, partrenkia jį negyvą ant žemės.

Mano nuomone, šią vertikalumo ir horizontalumo priešybę, vieną esminių knygos akcentų, ypač atskleidžia žmogaus-lokio figūra. Kaip žinome, lokys yra keturkojis gyvūnas, kuris gali atsistoti pajutęs pavojų, – tai vienas samprotavimų, aiškinančių amžiną šito žinduolio ir žmogaus analogiją. Analogiją, einančią per visą tekstą kaip gražus mitas apie lokius, tariamai kilusius iš kalvio, atsisakiusio suteikti prieglobstį pavargėliu persirengusiam Dievui. Toks mitas perteikiamas Kristinos pasakojimu apie lokio šventę Prats de Moljo miestelyje ar vieno personažo, žmogaus vardu Žaumė, sulyginimu su „Pirėnų ruduoju lokiu“. Lygiai taip pat girdime lokius, Valespiro katalonų kalba skelbiančius ateinant audringą pavasarį, kai jie pagaliau atkeršys žmonėms, atimdami iš jų galią valdyti miestelį ir kalną.

Neatsitiktinai pirmųjų hominidų atsistojimas ant kojų tiesiogiai susijęs su siekiu viešpatauti ir valdyti aplinką, ir tai savo ruožtu regėjimui suteikė pirmenybę prieš visas kitas jusles. Taip pat neatsitiktinai šiuolaikinio subjekto konstrukcija pateikiama kaip filosofinė lygybė akis = aš. Kaip tik turėdama galvoje tą hierarchiją, I. Solà pasirenka šias Sylvios Plath eilutes: „Esu vertikali / bet norėčiau būti horizontali“; ji prakalbina balsus, kurie regi, taip, bet drauge vienodai jaučia skonį, kvapą, lytėjimą ir girdi.

Aklumas tiesiogine ir perkeltine prasme, nuolat kartojamas stiklinių akių motyvas, karingi personažai arba net juokinga aklo vaiduoklio dvasia, išjungianti šviesą, gali būti interpretuojami kaip mirktelėjimas (pats tikriausias) vizualinei paradigmai ir gyvenimo būdui pasaulyje – tam, ką I. Solà nori ginčyti ar bent jau iškelti. Autorė, rodos, lygiai taip pat apverčia ikonišką sudievinto kalno trikampį; kalno, į kurį apskritai kopiama, ir paverčia jį piltuvėliu, skirtu viskam pilstyti, matrica – gyvybės kūrėja ir drauge kraugeriška žudike. Šiuo požiūriu labai prasmingas pasakojimas apie gimdymą, apie labai paprastą ką tik gimusių kūdikių mainymą į mirusius, apie gyvas moteris, užmezgančias negyvas būtybes, ir atvirkščiai.

 Jei kalbėsime apie intertekstualumą, be minėtų sąsajų su Victoru Català, pasireiškiančių savotišku I. Solà animizmu, galime įžvelgti ir paskutinio Mercè Rodoredos romano „Mirtis ir pavasaris“ žodžių įtaką (iš katalonų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas, V.: „Rara“, 2022). Autorė tarp eilučių pamini kai kurias savo literatūrines nuorodas per Ilarį, kuris didžiuojasi esąs savamokslis poetas ir vertina tradicijas, giriasi kitame gyvenime skaitęs Jacinto Verdaguero knygą pavadinimu „Canigó“ ir Joano Salvato Papasseito „Poemą apie rožę lūpose“, mini tėvo poeto dovanas, kurias motina laikė komodoje drauge su gražiais daiktais. 

Romane „Aš dainuoju, o kalnas šoka“ ta, kuri ten gyvena ir pažįsta kalną, Toni Morrison, Martos Rojals, Stiego Larssono knygas laiko ant šeimos baldų, ant naktinio stalelio, o ne kuprinėje kaip tas, kuris jį tyrinėja ir trokšta pasiekti viršūnę.

Galimas daiktas, visa tai paskatino ne vieną šiek tiek sutrikusį apžvalgininką pareikšti, kad šis romanas yra „nepaneigiamai šiuolaikiškas“ arba „pašėlusiai aktualus“, – vertinimai, kurių, tiesą sakant, niekada tikrai nesuprasiu, nes esu įsitikinusi, kad gera literatūra visada išlieka gyva. Jei peržvelgsite didumą žiniasklaidos apžvalgų, o jų, laimė, daug, pamatysite, kad beveik visose pabrėžiamas pasakojimų apie raganas ir vandenes subjektyvumas, o tai, be abejo, labai svarbus aspektas, bet kartais atrodo, kad jis aptariamas gana paviršutiniškai. Priešingai nei tvirtinama didumoje tų straipsnių, nemanau, kad mintis duoti žodį nutildytoms aukoms savaime yra didelė literatūrinė vertybė, lygiai taip pat nemanau, kad šitaip I. Solà atranda ką nors nauja; tikrai vertinga man atrodo tai, kad kalnas aprašomas kaip locus su visu savo daugiaprasmiškumu: nuo vietos iki namų, nuo varpos iki įsčių, nuo gyvenimo kelio iki galbūt amžinai atviro kapo. Konkretus kalnas, atkreipiantis dėmesį į mums artimą universalumą arba, prancūzų filosofo Maurice’o Merleau-Ponty žodžiais, netiesioginį, visus mus sulyginantį universalumą. 

Ne per seniausiai viename interviu I. Solà tvirtino, kad „šiuolaikinis menas jau kuris laikas domisi žmogaus žvilgsnio decentralizavimu“, ir ji teisi; puikus pavyzdys – Oscaro Holloway darbas parodoje „Captures: The shooting of the future“, kurį šiuo metu galima pamatyti parodų salėje „Can Felipa“. Paroda tiria glaudžius ryšius, siejančius fotografiją (vizualinė pagava) ir laukinių žvėrių medžioklę (fizinė pagava), remdamasi vizualumo ištakomis, – to vizualumo, kuris perteikiamas fotografavimu ir suvokiamas kaip šūvis (shoot) į žvėrį, dažnai tampantį grobiu. Žaisdamas nebuvimu-buvimu, menininkas griebiasi dokumentų ir nuotraukų – dažniausiai fotografijos rūšies, vadinamos camera hunting (fotomedžiokle), – jis nusikrato savo objektu, žvėrimi, bandydamas išlaisvinti jį iš reprezentacinės sistemos, kuri jį pagauna ir įamžina negatyve.

Šiame siekyje atsisakyti savasties, drauge su polinkiu į fantasmagoriją ir apmąstymus apie medžioklės meną, pajuntu bendrą jaudrumą keliantį klausimą, kaip galėtume sukurti alternatyvų, ne tokį antropocentrinį požiūrį, neatmesdami, kad tai gali būti prieštaringas ir dviprasmiškas užmojis. Tiek I. Solà romane, tiek O. Holloway parodoje estetika neatsiejama nuo etikos, kuri tiesiogiai remiasi filosofiniais svarstymais, kilusiais iš posthumanizmo ir gyvūnų studijų, pasipildydama Benedicto Spinozos idėjomis persmelkta pozityviąja etika, prie kurios vėl grįžta tokie autoriai kaip Donna Haraway ar Rosi Braidotti.

Galiausiai norėčiau atskirai paminėti romano „Aš dainuoju, o kalnas šoka“ du paskutinius skyrius („Avižos šokis“ ir „Vaiduoklis“), kuriuose meistriškai atkurta atmosfera, svyruojanti tarp svajų, prisiminimų ir atskleidžiamos paslapties. Galutinė scena tamsoje, kai automobilis partrenkia netikėtai ant kelio iššokusią stirną, primena nelaimingą atsitikimą Lucrecios Martel filmo „Moteris be galvos“ pradžioje; tai lyg nuoroda į nelaimę kaip įvykį, savotišką išpirkimo galimybę, tam tikrą išsivadavimą nuo kaltės. Ir tada tamsoje praspįsta saulė, kuri „kepina kaip niekad anksčiau“, kaip romano pradžioje sako Halldóro Kiljano Laxnesso citata, saulė taip pat pasirodo pabaigoje, atskleisdama spalvų kaitą prieš poeto dukters susitikimą su milžinės sūnumi. Ištryškusios ašaros, grąžinančios mus prie debesų raudos, tragedijos priežasties, baigia ciklą pabrėždamos tikėjimą, kad viskas atgims.

Solà proza glaudžiai susijusi su malonumo ir rašymo klausimu, kurį iškėlė Julia Kristeva remdamasi Roland’u Barthes’u: tai nėra rašymas, kol tarp eilučių nebus užtikrintas choro dalyvavimas. Neapsispręsdama, ką pasirinkti iš dviejų galimybių: nenorėti nieko aiškinti (kaip Ilaris savo eilėraščiuose) ir norėti paaiškinti viską (kaip Mija paskutiniu reikalavimu), romanas atsiveria mums kaip bandymas įvardyti viską, kai „iš pasaulio lieka tik švilpesys ausų dugne“. Pasitelkusi įžūlią jaunojo poeto drąsą, autorė lyrišku balsu sušunka pasauliui: „Aš dainuoju, o kalnas šoka“, bet drauge švelniai priduria: „Aš girdžiu, o kalnas kalba.“

 

Iš katalonų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas 

Publikuota „Nuvol“, 2019 m. liepos 15 d.