Rūta Vaitkevičiūtė. Viktorijos Daujotytės žvilgsnis į plentu ropojančią boružę

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Viktorija Daujotytė. „Boružė, ropojanti plentu“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013.

Literatūrologės V. Daujotytės monografija apie vieną garsiausių paskutiniojo šimtmečio lietuvių poetų Marcelijų Martinaitį pasirodė 2013 m. rudenį. Šios knygos rankraštis leidykloje atsidūrė poetui jau paliekant šį pasaulį, o pati knyga buvo išleista praėjus vos keletui mėnesių nuo jo mirties. Tačiau, kaip pasakoja pati autorė, knygos rankraštį M. Martinaitis dar spėjo perskaityti ir palaiminti: „Perskaitė ir su šypsena sutiko būti toks, koks pavaizduotas." Išties šis gana keistas sutapimas sujaukė nemažai ir pačios knygos autorės planų: teko pergalvoti ne vieną detalę ir net pakeisti pavadinimą iš „Labas rytas, Marcelijau" į „Boružę, ropojančią plentu"1.

Skaitant monografiją, teko pajusti teksto nesantaiką su jau galutinai pasikeitusia realybe. Turint omenyje, kad vargu ar užteko pakeisti pavadinimą, idant pasikeistų ir skaitytojo santykis su knyga. Kaip ir liudija pirminis monografijos pavadinimas „Labas rytas, Marcelijau", šios knygos sumanymas buvo laiško formos knyga apie poetą. Pats kreipinys išduoda kontakto intenciją, atsakymo tikėjimąsi, kreipiamasi su tiks­lu – pasveikinti, papasakoti, pakalbėti. Pasikeitus knygos ir jos objekto ryšiui, natūralu, tenka keisti ir kitus dalykus, pavadinimu siekiama nebe užmegzti ryšį, priminti, o atsisveikinti, prisiminti. „Boružė, ropojanti plentu" – jautriai parinktas pavadinimas, kuriame užkoduotas visas M. Martinaičio kūrybos pasaulis. Boružė – kaip ir Kukutis –­ vienas pagrindinių jo kūrybos personažų, poeto atspindys, o plentas – tas ilgo ir plataus kūrybinio kelio motyvas suprantamas dvejopai. Žemaičių plentas – tai ir jungtis, arterija, tai ir tautiškumo griūtis. Poeto kūryboje ryški divergencija tarp šių vertybinių matų.

Galime matyti, kaip pavadinimo pakeitimas tarsi perrašo ir visą knygą, jos tikslą, kalbėjimo toną. Tačiau turinys liko mažai pakitęs, todėl skaitytojas privalo susipažinti su knygos atsiradimo aplinkybėmis, kad galėtų tinkamai vertinti turinį. Autorė per du skirtingus polius – savo asmeninį santykį su pačiu M. Martinaičiu ir santykį su juo kaip poetu – mėgina apžvelgti tiek kūrybos kontekstus, tiek poeto asmenybės formavimosi kelią ir pačią kūrybą. Šis gilus asmeninis santykis su objektu vienaip atskleidžia aprašomo autoriaus asmenybę, kitaip – poeto esmę. Poetas yra nepažinus, nes jis yra tai, kas atsiduria popieriuje, todėl ši prizmė tinka tik daliai objekto lauko – jo prigimties, minties ištakoms ir vertybėms įžvelgti. Tai pati autorė vadina „Minties kultūros kasinėjimais".

„Kasinėjimai" – knygos autorės sukurta ir pritaikyta metodika būtent šios monografijos rašymo tikslais. Mintį „kasinėti" autorei pasiūlė pats objektas, kitaip tariant, viena iš M. Martinaičio frazių, užrašytų knygoje „Tylintys tekstai": „Ir Dievas žino kas, po tūkstančio metų rausdamasis po mūsų dvidešimtojo amžiaus popieriaus skiautes, kokioje duobėje, koks archeologas atkas ir perskaitys mūsų sielos hieroglifus." Šiuo epigrafu pradedamas skyrius apie „Prigimties kultūros kasinėjimo metodiką".

Monografijoje kultūros kasinėjimai susieti „su gyvenimo, žemės, patirties ir atminties perkasais, su kūrybos archeologija, ieškant, iš ko kas prasideda, į ką atsiremia" (p. 15). Šią monografiją recenzavęs literatūros kritikas Rimantas Kmita pabrėžia, jog prigimtinė kultūra, jos apraiškos, paliudijimai M. Martinaičio kūryboje ir yra visos knygos cent­ras: „Ji suvokiama nebūtinai kaip pati archajiškiausia, nors yra kalbama ir apie archetipinį, mitinį M. Martinaičio kūrybos pobūdį. Prigimtinė kultūra – tai tas gyvenimas, kai pasaulis buvo liečiamas, buvo patiriamas visomis juslėmis, kuris įrašytas žmonių eisenoje, gestuose, kalbėsenoje arba tylėjime."2

Tačiau pasirinktas „archeologinis" kūrybos tyrimo metodas, mėginant atidengti pačius giliausius klodus, nėra iki galo išpildytas. Autorė daug dėmesio skiria M. Martinaičio asmenybės analizei, plačiai aprašoma jo biografija, kilmė, skiriamas dėmesys Žemaitijos regionui, plento statymui, tam, kas ugdė ir plėtojo kūrybines povandenines poeto sroves. Tačiau šis išskirtinis „prigimtinės kultūros kasinėjimas" yra ir tarsi jos pačios autobiografijos bandymas. Tai pastebi ir R. Kmita: „Rašydama knygą apie M. Martinaitį, V. Daujotytė rašo ir savo pačios autobiografiją, kurioje vienodomis teisėmis dalyvauja prisiminimai ir klasikų tekstų interpretacijos. (...) Šioje knygoje apie M. Mar­tinaitį tokių nujaučiamų patirties sutapimo taškų irgi esama." Tačiau monografijoje ryškus asmeninis ryšys su tiriamuoju objektu kai kur tampa per glaudus, susiniveliuoja pačios autorės ir tiriamo objekto prigimtys.

Nors prigimties kasinėjimuose tiek pat svarbios turėtų būti ir M. Martinaičio kūrybos interpretacijos, kiek ir patys atsiminimai, tačiau to knygoje esama nedaug. Monografijos pavadinimas kelia didelį iššūkį paaiškinti šią metaforą analizuojant tekstus. Monografija turi vertybiškai sietis su pavadinimu, tačiau eilėraščių analizėse pritrūksta išsamumo, „kasinėjimo" eilėraščių turiniuose. „Rauda boružei" autorės įvardijama kaip mįslingas eilėraštis-sapnas, tačiau platesnės interpretacijos nesusilaukia. Štai, pavyzdžiui, „Kukučio baladėms" skiriamas didelis dėmesys, jomis tarsi mėginama paaiškinti, iš kur kilęs M. Martinaičio polinkis į groteską, kad tai kovos su šventumo nykimu forma. Tačiau „Kukučio baladės" jau ne kartą tyrinėtos.

Nors autorė eilėraščių analizes tarsi suskirsto pagal prigimtines kultūros kategorijas, tokias kaip ritualas, apeigos, namų kultūra, gailestis, rauda, metų laikai, tokius archetipus kaip šaltis, ugnis, rugys, kiaušinis, tačiau jiems nėra skiriama tiek dėmesio, kiek „Kukučio baladėms". R. Kmita taip pat tai pastebi: „Mažiau intriguojančios pasirodė eilėraščių analizės, paremtos Mircea Eliades, Algirdo Juliaus Greimo, kitais mitinių pasakojimų tyrinėtojais. Šis tautosakinis, mitopoetinis, etnografinis kodas yra pats natūraliausias mažiausiai netikėtas M. Martinaičio kūrybos skaitymo kampas." Jis suabejoja ir pabrėžiamu grįžimu prie žemdirbiškos kultūros, jos vertybinės skalės aukštinimo. Į kūrybą nepažvelgiama naujai.

V. Daujotytė – žymiausia fenomenologinės tradicijos puoselėtoja Lietuvoje, jos mąstymo ir kalbėjimo būdas persismelkęs patyrimo refleksijomis. Fenomenologiniu metodu siekiama kuo tiksliau išanalizuoti individo sąmonės turinį, atskleisti jos fenomenų reikšmes. Mokslininkė akcentuoja būtent stebėjimą, matymą. Žvilgsnis fenomenologinėje literatūros analizėje užima esminę vietą, matymas sukelia mąstymą. Iš čia kyla analizės „kasinėjimo" būdas. Profesorė į M. Martinaičio kūrybą eina jau gerai išmintu fenomenologijos keliu, šį kartą žvilgsnį sutelkdama į prigimtį. Knygos objektas – kultūros klodai, suformavę poeto asmenybę ir iš jos kilusią kūrybą. Kūrybą padeda suvokti archetipų „archeologija", jų ardymas ir kilmės kūryboje ieškojimas.

Ši monografija atsidūrė gana komplikuotoje situacijoje ir tarsi nebetilpo nei į vienus, nei į kitus rėmus. Galima būtų svarstyti, kokie jos turiniai ir pavidalai būtų, jei monografija būtų buvusi pradėta rašyti jau po poeto mirties, kokius prasminius vienetus būtų galima „iškasti" tuomet, kur būtų krypęs autorės žvilgsnis. Šiandien turime knygą, kurioje atskleidžiamos esminės detalės, tačiau tarsi nueinama lengviausiu keliu, vėl kalbama apie gana akivaizdžias žemdirbiškos kultūros vertybes, nemėginama kastis į gilesnius plutos sluoksnius. Autorės kalbėjimo tonas – švelnus, poe­tiškas, o santykis su objektu intymus, asmeniškas. Šios teksto savybės vienur tampa nenuginčijama pridėtine verte, kitur – kliuviniu. Tačiau, be jokios abejonės, šią monografiją galime laikyti fenomenu – nuo jos turinio iki atsiradimo kelio.

1 Interviu su V. Daujotyte: www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/15162/apgailestauja_kad_nespejo_iseiti_knyga_apie_m._martinaiti.
2kamanskaityti.wordpress.com/2013/10/31/r-kmita-v-daujotytes-monografijos-boruze-ropojanti-plentu-prigimtines-literaturos-kasinejimai-marcelijaus-martinaicio-kuryboje-recenzija.

Draugai