Ar etiška apie baisius dalykus rašyti gražiai, t. y. vaizdingai, sklandžiai? Absurdiškas klausimas, nors kai jį ištari pirmąkart, atrodo visai logiškas. Tiesa tokia, kad kartais žiaurumą geriausiai perteikia būtent juokas, o mirties alsavimą ir siaubą – svaigiai graži kalba.

 

Adania Shibli. „Menka detalė“

 

Adania Shibli. „Menka detalė“. Iš arabų kalbos vertė Julija Gulbinovič. Knygos dizainas – Linas Spurga jaun. – V.: „Rara“, 2023. 

 

„Menkos detalės“ istorijų pagrindas yra Izraelio ir Palestinos konfliktas dėl Palestinos teritorijos, prasidėjęs 1948 m. įkūrus Izraelio valstybę. Palestiniečiai konfliktą vadina okupacija, arba Nakba (katastrofa), o izraeliečiai – Nepriklausomybės karu. Nors palestiniečių prozininkė, eseistė Adania Shibli knygoje „Menka detalė“ teigia siekusi gvildenti universalesnes temas, pripažįsta, kad gimtosios šalies likimas jos kūrybą formuoja. Tiesa, jos tekstai „niekada nėra apie Palestiną. Jie veikiau yra Palestinoje ir iš Palestinos – kaip iš būvio, kai normalizuojama neteisybė, skausmas, pažeminimas“ (p. 105).

Jau romano pavadinimas sufleruoja, kad žmogus kare, okupacijoje, šalyje, kurios gyventojų judėjimą riboja patikros punktai, o šūviai ir sprogimai yra kasdienybė, tėra menka detalė. Ir menkos detalės tereikia – atsidurti ne vietoje ir ne laiku, nevalingai įsikišti ranką į kišenę, pasižiūrėti į akis, – kad žmogaus gyvenimas, jo ar jos istorija pasibaigtų. Šią būseną A. Shibli pavyko perteikti puikiai. Žmogaus bejėgystę kare itin jautriai fiksuoja bevardės pasakotojos vidinis monologas antrojoje romano dalyke, kai su svetimais dokumentais ir svetimu leidimu ji važiuoja iš Ramalos, priklausančios A zonai, į uždraustą C zoną ir stebi, kaip neatpažįstamai pasikeitė kraštas, kurį pasakotoja laiko (laikė?) savu. Kelius juosia penkių metrų aukščio sienos, už jų nauji pastatai, nausėdijos, o anksčiau gyvenusių palestiniečių nė ženklo. „Tad kuo toliau važiuoju tuo keliu, tuo labiau pasiklydusi jaučiuosi!“ (p. 73) Įprastas pasaulis tampa neatpažįstamas, kasdienybė – grėsminga, paranojiška. 

Romaną sudaro du pasakojimai, dvi skirtingos, skirtingu būdu perteikiamos istorijos, kurias sieja jaunos moters žūtis ir mirties nuojauta. Pirmojoje dalyje pasakojama laikantis distancijos, trečiuoju asmeniu. Tekstas itin kinematografiškas, ypač hipnotizuoja dykumos vaizdai. Veiksmas vyksta 1949 m. vasarą, kai į Nakabo dykumą atvyksta patruliuoti Izraelio kareivių grupė. Tikslas – eliminuoti dykumoje pasislėpusius priešus. Istorija baigiasi, kai grupės vadas pats išprievartauja, o tuomet savo kariams leidžia prievartauti jauną beduinę. Po egzekucijos moteris nužudoma. 

Istorija galėtų būti izraeliečių karių žiaurumo arba tiesiog karo žiaurumo, absurdiškumo pavyzdys, tačiau A. Shibli siekia praplėsti pasakojimo prasmes, suabstraktinti ir susimbolinti įvykius. Romaną pradeda scena, kai karininkui į šlaunį įkanda gyvatė ar skorpionas. Gyvis taip ir lieka nematomas, nesugautas. Po įkandimo pedantiškas, griežtas kariškis pradeda elgtis neadekvačiai, jį kamuoja skausmai, haliucinacijos. Savotiškas apsėdimas, tamsi magija, chrestomatinis žmogų užvaldžiusio blogio naratyvas. O karininkas iš elementaraus sadisto virsta savotiška auka, apsėstuoju. Skaitydama nesilioviau svarstyti, kodėl pavojingą įkandimą pastebėjęs kariškis nesikreipė į būrio mediką, net kai nuodų poveikis tapo akivaizdus? Vyras juk profesionalus karys, atsakingas už būrį, misiją. Be to, karių grupė dykumoje nepalaiko, kaip misijose įprasta, radijo ryšio su baze, niekam nepranešinėja apie patruliavimo rezultatus.

Suabejojus pirmosios romano dalies įvykių motyvacija bei logika, dvejonės išlieka ir skaitant antrąjį skyrių. Tai pirmojo asmens pasakojimas – pasakotoja yra bevardė Ramaloje gyvenanti jauna palestinietė. Veiksmas vyksta praėjus beveik 50 metų nuo pirmosios dalies įvykių. Mes beveik nieko nesužinome apie moters gyvenimą, asmenybę (ji tėra menka dalelė), tik kad dirba mėgstamą darbą, gerai sutaria su kolegomis ir jai itin sunku „laikytis ribų“ (p. 55): „Nesugebu adekvačiai vertinti situacijų ir nesuprantu, ką reikia, o ko nereikia daryti konkrečiomis aplinkybėmis, taigi norint išvengti skaudžių pasekmių man telieka dirbti savo biure arba sėdėti namie prie stalo priešais didįjį langą“ (p. 58). Tačiau perskaičiusi izraeliečio žurnalisto straipsnį apie 1949 m. vasarą Nakabo dykumoje karių nužudytą merginą, jauna moteris nusprendžia leistis į kelionę išsiaiškinti, ką iš tiesų patyrė beduinė. Pasakotojai reikia „mažyčių detalių“, ji nori sužinoti „tikrą tiesą“. Simbolizmas šiame skyriuje taip pat ryškus: moteris pajunta glaudų ryšį su nužudyta beduine, nes ši žuvo „tiksliai tą dieną, kai lygiai po dvidešimt penkerių metų gimsiu aš“ (p. 60); pasakotoja vis girdi nematomo šuns lojimą (šuo iki pas­kutinės akimirkos nepaliko beduinės); pasiekusi dykumą sutinka juodai apsirengusią moterį, kuriai galėtų būti tiek metų, kiek nužudytai beduinei dabar. Uždaras, hermetiškas pasaulis, nesibaigiantis smurto ratas.

„Menka detalė“ yra poetiškas romanas apie visa persmelkusią mirtį – mirtį, kuri įvairiais pavidalais mus susiranda, ir mirtį, kurios ieškome patys. Užtenka menkos detalės (gesto, žvilgsnio), ir ji jau mumyse. Šia pras­me labai paveikus siekio apsivalyti, nuo savęs mirtį nuplauti vaizdinys, surišantis abi dalis. Tik bėda, kad simbolizmas tarsi nustelbia, nutrina paskirų individų atsakomybę ir net tapatybes. Pagyrimo verta knygos vertėja Julija Gulbinovič ir redaktorė Rima Bertašavičiūtė – tekstas sklandus, skambus, įtraukiantis. Vis dėlto užvertusi paskutinį puslapį neabejojau, kad nuogas pasakojimas būtų paveikesnis. Tiesa, tuomet jis taptų atviru kaltinimu. Galbūt to A. Shibi ir vengė. 

 

 

Werner Herzog. „Pasaulio sutemos“

 

Werner Herzog. „Pasaulio sutemos“. Iš vokiečių kalbos vertė Zita Baranauskaite-Danilienė. – V.: „Odilė“, 2022. 

 

Sakydama, kad vokiečių kino režisieriaus, aktoriaus, scenaristo ir rašytojo Wernerio Herzogo romanas „Pasaulio sutemos“ yra apie partizaninį karą, išvis nieko nepasakysiu. Visų pirma, apie karą ir partizanus galima rašyti labai įvairiai: pakylėtai ir melancholiškai kaip Ernesto Hemingway’aus „Kam skambina varpai“ arba fantasmagoriškai kaip Mariaus Ivaškevičiaus „Žaliuose“. Galima sukurti komišką karo groteską (Louis-Ferdinand’o Céline’o „Karas“) arba jautrų mažojo žmogaus reportažą (Serhijaus Žadano „Internatas“). Arba trilerį kaip Bernardo Gailiaus „Kraujo kvapas“. 

Koks yra W. Herzogo beviltiško partizaninio karo pasaulis? Neįtikėtina, bet ramus, stojiškai kontempliatyvus. Tai atmosferinė proza, tačiau, skirtingai nei A. Shibli romane, atmosferiškumas čia dera su detalumu, dėmesiu faktams, savotišku labai jautriu žmogiškumu. 

„Pasaulio sutemos“ grįstos realia istorija. Japonijos žvalgybos karininkas Hiroo Onada majoro Tangučio įsakymu pasilieka Lubango saloje po to, kaip 1944 m. iš salos pasitraukia paskutiniai japonų daliniai. H. Onados užduotis išlaikyti salą užimtą tol, kol grįš imperatoriškoji kariuomenė: „Šią teritoriją, vykdydami partizaninį karą, turite apginti bet kokia kaina“ (p. 25). Partizaninį karą džiunglėse karininkas tęsia 30 metų. Karo veiksmus nutraukia tik tuomet, kai džiunglėse jį suranda keliautojas Sudzukis ir Onodos prašymu į salą atgabena senutėlį majorą Tangučį, kuris pavaldinį atleidžia nuo pareigų. H. Onodos vieno žmogaus karas Japonijoje simbolizavo patriotizmą, pasišventimą pareigai. 

Partizaninis karas – savotiška beprotybė: nedidelės žmonių grupelės priešinasi daug stipresnei, organizuotai veikiančiai agresorių armijai. Kuo pasaulis tampa, kai sutemsta? Iš pradžių H. Onodą lydi trys kareiviai, tačiau šie vienas po kito žūva (Akacu pats pasiduoda). Privalėdamas nuolat maskuotis karininkas susilieja su džiung­lėmis: rūbus, žiūronus aptraukia pelėsis, ginklus, šovinius, samurajaus kardą graužia rūdys. Pamažu ryškėja „Pasaulio sutemų“ potekstėje nuo pat pradžių glūdėjusi realybės ir fikcijos, sapno ir tikrovės skirties tema. Ar H. Onados karas ir pats pasaulis vis dar realus, ar sala ir jis pats joje – tik sapnas? „Tik abstrakčiuose, nerealiuose puolimo planuose Lubangas įsiteisėja kaip sala, bet paradoksas tas, kad čia gyvena dvasios“ (p. 50); „...lyg reali dabartis nė neegzistuotų, nes kiekvienas rankos judesys yra jau praeitis ir drauge betarpiška ateitis“ (p. 67); „Ar gali būti taip, kad tą karą aš tik sapnuoju? Ar gali būti, kad sužeistas guliu ligoninėje ir tik po daug metų atgausiu sąmonę, ir kas nors man pasakys, kad tai buvo sapnas. Ar šis miškas – sapnas? Ir lietus, ir visa tai?“ (p. 73–74) Iš tiesų saloje izoliuotam H. Onadai Antrasis pasaulinis taip ir nesibaigia, jo realybė vis labiau tolsta nuo objektyvios tikrovės: „Ar karo veiksmai, kaip jau prieš kelerius metus spėjo, pasistūmėjo į vakarus, o gal Laosas su Indija, Kinija su Sibiru sudarė naują ašį prieš Ameriką?“ (p. 82)

Paradoksalu, kaip tokioje plonoje knygelėje (110 p.) gali tilpti tiek daug. Klampus baugulys, slogutis, tylus šiurpas, paranoja ir staiga – komiški epizodai. Vyrai ant tilto randa prilipintą kramtomos gumos gabalėlį. Įnirtingai ginčijasi, kas gumą čia galėjo palikti (vietiniai gumos nekramto, vadinasi – amerikiečiai?). Galų gale kariai pradeda įtarinėti vienas kitą, neva paslapčia tą gumą nusiklijuoja ir kramto. Arba: Onada ir Kodzuka saloje randa jiems specialiai paliktą laikraštį ir palaiko jį provokacija, nes laikraštyje pernelyg daug reklamos: „Kas tas prekes išpirks – neįmanoma. Visas svarbias naujienas išcenzūravo, vietoje jų reklamos prikišo“ (p. 82). 

Subtiliai sapniška, hipnotizuojanti romano kalba (leksika, sintaksė): puikus ne tik vertėjos Zitos Baranauskaitės-Danilienės, bet ir meninės redaktorės Loretos Uzdraitės bei kalbos redaktorės Audros Kairienės darbas. „Pasaulio sutemose“ turinys ir forma tobulai dera, kūrinys visiškai nuoseklus, vientisas visais lygmenimis. W. Herzogo sakiniai skamba beveik papieviškai (be abejo, tai komplimentas), t. y. melancholiškai ir kiek senamadiškai, nes tarinys nuolat atsiduria sakinio pabaigoje. Tokia sintaksė įprasmina ir pagilina vienišo kario-samurajaus, pareigos ir garbės naratyvą. Taip pat kuria įtampos efektą – tai, kas svarbiausia, nutinka sakinio pabaigoje. 

 

 

Virginija Cibarauskė – literatūros kritikė, rašytoja.