Prozos ir poezijos kultūrinėje spaudoje apžvalga ir komentarai
Šio teksto gimimas vykstant Poezijos pavasariui nelengvas – užuot rašius, norisi lankytis renginiuose, kai kuriuose iš jų teko dalyvauti. Vis dėlto būtent Poezijos pavasaris įkvėpė keletą minčių, kuriomis šičia žadu pasidalinti ir kurios gal padės prablaškyti slogutį, neišvengiamai lydintį bet kokį bandymą susivokti mūsų kasdienos rašytinėje kultūroje.
Ne sykį viešai ir privačiai dievagojomės suvokę, kad kultūrinės spaudos rutinoje, o ir visame kultūriniame gyvenime nelabai galime ką pakeisti – nusistovėjusios formos ir (ydingi) principai taip smarkiai susiję su tų kultūrinių reiškinių esme, kad jų atsisakę (o atsisakyti turėtume būtent jų, nes juk jie, kaip minėta, yra ydingi ir nepadorūs) iš tikrųjų padarytume bloga, nes būtų sugriauta (nors ir bloga, bet) tradicija, o naujo neatsirastų, kadangi niekam paprasčiausiai tai nerūpėtų, arba tiesiog rodytųsi neprotinga kurti tai, kas ką tik sėkmingai buvo sugriauta. (Tarkim, kai visai rimtai pasvarstome, kad kurį nors kultūrlaikraštį visai teisinga būtų uždaryti, tuoj pat skubame pridurti, kad iš tikrųjų tai dar pablogintų padėtį, nes sumažėtų bendra kultūros erdvė, o tuomet, prisidengus lėšų stygium, būtų nutrauktas finansavimas kitam leidiniui, tada – dar kitam, ir t. t.)
Poezijos pavasaris išlaikė visus esminius ir tradicinius savo bruožus (ir net Krasausko paukštelį), tačiau sostinėje ir kituose didesniuose miestuose entuziastų pastangomis tapo apkaišytas įvairiais naujais renginiais ir įgavo kiek kitą rūbą. Jeigu reikėtų aiškiai apibrėžti, kas pasikeitė, sunkai sektųsi tai ir įvardinti, – galbūt, pasakykim taip, renginiai apsivalė nuo to, kas nėra poezija (patetiškų šnekų, chorų), išėjo į viešąsias erdves (bet ne į požemines perėjas ir troleibusus su megafonais, kaip kitados tai darė J. Žitkausko festivalių dalyviai, o į knygyną „Mint Vinetu" arba „ant laktos" VU), prisiminė tuos, kurių netekome, ar tiesiog kas nepelnytai / laikinai pamiršta (mirusių poetų vakaras, pamirštų eilėraščių vakaras, renginiai, dedikuoti žymių rašytojų jubiliejams, Poezijos pavasario laureatų vakaras). Tačiau net ir šie faktai neatspindi to efekto, kuris įvyko, rengėjams (kai kuriais atvejais) tiesiog pakeitus vienas erdves kitomis – vaizdžiai kalbant, festivalis dabar kitaip atspindi šviesą; vien tai, kad festivalio atidarymas be pompastikos vyksta sterilioje ir šiuolaikiškoje NDG, mano galva, yra septynmylis žingsnis į priekį formuojant kitokį visuomenės požiūrį į poeziją ir poetus, ir skatinant galiausiai užbaigti (savo galvose) epochą, kurioje vieninteliai poetai – Marcinkevičius bei Širvys.
Būtent šis festivalis (aišku jame ir toliau yra visokių bėdų ir t. t.) įprastose schemose susivaržiusiai mūsų kultūrinei spaudai galėtų būti kelrode žvaigžde, juoba kad, kaip matome, kaitos priemonės nebūtinai turi būti radikalios – galbūt užtektų ir nedidelių, netgi neesminių korekcijų, tiesiog reikia, kad jos būtų atliktos jautriai, su chirurgišku tikslumu (tiesa, įmanomas ir priešingas modelis – sakykim, „Šiaurės Atėnai" kurį laiką atrodė jaunatviškai atsainūs, ir kol tas atsainumas nevirto rutininiu, tai buvo didžiulis privalumas). Visa tai tarsi rodo, kad kokybiškos ir solidžios kultūrinės spaudos galimybė egzistuoja, ir galbūt ji netgi nėra tokia tolima ir efemeriška, kaip gali pasirodyti – gal užteks pajudinti „vieną kitą varžtelį", ir visa staiga pradėtų veikti?
Tai – tema pamąstymams (ir svajonėms), o mums jau laikas grįžti į realybę, tviskančią visais pilkos spalvos atspalviais. (Jei ką, čia visai neturėjau galvoje garsiojo bestselerio, bet jeigu apie jį pagalvojote, tai tikriausiai irgi neprašovėte – literatūrinis gyvenimas tam tikra prasme irgi pornografija.) Tiesa, turiu įspėti, kad apžvalgai pernelyg išsipūtus, šįkart ryžausi nutylėti mėnraštį „Metai" – jį apžvelgsiu kitą mėnesį.
Savaitraštyje „Literatūra ir menas" publikuojama proza ganėtinai vienodo lygio (sprendimo, kuris iš kūrinių yra vertingesnis, o kuris – labiau nevykęs, priimti nepajėgiau net patyliukais pats sau, ką jau kalbėti apie tai, kad galėčiau šičia jį paskelbti kaip „savo nuomonę"), ir tai sakydamas anaiptol neturiu galvoj, kad ji itin prasta – iš tiesų kiekvienas kūrinys savaip įdomus, ir kiekvieną iš jų dera minėti atskirai, vis dėlto, jei žūtbūt reikėtų surasti, kas tuos tekstus vienija, tai tos jungties fonas būtų neigiamas: visiems jiems būdingas raizgumas, perteklinis informatyvumas, kuris kelia žiovulį, kai kurių iš jų autoriai, regis, labai trokšta parodyti, jog moka išradingai elgtis su tekstu, ir tik viską be reikalo supainioja.
Bet žvelgdami į kiekvieną kūrinį atskirai, pajėgsime atrasti visai žavingų ir net stulbinančių dalykų – čia visų pirma turiu galvoj sovietmečio temą eksploatuojantį Renatos Šerelytės apsakymą „Kairysis išėjimas" (Nr. 16). Nors autorės dėstymas, kaip įprasta, dirbtinai vaizdingas ir lėkštas, atskiestas vulgaroka, „kaimietiška" ironija, viską iš dalies atperka centrine apsakymo ašimi tapęs totalaus, žudikiško sarkazmo pliūpsnis: bažnyčioje kenčiančiam žinomam verslininkui ar politikui (kas iš tikrųjų yra herojus, neatskleidžiama, bet tai, kad bažnyčioje jis sėdi greta prezidento ir į jį vis nukrypsta televizijos kameros, verčia spėti, jog kalbama apie kokį nors žymūną, kaip vėliau paaiškėja, buvusį konformistišką sovietinės sistemos sraigtelį) pasigirsta keisti, neva klapčiuko pasakyti žodžiai: „Tvarkingai išeikite. Ožiai – kairėn, avinai – dešinėn."
Šio vaizdinio absurdiškumas leidžia autorei įtikinamai perkelti veiksmą į kitą dimensiją – nuo šios vietos prasideda pagrindinio herojaus kelionė į praeitį (kelionė namo žiūrėti serialo), kaip turbūt reikia suprast, sutampanti su širdies ritmo svyravimais, – širdies, kuri, teksto pabaigoje, atsikračiusi „spaudžiančio liūdesio", vis dėlto „pabyra smėlio kruopelėmis"... O juk ponas B. jau buvo kaip ir apsisprendęs keisti „sovietinių dešrelių", nuo kurių pakuotės švietė jo žmonos, buvusios kolchozo apskaitininkės šypsena, brendą!..
Ponas B. – moralinė padugnė, o štai Nida Timinskaitė apsakyme „Šventoji" (Nr. 15) aprašinėja socialinės bedugnės pašonėje besisukinėjančios šeimos bėdas dviejų naivių mergaičių Ingos ir Karusės akimis. Prieš skaitytojo akis verias baugi gariūninė tikrovė: gausios šeimos vienintelis pragyvenimo šaltinis – iš Kaliningrado pargabentas gintaras, kurį mama naudoja verti karoliams, o dukra tais karoliais prekiauja; uždirbti vargani pinigai, aišku, eikvojami degtinei (koks ten dar maistas!), motina visą švelnumą skiria sugyventiniui Aurimui, o čia dar kažkoks lenkas Adamas paliko pagloboti savo sūnų Jeržį ir dingo. Todėl gal nieko nuostabaus, kad abi mergaitės, kiekviena savarankiškai, svajoja tapti... undinėmis ir... išplaukti į Švediją, kur esą yra jų tėvas?.. Tai – labai keistas autorės sprendimas, tačiau ši mergaičių svajonė yra vienintelė aiški išsibarsčiusį pasakojimą jungianti ašis, mat jokios nuoseklios fabulos nėra – tiesa, jaunajai Karusei pajūryje susipažinus su vaikinais ir nuėjus kartu su jais į diskaną, atsiranda vilties, kad pasakojimas taps dinamiškesnis, deja, vos užsimezgusi, intriga nutrūksta – autorei niežti pateisinti undinės motyvą, kuris, matyt, jai labai patinka, todėl ir skaitytojas priverčiamas domėtis, kodėl undine virsti (ir į Švediją plaukti) nori jos sesuo Inga (ir net mažametis Jeržis – nors tai daro nesąmoningai).
Timinskaitės undinės mintyse prikėlė Tumasonytės undines („Muzika jų akyse", LM, 2013, Nr. 24) – skirtumas milžiniškas, net gėda lyginti – rašydamas šiuos žodžius raudonuoju, o būdamas Timinskaite tikriausiai norėčiau prasmegti skradžiai žemę. (Tai gal vis dėlto reikėjo rašyti, kad Karusė ir Inga norėtų virsti kokiu paukšteliu ar musyte, o ne konkurentės jau aprašytomis undinėmis?) Kita vertus, rautis plaukus irgi nėra ko, nes tarp tų kokybiškai daugmaž panašaus lygio kūrinių, šį mėnesį publikuojamų savaitraštyje „Literatūra ir menas", „Šventoji" vis dėlto priskirtinas prie nežymiai gerėlesniųjų, leidžiant skaitytojui suprasti, kad Astridos Petraitytės kūrinys „Boksininko lūpa" (Nr. 15) vertintinas kiek kukliau dėl šleivokos logikos, nes kitkuo jis nenusileidžia, o originalumu ir pasakojimo sklandumu gal net ir lenkia savo konkurentą. Apskritai šie tekstai gana panašūs. „Boksininko lūpa" netgi turi savo „undines" – neįmanomai keistą siužeto sprendinį, leidžiantį autorei apsimesti, neva atskleidė kažką netikėto ir svarbaus: su visais daiktais nuo Profesoriaus – madingo jauno intelektualo, besisvaidančio Žižeko mintimis, buvusi protagonisto Eimanto mylimoji Augustė pasprunka, išvydusi jo jaunystės nuotrauką, kurioje jis patinusia viršutine lūpa. Esą tai paaiškina jam kartais kylančius ciniškus triumfo proveržius...
Šalia dviejų pastarųjų tekstų gan originaliai atrodo filosofijos magistranto (bent taip rašoma įžangoje) Pauliaus Kukio tekstas, – bent jau jame nėra nelabai vykusių siužeto imitacijų, kurias taip mėgsta anksčiau minėtos damos (bet apstu skurdaus, primityvoko stiliaus). Protagonistas L blaškosi po miestą, kamuojamas pagiriotų filosofinių klausimų, jokių kontaktų su aplinka ar didelių vidinių virsmų neįvyksta – bet pasitaiko viena kita netikėta (nors ir gudragalviškai skambanti) įžvalga. Bene svarbiausiu įvykiu tampa keliais sakiniais apsakomas herojaus sprendimas neužkalbinti viešajame transporte greta važiuojančios merginos tarsi iš aliuminio nulietu (kaip pabrėžiama – madingu) paltu. Nors iki visaverčio literatūros kūrinio šiam tekstui dar toloka, nenorėčiau jo maišyti su žemėmis – prisistatydamas autorius teigia jame išsakąs jį jaudinančias pastabas apie realybę, ir vien jau tai, kad tekstas turi (ar tik stengiasi turėti) kažkokį teorinį lygmenį, yra neblogas ženklas – ne kiekvienas, oi, ne kiekvienas autorius pajėgia žinoti, ką jis nori pasakyti, ir – o stebukle – ką jo rašinys turėtų skaitytojui perduoti. Tad būkime atlaidūs. Kur kas įdomesnė ir aukštesnio lygio yra balandžio mėnesio poezija – tiesa, truputį gaila, kad tai tie patys, neretai kultūrinėje spaudoje sušmėžuojantys vardai. Sakykim, aną mėnesį (Nr. 10) savo šamaniškai (šamaniškai keliom prasmėm – tie tekstai lengvai beprotiški, persmelkti haliucinuojančios fantasmagorijos, ir tuo pat metu gerokai primena Manto Gimžausko-Šamano rašymus) beprotiškus narkotinius tekstus pristatinėjęs Šatėnuose, Haroldas Baubinas į Litmenį įsiveržė su šiek tiek santūresniais, tačiau labiau išplėtotais taip pat narkotinės erdvės (ir kairiosios minties) tekstais, aštriai užsipuolančiais konformistinį gyvenimą: „kol galiausiai užpisa viskas / ir nebesinori net keltis / bet kažkas ten tribūnoj / dar vis bando vilioti diplomais." Aišku, kairysis maištas yra žanro, žaidimo dalis, todėl jį dera priimti nesiraukant (savaime tas maištingumas atrodytų labai jaunatviškas ir naivokas, nes juk negali kiekvieną kartą gintis, kad maištingieji klasikai irgi taip rašė), be to, Haroldas gerai jaučia ribas, kurių, net ir labai įsitraukus į žaidimą, nevalia peržengti, todėl tekstai nenuslysta į primityvų ir baisiai dvasingą deklaratyvizmą, bet ne viskas skamba taip skoningai, kaip norėtųsi: „(...) vėjo pustoma dulke / amžinai įstrigusia / už visuomenės vartų."
Balandį mūsų kantrybę toliau mėgina Vytautas Kaziela (Nr. 15), vis besistengiantis kukliais štrichais apsakyti neapsakoma – arba, galvoju, tai irgi savaip šamaniškas amžinybės jaukinimosi ritualas, atliekamas patyliukais išsakant visus neišvengiamybės aspektus ir visas atmainas, atpažįstant lemtį tiek stichijose – danguje, kur „grėsmingi juodi / vakaro debesys / žada audrą" ar stiprėjančiame vėjyje, tiek ir gamtiškuose, biologiniuose dariniuose, ir paverčiant jų esmę universaliomis metaforomis: „amžinybė yra / laumžirgio sparno / virpėjimas". Kadangi kaip tik neseniai teko dalyvauti A. Mackaus jubiliejiniame renginyje, ausyse iki šiol pergalingai skamba eilutė „ir mirtis nebus nugalėta" – tai štai, ši mintis skamba ir Kazielos kūryboje, tik dar depresyviau ir beviltiškiau – nes ramiai ir be baimės.
Aišku, minėtinas ir Vainius Bakas, nors šįsyk ir kiek netikėtu rakursu – mūsų literatūros rimtuolio, daugiausia apgiedodavusio kūrybos procesą ir vis garbindavusio dievulį, tekstai šįsyk skamba kaip kokio Erlicko, vietomis – netgi genialiai puikiai (ir, žinoma, labai juokingai): „Gal nesnigs, tik atrodys, kad sninga, / gal bus liūdna, bet gera kartu, / ir kaip Jėzus aš mirsiu laimingas / ant kryželio tarp tavo krūtų..." („Pasijos pagal kovą", 2). Įstabia išmone dvelkia tekstas „Confessio fidei", kurio lotyniško pavadinimo rimtumas (lot. ištikimybės priesaika) žaviai kontrastuoja su lengvabūdiškai, pasidavus rimavimo tėkmei, atsirandančiu turiniu: „Tikiu į grūdą, augančią garstyčią, / tikiu į Kantą, Kierkegard'ą, Nietszchę." Ar gali būti taip, kad šie tekstai iš tikrųjų parašyti visiškai rimtai? Matyt, taip (nors šios galimybės nevertinčiau labai rimtai). Kita vertus, jei taip ir būtų, neturėtume labai nustebti – juk ir Erlickas manė rašąs rimtai, kol A. A. Jonynas anam nepasakė, kad nieko juokingesnio gyvenime nėra skaitęs...
Galbūt pasirodys labai keista ir net (literatų atžvilgiu) nelabai teisinga, tačiau bene įdomiausias kūrinys „Šiaurės Atėnuose" balandį man pasirodė Miglės Anušauskaitės komiksas „Pasidaryk Omaro Chajamo rubajatą". Aišku, tai nėra literatūra įprastine žodžio prasme, o aš nesu kompetentingas profesionaliai aptarinėti komiksus, bet šiame kūrinyje yra viskas, ko tikimės iš geros literatūros, ypač atkreipus dėmesį, kaip grakščiai ir kokiais taikliais štrichais komikso autorė sukuria prieštaringų teiginių sistemą, o ir rezultatas (rubajatas) skamba labai gražiai ir teisingai: Šioj žemėj graužatis išgydoma vynu.
Tiesą kalbant, šis komiksas yra kur kas didesnė poezija negu dauguma to, kas savaitrašty šį mėnesį publikuojama po iškaba „poezija" (Gynės Dineikaitės, Stasės Lygutaitės publikacijos), ką jau kalbėt apie prozą, kurios „Šiaurės Atėnuose" (neslėpkim) visuomet pasitaiko itin tragiškos, nes redakcija po savo sparnu yra priglobusi tuntą miniatiūrų, pamąstymų ir kitų sunkiai apibrėžiamų žanrų puoselėtojų. Nestinga tokios prozos ir šįsyk: Reginos Ragauskaitės „Mano langai į kiemo pusę", taip pat ypač neskoningas (ir, matyt, labiau didaktiškas negu ironiškas – ir būtent tai nutempia jį į patį literatūros dugną) Simonos Siderevičiūtės tekstas „Nutrauktas sandėris", formuojamas kaip herojės ar herojaus žodžiai Dievui (Nr. 13), Ugnės Ražinskaitės „Atminties kambariai", Paulinos Drėgvaitės „Cukrus" (Nr. 15) ir t. t.
Vis dėlto šį mėnesį savaitraštyje yra ir tikrai gerų dalykų, iš kurių bene svarbiausias yra Tomo Vaisetos „Avietė" – klampus, sudėtingas, daugiaplanis masyviosios, intelektualios prozos kūrinys, užduodantis daugiau klausimų, negu pateikiantis (ar aš įstengiau surasti) atsakymų: kas yra vėliau avietės dalimi tampantis pagrindinis herojus? Kokios būties (ar kokio žaidimo) dalis yra šis įsiraizgymo į erdvę ir ypač laiką spektaklis? Kam priskirtina herojaus dalykuos įžvelgiama valia? Ir t. t., ir t. t. Tai reto sudėtingumo ir subtilaus žodžio kūrinys, kurį kartais gal priverčia girgždėti tiesmuka ir nereikalinga veiksmo detalizacija, sukurianti šiek tiek mėgėjišką būtojo kartinio laiko veiksmažodžių rimą (atsisėdau–nuėjau–pamačiau–sulaikiau ir t. t.). Užtat kai kuriuos sakinius gali skaityti ir bandyti suvokti išplėšęs ir konteksto, tai tarsi metaforos, bet tuo pat metu lyg ir tokios uždaros, hermetiškos filosofinės sistemos, tviskančios jausminga paradokso estetika: „pasiilgau šviesos, kuri man šią akimirką atneštų mirtį" ir t. t.
Atvirai kalbant, nesu tikras, ar pats autorius yra spėjęs apmąstyti tai, ką sako, nes ribos tarp delikataus, subtilaus, numanomo ir nesuprantamo kartais tiesiog išsitrina, ir skaitytojas lieka su klausimu: kas čia? Kas (arba–ar) įvyko? Kita vertus, mūsų kultūrinėje spaudoje (ir apskritai mūsų kultūroje) tiek mažai tekstų, bandančių prasibrauti toliau negu buitis, rutina, meilė arba lovos reikalai, kad Vaisetos opusas, net jei ir netobulas, iškyla virš to primityvaus skruzdėlyno kaip oro rūmas, į kurį tikrai neužteks tik dirstelėti – norint apčiuopti bent dalį to, kas paslėpta eilutėse ar tarp jų, teks kūrinį perskaityti daugiau nei vieną kartą. Tiesa, skaitant man kilo mintis, kad tekstas turbūt laimėtų, jei neapibrėžiamumo pojūtis, kuris plevena viršum teksto, būtų dar labiau išryškintas, nes šiame kūrinyje sunkiau suvokiama yra ne tai, kas neapibrėžiama ir nenusakoma, o tai, kas pernelyg konkretu (sakykim, išmatos, kurių konkretumą išryškina objekto, kurį tas žodis ženklina, vulgarumas, tekste šmėstelėjęs Antaninos vardas, pagaliau pati avietė, kurioje yra herojus).
Kad ir kaip ten būtų, suvokiant šio kūrinio užmojo ir minties mastą, sunku, beveik neįmanoma kalbėti apie kitų kolegų savaitraštyje publikuojamus prozos kūrinius. Antai Mykolo Saukos (Nr. 13) bandymas sukurti šmaikštų „paprasto žmogaus" gyvenimą vaizduojantį kūrinį galėtų būti laikomas ir visai smagiu, ir vykusiu, juoba kad tas šmaikštumas, altruistiškai dalydamasis vietą su neskoningumu, kartais tikrai nuskamba efektingai. Tačiau pritrūksta autoriaus valios sukurti intrigą, – tarsi anas būtų tikėjęsis, kad veiksmo stygių pavyks uždangstyti sąmoju. Šiek tiek tas ir pavyksta, nes kai kurie pasažai, kaip jau minėjau, tikrai vykę, bet visumos nėra, ir šis trūkumas, deja, fatališkas.
Tiesą kalbant, versdamas „Šiaurės Atėnus" vienu metu netgi ėmiau svarstyti, ar mano supratimas apie prozą yra adekvatus – gal prozos traukinys nuvažiavo kaži kur į ūkanotus (man) priekius, o aš likau prišnerkštoje priemiesčio stotyje, įsivaizduodamas, jog stotis kaip tokia ir turi taip atrodyti? Ypač šis jausmas stiprus tapo skaitant kolegės Vaivos Grainytės įvadinį tekstą (Nr. 14) – sunkiasvorę alegoriją apie du Brolius, kurie iš tikrųjų buvo vienas brolis – jie buvo „lokys ir stumbras kartu sudėjus", ir kurie, nuvertus DNR reikalavimų ir charakterių etalono neatitikusį senąjį valdovą, tapo homofobiškos, rasistinės valstybės (turbūt reikėtų suprasti – Lietuvos) valdovu. Tekste daug išmonės, G. Beresnevičiaus kūrybą šiek tiek primenančių (kvazi)istorinių faktų interpretacijų, tačiau bėda, kad tekstas, užuot įgijęs siužetą ir struktūrą, – arba užuot pasiklydęs purslotoje beprotybėje, kaip jau minėto G. Beresnevičiaus kai kurie rašiniai, – papasakojus, kas tokie yra Broliai (brolis), tiesiog baigiasi. Nesupratau, kodėl reikėjo parašyti šį tekstą ir kas jo adresatas.
Dar vienas prozos tekstas tame pačiame numeryje (Nr. 14) publikuojamas rubrikoje „Šiaurės Katinai" 12 puslapyje, – tai D. Preišegalavičiaus „Knygyne (iš Valdo Walkauzo užrašų)". Protagonistas dalijasi savo sunkia darbo knygyne, atsakinėjant į keistus lankytojų klausimus ir vykdant jų pageidavimus, patirtimi, o šmaikštaus apsakymo kulminacija, po kurios herojui tenka palikti darbą, tampa susidūrimas su senoliu, pageidaujančiu knygyne nusipirkti kalkuliatorių „su dviem atmintimis". Šį tekstą sunku pervertinti, nes jis parašytas itin „lengva ranka", net nepasivarginus išbraukyti nelabai reikalingų sakinių su savitikslėmis detalėmis ir nelabai skoningu humoru, tačiau lyginant su tuo, kas kartais publikuojama savaitrašty, ir netgi su tuo, ką ne mažiau nei vieną kartą yra publikavęs pats D. Preišegalavičius, jis atrodo tikrai neblogai, ir, jei nebūtų, kaip jau minėjau, mažumėlę užplepėtas, šauktųsi pagyrimo.
To, ką neraudonuodami ir nemikčiodami, galėtume pavadinti poezija, „Šiaurės Atėnuose" balandį turime lygiai vieną vienetą, – ir tai yra Kęstučio Navako ciklas „última tristeza" (Nr. 16), kaip jau tapo įprasta, susidedantis iš dvylikos tekstų, apgaubtų apokaliptinės, pabaigos nuojautos persmelktų tekstų, – matyt, sulaukus penkiasdešimtmečio autoriui liūdna, o Poezijos pavasario vainikas, kuriuo poetas turėjo būti papuoštas penktadienį, matyt, pernelyg neguodžia. Gynė Dineikaitė (Nr. 13), kaip ir anksčiau anais metais pasirodžiusioje publikacijoje, žvitriai dairosi į antgamtę, neleisdama sau nė akimirkai atitrūkti nuo krikščioniškojo reikšmių lauko, kas katalikų vienuolei gal visai ir priimtina, tačiau skaitytojui tai, ką geranoriškai žvelgiant galima pavadinti „giedrumu", „skaidrumu", turėtų kelti nuobodulį, – net ir labai, pabrėžiu, dievotam skaitytojui, mat pastarasis nūdieną tikrai išpaikintas gerų tekstų – jam, o, tik jam, rašo G. Bleizgys, R. Stankevičius, gausus jaunųjų pulkelis, ir čia yra labai stiprių tekstų, iš kitos literatūros pusės apie tą patį skardena Gynės giminaitė V. Jasukaitytė, G. Cieškaitė, na, ir net šių eilučių autorius savo popieriniam bokšte, nepabijokim to žodžio, yra apie tai raštelėjęs. Tokiame ryškiame ir įvairialypiame kontekste Dineikaitė tikrai neturi kuo nustebinti.
O štai Stasės Lygutaitės paprasti, sentimento ar grožio pagavos jėga atgyjantys tekstai kažkuo paperka, – gal, sakyčiau, kaip tik tuo, kad tai poezija iš mažosios p, jauki ir artima kaip kokios šlepetės, kurias apsiavęs gali sau žirglioti tarp pomidorų lysvių, – arba ir ne tik: „Vis dar eini / Neatsigręždamas / Užupio gatvele. / Dar tebelauki manęs / Žirmūnuose / Ant suolelio." Kuklios įžvalgos ir nedideli atsivėrimai, daugiausia įvykstantys stebint gamtą, pripildo šiuos tekstus jaukaus dvasingumo – vis dėlto ne totalios banalybės, kaip vietomis kyla pagunda manyti, nors autentikos galėtų būti daugiau – numanomas grožis vis pasimeta tuščiuose plepaluose: „Nukrito karšta žvaigždė / Iš tavo dangaus"...
Savaitraščio „Nemunas" balandį išėjo vos trys numeriai, todėl literatūros pasirinkimas nėra platus, ypač turint galvoje, kad ne visuose numeriuose yra ką aptarti – bent jau prozos. Tarkim, Nr. 16 publikuojama „Airiška novelė" (aut. Regina Ragauskaitė) neturi jokios idėjos ir, rodos, yra parašyta stichiškai, panūdus papasakoti apie įdomų (autorei) susitikimą, įvykusį Airijoje, kur gyvena jos dukra ir vaikaičiai. Tiesa, tiems, kurie į literatūrinės raiškos ydas ar jos nebuvimą žiūri atlaidžiau ir kuriems prastas autorės stilius bei kalbos jausmo neturėjimas nesutrukdys perskaityti tekstą, jis gali būti netgi naudingas, nes čia esama aniems, tikėtina, nežinomų faktų apie Airijos praeitį, buvusią emigracijos bangą į JAV ir t. t.
O štai Vlado Kalvaičio apsakymas „Trys laipteliai" (Nr. 14–15) yra išties skaitytinas, ir tai turbūt vienintelis klasikinės formos tradicinis apsakymas balandžio mėnesio kultūrinėje spaudoje. Beje, jis irgi suteikia žinių – tik ne apie Airiją, o apie rūsčią pokario tikrovę, kuri kartais visai netikėtai pasirodydavo ir savo romantiškąja – kas galėtų pagalvoti – puse: herojui, per kitus žmones gaudavusiam miškinių užduotis, patikėta sužiūrėti, kiek ir kokių traukinių sąstatų pravažiuos – tai jam perduoda viena (pažįstama) mergina, į ją apsakyme kreipiamasi antruoju asmeniu, kuri taip pat pasisiūlo eiti drauge – esą jie vaidins įsimylėjėlius ir taip nepatrauks dėmesio. Nenorėdamas sumenkinti smalsumo nepasakosiu, kas vyksta toliau, bet atskleisiu, jog mergina, kitados su juo glamonėjusis tokiomis subtiliomis aplinkybėmis, – o toliau jų draugystė dar vešėjusi visą rudenį, visą žiemą, visą pavasarį, tik jau ne ties geležinkeliu, o nuomotame kambarėlyje pas tetą Apoloniją, – apsakymo laiku yra kvalifikuota ir tituluota stomatologė, ištekėjusi už buvusio komjaunuolio Adolfo.
Jokių didelių priekaištų šiam kūriniui neturiu – tiesą sakant, tai vienas iš tų retų tekstų, kurį perskaičiau su įdomumu, pernelyg nekreipdamas dėmesio į kai kuriuos erzinančius aspektus – tarkim, man nemaloni nuostata (o tekstas ją akivaizdžiai palaiko), kad prasimušti geba tik niekšai ir veidmainiai, o sąžiningi žmonės, tokie kaip jis, herojus – ne. Tiesa, tai ne literatūrinis priekaištas, bet ir literatūriškai šis aspektas išplėtotas pernelyg tiesmukai, aprašinėjant prabangą buvusios mylimosios ofise, ir dar įterpiant, mano galva, visai nereikalingą siužeto liniją apie kelionę į Indiją (ši kelionė minima ir artėjant pabaigai, todėl akivaizdu, jog tai yra kūrinio konstruktyvo elementas, ne nereikšmingas faktas).
Apie Nijolės Kepenienės du apsakymus, publikuojamus savaitraščio 13 numeryje, tiesą kalbant, labai sunku ką nors pasakyti, nes šios autorės kūriniai sprūsta, taip pasakykim, iš rankų – juose dera ir socialinė problematika (mama geria), ir poetika, pasakojimas – su komizmo elementais, žaidybiškas, o į visa tai autorė, regis, dar pajėgia žvelgti su romantiška egzaltacija. Novelės „Ilgesys kala geležį" finalas toks svaigiai netikėtas, kad netgi prielaidas jam įvykti sukūręs siužeto dirbtinumas pasirodo turėjęs prasmę – herojaus mama, kurią jis nusiveda į metalo koncertą, meta gerti, metalistui Volterui-Volčiui pakuždėjus į ausį, kad „Gyventi – tolygu dirbti. Darbas yra žmogaus gyvenimas" (Tikrojo Voltero žodžiai). Vis dėlto būtent dirbtinumas šiek tiek trukdo įtikėti autorės kuriamo pasaulio tikrybe, vietomis norėtųsi, kad jis būtų kuriamas arba konkrečiau, pateikiant aiškias įvykusio priežastis, arba dar įžūliau beprotiškai, juolab kad kai kur visa susiplaka į kažkokį haliucinogeninį kokteilį, kurio subtilybę pajusti daros per sunku. Kita vertus, kas, jei ne tai, sukurtų išskirtinę nuotaiką ir atmosferą, dėl kurios Kepenienės apsakymus sunku supainioti su kuo nors kitu...
Šiek tiek tos žaismės – ir net šiek tiek valiūkiškos egzaltacijos – yra ir tame pačiame numeryje publikuojamuose Egidijaus Gaidausko eilėraščiuose: „nes pasaulis ir vėl yra žuvęs / o gyvas tik kvapas aviečių / ant mėnulio geltono liežuvio / kuris guli ant stalo ir šviečia" („priešpilnis"). Mitologiniai, pasakų motyvai, – čia pat antika, lotyniškoji kultūra, bet netoli ir dabartis, – „šviesolaidžio venos": „ištrink laikmenas kuriose / mes neturim vilties ir / išvalyk kietąjį diską / kuriame mes nebuvome įrašyti" („smėlio perpylimas").
Pabaigoj, kaip įprasta, kelios eilėraščio – šįsyk L. S. Černiauskaitės („Nemunas", Nr. 14–15) eilėraščio – eilutės, kaip matome, gana reikšmingai skambančios:
o tada jau tik vienas pasaulyje
akimis kaip tušti ekranai
nekas kitas už tave to nepadarys
niekas nepridengs vešlesnėm formom
nieko tada daugiau nėra
O Kęstutis Navakas jai tepaantrina (ar tepaprieštarauja – čia nelygu kaip pažiūrėsi):
vienatvė yra vienintelė iliuzija kuria dar
galime pasikliauti. galime išdėlioti stalo
šaukštus ir šakutes bet daugiau
nebegalime
nieko. viskas jau seniai išdėliota. (...)