Skaitome su Jakoszu: lapkritis

Prozos ir poezijos kultūrinėje spaudoje apžvalga ir komentarai

Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka

Įprastą apžvalgos rašymo ritualą sutrikdė paskelbtos tradicinės naujametės „Literatūros ir meno" premijos autoriams – ypač tie trys prizai, skiriami prozininkams. Skubiai perverčiau stirtą Litmenių – staiga pasijutau nesuvokiąs, ką „Literatūra ir menas" publikavo per metus, jei apdovanoti teko autorius kūrinių, kuriuos daugių daugiausia įmanoma pavadinti „iškiliai vidutiniškais" arba „itin nuosaikaus puikumo" – Aidą Jurašių (I vieta), Almį Grybauską (II vieta) ir Sondrą Simaną (III vieta). (Tiesą kalbant, pastarosios autorės kūrinį aš laikyčiau net gerokai kuklesniu nei „iškiliai vidutiniškas", todėl apskritai sunkiai suprantu, kaip ji gavo vietą šioje vis dėlto gana garbingoje vidutiniokų draugijoje.)

Ar ką nors radau, t. y. ar galiu kvestionuoti redakcijos sprendimą? Ir taip, ir ne (visiškai pritariu tik dėl Grybausko). Suprantu, kad šie kūriniai gana gerai atitinka formalius žanro reikalavimus, yra techniškai tvarkingi ir taktiški, – galima sakyt, jie parašyti taip, kad apdovanoti juos būtų patogu ir tarsi savaime suprantama. Tačiau man vis tiek liūdna dėl Jaroslavo Melniko – jo apsakymas „Gimtoji žemė" (Nr. 39) buvo tiesiog puikus – nė kiek nedvejodamas skirčiau šiam autoriui pirmą vietą, juolab kad ir anksčiau šiais metais publikuotas apsakymas „Nusižengimas inst­rukcijai" (Nr. 9) buvo visai neblogas (tik jame daug prasčiau susitvarkyta su kalba, t. y. tai tipiškesnis Melniko apsakymas, negu „Gimtoji žemė", kur kalbos klausimas yra preciziškai išspręstas). O ką daryt dėl Herkaus Kunčiaus tęstinio projekto „Apie Tuminą ir Putiną" (pusė ciklo publikuota 2013-aisiais, 4, 5 ir 6 dalys –­ šiemet), mano galva, taip pat nusipelniusio įvertinimo? Nejaugi tai, redakcijos nuomone, ne proza?

Avansu tikriausiai įvertinčiau ir D. Preišegalavičių; formaliai jį tektų apdovanoti už ne visai išbaigtą ir tikrai netobulą apsakymą „Tylos Detektyve, kelkitės", bet juk nevaidinkime, esą nežinome, jog „Šiaurės Atėnuose" šis žmogus yra publikavęs puikios eseistikos ir eksperimentinės prozos. Vertėtų (irgi šiek tiek avansu) paskatinti Vidą Gentvainytę už tekstą „Dviratis" (Nr. 46) – ištemptas ir kol kas nepakenčiamai vaizdingas tekstas vis dėlto rodo, kad autorė turi parako. Na, o jei jau būtinai reikėjo ką nors nominuoti už „moters pasaulio vidinę raišką", tai būta išties stipresnių kandidačių nei Sondra Simana – A. Kisarauskaitės „There's a killer on the road" (Nr. 1) arba netgi Deimantės Kazlauskaitės „Game over" (Įdomu, jog abidvi damos tarytum susitarusios davė tekstams angliškus pavadinimus.) Arba nepaisykime tų tikrų ar iliuzinių „moteriškumų" ir apdovanokime M. Baltrušaitytę – už per metus pasiektą pažangą. Jos „Inkilų skaičiavimas" (Nr. 34) gal ir nėra šedevras, bet lyginant su tuo, ko ji anksčiau yra pripublikavusi įvairiuose leidiniuose, šis tekstas – stačiai puikus (tiesa, tai eseistinis pasakojimas, o apdovanojama, kaip supratau, už žanrinę prozą). Žinoma, ši premija irgi būtų teikiama avansu – tikintis, kad puikių kūrinių bus ir ateityje.

Grįždamas prie lapkričio grožinės literatūros tekstų, turiu pastebėti, kad dviejų iš trijų laimėtojų kūriniai buvo publikuoti būtent šį mėnesį. Tai padėjo atskleisti vieną ne itin malonų dalyką, kad mėnesio autsaideriai, –­ akivaizdžiai trūkumų turintys tekstai, – nėra akivaizdžiai prastesni (o tam tikrais aspektais – net įdomesni) už tuos, kurių kokybę neva išreiškia faktas, kad jie triumfavo Litmenio konkurse. Ar apdovanojimas pagerina vidutinišką tekstą – štai apie ką būtų galima pamąstyti.

Evaldas Ivanauskas. „Igaliotieji asmenys“. Iš ciklo  „Pašnekesiai su Vincu Ferinausku...“

Tiesa, ne viskas taip niūru, kaip čia ką tik pavaizdavau. Iš viso to neapibrėžiamo kiekio šiek tiek išsiskiria mano jau probėgšmais minėtas D. Preišegalavičiaus „Tylos Detektyve, kelkitės" (Nr. 41) – yra kelios vietos, kur ypač gražiai sužaidžiama niuansais, siužetas –­ įmantrokas, bet išradingas, esama labai taiklių posakių. Vis dėlto, matyt, nebūsiu labai suklydęs, anoje apžvalgoje rašydamas, kad Preišegalavičiaus talentai kol kas nelabai atsispindi grožinėje prozoje, –­ turiu galvoj įprastą novelės, apsakymo formatą. Eseistikoje, eksperimentinėse formose (kaip antai recenzijose fiktyvioms knygoms) kalba tiesiog liete liejasi, o kai reikia išpildyti kokį nors siužetą, sakiniai pasidaro trumpi, kampuoti ir nerangūs. Tekstą „ištempia" geri kompozicijos sugebėjimai (tai turbūt įgimtas talentas) – bet tam, kad tekstas atgytų, vien komponavimo neužtenka. Jeigu autoriui pavyktų pagal poreikį auginti ir nuleisti įtampas, – o manipuliacijos įtampa galėtų sustiprinti šio kūrinio karkasą, – apsakymas galėtų būti kur kas solidesnis.

Nebūtų teisinga šičia nepaminėti ir Akvilės Žilionytės teksto „Iš kambario" (Nr. 46), kuris profesionalumo požiūriu būtų gal netgi vertingesnis už Preišegalavičiaus rašinį, tačiau tai labai bendro pobūdžio opusas, neturintis nei karkaso, nei siužeto – tik gražią kalbos ir vaizduojamų dalykų žaismę (ir, matyt, vadintinas esė). Rašinys, kuriame autorė atsainiai braižo savo santykio su daiktais žemėlapį – savo 13 m2 būste, man kažkuo skausmingai priminė K. Navako vasarą ar rudenį publikuotą memuarišką fantasmagoriją, kaip jis nakčia įslenka į butus ir perstumdo baldus. Ar Navakas yra šmėkla, trukdanti ieškoti Žilionytės autentiškumo? Iš dalies taip: jei jo nebūtų, į daug ką Žilionytės kūryboje tektų žiūrėti kitaip, o ir kūryba tikriausiai būtų kitokia, – bet ar tai iš tikrųjų problema? Bent aš taip nemanau – man nejaukiau manyti, jog ta „laiškų žirafoms" bambagyslė kada nors teoriškai galėtų nutrūkti. (Kas gi tada – o varge – būtų?)

Toliau, kaip jau leidau suprasti –­­ totalinė, nors ir Litmenio premijas pelniusi, pilkuma. Pirmiausia čia turiu galvoj Sondros Simanos III vieta įvertintą opusą „Meninos žūties aplinkybės" (Nr. 42) – tekstą, apie kurį tiesiog nėra ką pasakyti. Tai net ne tekstas, o kažkoks metaforų prisodrintas, absoliučiai statiškas filmas (pvz., A. Puipos). Tarnystė vizualumui, kaip autorė jį supranta, nukrypsta ad absurdum –­ langus valančios moters, kurią pagrindinė herojė stebi ir baiminasi, kad ši neiškristų, vyras išmeta pro langą didelę keraminę lėlę – jos lūpas mūsų herojė vėliau pasidės ant stalo prie Jungo portreto (aišku, psichoanalizės tėvo figūra liudija apie dideles herojės dvasines problemas). Savaitraščio redakcijos vertintojų nuomone, šis kūrinys atskleidžia pačios herojės viduje verdančią dramą ir pasižymi vertinga „moters vidinio pasaulio menine raiška". Nesiginčysiu, nors pritarti galiu tik iš dalies – parašyta jautriai ir (gal) subtiliai, bet būtent raiška čia galėjo būti nors kiek originalesnė.

(Jeigu jau kalba pasisuko apie moters vidinį pasaulį ir šeimą, tai man kur kas įdomesnis – į jį jau atkreipiau dėmesį kalbėdamas apie apdovanojimus, – Deimantės Kazlauskaitės apsakymas „Game over" (Nr. 42). Pritrūkus žaidėjų, vyro draugai prikalbina pagrindinę apsakymo heroję sudalyvauti žaidime – bent formaliai. Moteris tikisi, kad ją greitai „nužudys", ir ji galės dingti, tačiau įvykiai virtualybėje pasisuka netikėta linkme: pabaigoje jai (t. y. jos kompiuteriniam klonui) tenka su ginklu stoti prieš savo vyrą. Kaukės išnyksta – šeimos santykių drama persikelia į ekraną.)

Šiek tiek kebliau dėl Aido Jurašiaus kūrinio „Žmogus prie durų" (Nr. 44) –­ tai ir išradingas, gerai parašytas kūrinys, išsaugantis (ar tik imituojantis) intrigą iki paskutiniųjų akimirkų. Deja, būtent atomazga, kai galutinai paaiškėja, jog savo „bunkeryje" užsibarikadavęs ir apie vykstantį karą paistantis herojus yra ligonis, o moteris, kurią jis įtarinėja šnipinėjimu – socialinė darbuotoja (beje, kaip vėliau paaiškėja, ir pati įtikėjusi mintimi apie vykstantį karą), it ilgai pūstas burbulas subliūkšta. Išsisklaido ir potencialiai aktualios prasmės –­ lieka populiaraus humorėlio, esą su durnium bendraudamas ir pats liksi durnas, savotiška iliustracija. Bet skaityti jį smagu ir, neišvengdamas mažo lašelio skepsio, aš laikyčiau šį tekstą sėkmingu – taip pat ir ta prasme, kad šiam geram tekstui tikriausiai visai atsitiktinai teko geriausiojo etiketė.

O štai Beatos Tiškevič tekstas „Sveikinu, Tamara" (Nr. 43), aršiai kritikuojantis kilnų de mortuis aut bene, aut nihil paprotį, yra aiški nesėkmė. Autorė negali paslėpti pasipiktinimo, kad alkoholikė ir grafomanė Tamara, žuvusi besišlapindama, nukritus ant galvos plytai, žmonių kalbose vaizduojama kilnia ir dorybinga būtybe, – šitai jai atrodo veidmainiška ir neteisinga. Teisuoliškas įtūžis liejasi laisvai – matyt, jei tik kas leistų, autorė netikėlių lavonus mielai kultų spragilais. Tačiau, nepaisant primityvios teksto ideologijos ir pamokomo tono, –­ tai turbūt atleistina ne menininko aureolę, bet TV blizgės kokardą nešiojančiai autorei, –­ jis sklandžiai ir vaizdingai parašytas, nuoseklus, sugeba skaitytoją įtraukti. Tamaros paveikslas – ryškus, gyvas, įsimenantis. Sušvelninus pamokomą toną, ištrynus pagiežingus ir visažiniškus teiginius, dar truputį pašmaikštavus, novelė turėtų šansų perspjauti konkurso nugalėtojų kūrinius.

Yra neblogų poezijos publikacijų. Išskyrus Gabiją Enciūtę (Nr. 41), kurios tekstai gana blankūs, viską verta kuo nuosekliausiai skaityti, ypač atkreipiant dėmesį Mindaugo Kvietkausko eiles – jau aną mėnesį perskaičius „Metų" vedamąjį („Gyvas kambarys", Nr. 8–9) buvo aišku, kad Mindaugui atsitiko kažkas svarbaus, dėl ko jis tuoj nebetilps už savo literatūrologo-direktoriaus stalo, o ši publikacija tą visiškai patvirtina: tai viena solidžiausių pastarojo meto publikacijų apskritai (ypač raginčiau perskaityti jaunesnės kartos literatus, kurie apskritai nežino Kvietkausko kaip poeto). Įtaigūs, plačius kontekstus įtraukiantys tekstai subtiliai brėžia ir savitą asmeninių santykių giją: „neatskiriami du mudu,/ tyros dvi mudvi." Šios vidinio „aš" lyties, –­ o drauge, regis, ir tam tikro atlygio, teisingumo, – paieškos, su tikro intelektualo žvilgsnio skvarba stebint pasaulį, susijungia į tamprų (bet jokiu būdu ne per tirštą) teksto audinį, apimantį įvairius istorinius laikus ir visus „aš". Būtina perskaityti!

A. Mikutos publikaciją būtų galima pavadinti rutinine, nors kai kas joje, –­ ypač tai, kas neužteršta visažinystės ir pykčio (o šitai ankstesnėse Mikutos publikacijose vis prasimušdavo į paviršių), – man pasirodė šiek tiek aukštesnio lygmens (kad ir paprastas eilėraštis „Rudagalvės antys"). O gal aš, rudenį išstudijavęs storą šio autoriaus rinktinę („Gyvenau be laikrodžio", Kaunas: „Kauko laiptai", 2014), esu jautresnis ir jaučiuosi geriau suprantąs šį autorių? Gali būti ir taip. (Beje, minėtoji knyga atspindi ne tik Mikutos kūrybos, bet ir sovietinio Lietuvos pasaulio istoriją, – ir tai išties labai įdomu.)

Puiki V. Rudžiansko publikacija. (Savaime negudrią) kelionės ir atminties žemėlapių paralelę, kurią vis iš naujo aktualizuoja laiko motyvas, reikėtų suvokti kaip plonytį, per visus tekstus vingiuojantį punktyrą. Čia, kaip iš dalies ir visoje Rudžiansko poezijoje, labai svarbus yra nutylėjimas, eilėraščiuose taip pat neretai išreiškiamas punktyrine linija. Dėl tų nutylėjimų, taip pat ir dėl to, kad kiekvienas tekstas randasi tarsi įsižiūrint į kokį nors objektą (tai galioja ir atminties rakandams), per paties įsižiūrėjimo veiksmo dvasingumą (na, neradau tinkamesnio žodžio), tekstas autoriui, –­ o gal ir skaitytojui, – tampa savotiška tikresnės tikrovės paieška, kurią vaizdžiau būtų galima pavadinti „kelione į nušvitimą".

Taip pat „Literatūroje ir mene" siūlyčiau nepraleisti H. Kunčiaus teksto „Tipenimo ant pirštų galų ypatumai. Redaktoriaus mėlynė" (De Profundis, Nr. 42), tradicinės A. Švedo apžvalgos „Žiniasklaidos laukas" (Nr. 42); Valentino Sventicko „Ką privalu žinoti autoriams" (Nr. 43) – tradicinių „Gurinių" dvasią išlaikančio šmaikštaus ir sąmojingo teksto; nepaprastai įdomaus straipsnio apie A. Mickevičiaus vedybas – P. Šalnos „Keistų vedybų". Taip pat rekomenduočiau skirti dėmesio savaitraščio „Literatūra ir menas" pirmuosiuose puslapiuose publikuojamiems rašytojų, kultūrininkų atsakymams į anketos klausimus. Aišku, gali būti, kad netrukus klausimų monotonija pradės varyti vėžį (kaip tai buvo atsitikę su „Metų" anketa), bet kol kas šis projektas duoda visai neblogų rezultatų. Jūsų dėmesiui – Ž. Pipinytės (Nr. 41), G. Grajausko (Nr. 42), T. Taškausko (Nr. 43) ir netgi kultūrinėje spaudoje pastaruoju metu itin reto svečio – S. Parulskio (Nr. 44) anketos, – paskaitinėkite.

Kone kiekviename numeryje verda aistros dėl pagrindinio ugdymo lietuvių kalbos ir literatūros bendrosios programos projekto, sukėlusio visuomenėje karštas diskusijas – čia ir „ATVIRAS (didžiosiomis raidėmis –­ originale) laiškas Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministrui D. Pavalkiui" (Nr. 44), ir atsakymai minėtos programos kritikui K. Urbai (Aušra Martiškūtė-Linartienė „Karo miglas išsklaidžius, arba Laiškas kolegai Kęstučiui Urbai", Nr. 41; Reginos Norkevičienės „Šunys loja, karavanas eina...", Nr. 42). Primenu, kad reakcijas išprovokavęs K. Urbos tekstas „Autoritarinė literatūros programa, arba kaip nužudyti skaitytoją", publikuotas spalio mėnesį (Nr. 38).

„Šiaurės Atėnai", redaktoriauti grįžus G. Kazlauskaitei, šiek tiek atsimainė – tiesa, mėnuo per trumpas laikas, kad tuos atsimainymus būtų galima sukataloguoti ir padaryti kokias nors išvadas. Obetgitačiau – nė vienos „Šiaurės Atėnų" darbštuolės opuso! (Netgi šiek tiek graudu. Juk joms – tai savotiška apokalipsė. Ką dabar daryti? Kur publikuotis?) O gal tai jos, vargšės, pasislėpė (buvo paslėptos – nuo piktų kritikų akių) po pseudonimais „Barzdota gegutė", „Prunkšt" ir kt.?

Dar viena, pavadinkime, naujovė –­ nemažai tiesiogiai ir netiesiogiai su moterų teisių tema susijusių tekstų (pvz., „Gyvenimas, kokį pažinome mes", Nr. 41), kuriuose vienaip ar kitaip šmėsteli homoseksualumas. Šioje srityje (jei kalbėsime apie originalios literatūros kūrinius) išsiskiria Roko Poviliaus tekstas apie kūnų sąlyčius Tbilisyje „Kaukazo išlaisvintas. Orientacijos suvaržytas" (Nr. 40) –­ sakyčiau, visai puiki proza (kelionių eseistika), – jei nebūtų įsikalinusi siaurame išankstinio užmanymo rate (nors tekstas tikrai nėra toks tiesmukas kaip pavadinimas).

Tačiau jei kalbėsime apie prozą kaip tokią, konkurentų neturi Kęstutis Navakas. „Karuselė" (Nr. 43) – vienas geriausių pastarojo laikotarpio tekstų, galbūt todėl ir apsakyti jį nėra paprasta; klausimas „apie ką?" ir šiaip yra sudėtingas, o šiuo atveju – tiesiog klaidinantis, nes Kęstučio tekste svarbus ne siužetas, kurio iš principo ir nėra, o pagreitis (na, gal truputį ir kryptis). Šiek tiek veidmainiškai būtų galima sakyti, jog tai tekstas apie svaigulį, galbūt šiek tiek ir apie tai, kas jį sukelia – čia turiu galvoj ne vien alkoholį (nors ir jį). Tai absoliučiai organiškas, vientisas kaip daiktas, arba greičiau kaip atodūsis, projektas, levituojantis savo svaigių posakių bangose; bet, kas nebūdinga tokiai „pasažų literatūrai", visa persmelkta kažkokio romaus, beveik prieškalėdinio dvasingumo – matyt, tekila, o gal romas, kurį autorius gėrė, buvo tikrai geras (jaučiu, kad čia tikrai ne „ežerai", –­ degtinė „Piatj ozior", kurią autorius dar taip neseniai garbstė ir šlovino). Beje, karuselė – ne vien svaigulingos levitacijos metafora, tai – ir teksto, kuris, apsukęs ratą, tarsi grįžta į pradžią, komponavimo būdas.

Dar viena apypuikė Deivido Preišegalavičiaus recenzija („Varlytės, peteliškės ir pelė ražienose", Nr. 40) fiktyviai fiktyvios leidyklos knygai „Ruso šiuolaikiškai", kuri esą turėjusi būti pavadinta „Rousseau Contemporary Like a Laika" (liet. „Ruso šuo –­ laikiškai"); ką ten apypuikė – vaizduotės šėlsmą kartais gal šiek tiek apriboja nebent vietomis susilpnėjąs stilistinis polėkis, bet šiaip tekstas – labai išradingas. Jį, kaip ir Navako opusą, atpasakoti būtų bergždžias ir nedėkingas uždavinys – reikia skaityti.

Drįsčiau pasakyti, įmanoma pasidžiaugti ir Andriaus Patiomkino rašiniu „Kaip aš kėliau „Šatėnų" reitingus" (Nr. 42) – tekstas apie žmogaus, nusprendusio prisiimti atsakomybę už Solomono darbelius, prisistačius Šatėnų bendradarbiu, tikrai linksmas, nors gal kiek ištęstas (tai nuolatinė Andriaus tekstų problema). Būtų galima jį laikyti satyra, tačiau autorius neturi jokio vertybinio stuburo ir savo pažiūrų (tai svarbu satyrai) – jo kūrinyje (taip pat ir kituose kūriniuose) daugmaž visi yra debilai; visuomenė Patiomkinui – smulkių ir niekingų idiotų, nežinančių, ką daro, visuma. Mano akimis žvelgiant, kartais vien šis arogantiškas požiūris užkerta kelią atsirasti literatūrai, o Patiomkinas, kaip pradėjau atsargiai įtarti, skaitydamas jo tekstus, neturi ir skonio.

Malonu vėl spaudoje matyti Petrulio tekstus (Nr. 40), nors publikacija, net lyginant su keliomis ankstesnėmis, man pasirodė blankoka, – visa (net autoriaus mėgstami miesto peizažai) čia yra aptaku, neryšku, neišbaigta. Savaime tai būtų nieko blogo, nes šviesotamsos žaismai, kuriuose vaizdai ar detalės tai išryškėja, tai apsiblausia, yra viena vertingųjų Petrulio tekstų savybių (įdomu, kad ir jis pats viename eilėraštyje kažką panašaus deklaruoja: „tai šviesa yra būdas susieti / susiet ir išskirti / (...) / ir tai yra būdas mylėti/ ir viena neapykantos formų"), – bet kartais tas neišbaigtumas persimeta ir į kalbą, kuri (nesakau, kad visuose tekstuose) atrodo neryžtinga, dvejojanti ir vietomis, deja, tampa beprasmiu vapėjimu. Būtų puiku, jei čia pavyktų išsaugoti tam tikrą balansą. Na, ir norėtųsi, kad tame gana meistriškai įvaldytame aptakume neištirptų kiekvieno išgyvenimo autentika.

V. Kulvinskaitė (Nr. 41) – apsimeskime, kad nežinome, jog tai yra pastaruoju metu G. Bleizgiui neįtikusios literatūros kritikės literatūrinis vardas, – savo tekstuose itin stengiasi savo moteriškąją būtį išspręsti (pateikti) kultūriškai (tarkim, eilėraštyje „31-asis gimtadienis" asmeniški išgyvenimai persilieja su Dante's kūrybos motyvais („Gyvenimo nuėjęs pusė kelio..."), o pats tekstas persismelkia šio kūrinio ritmika) – toks jau tas feministinės ar siekiančios tokia būti literatūros (nors nevertinčiau Kulvinskaitės kūrybos tik šioje siauroje tonacijoje) prakeiksmas. Viskas čia gerai, tik man šiek tiek pristigo tekstų gyvybės (dėl ko ir anksčiau publikuoti tekstai man yra pasirodę šiek tiek „filologiški"), o visai publikacijai – platesnės perspektyvos, kurią šioji „ literatūra" truputį linkusi ignoruoti.

„Nemune" apstu juokingų dalykėlių. Prie juokingiausių, bet, deja, ir pačių menkiausių kokybine prasme, dera priskirti S. Lipskio rašinį apie garsų literatūrologą Vytautą Kubilių („Bohemos žiburiai", Nr. 37–38). Nors teoriškai įmanoma asmenybę tekste atskleisti dar siauriau, primityviau ir labiau apgailėtinai, etatinis savaitraščių grafomanas Lipskis padarė viską, kad apie literatūrą bent minimaliai nutuokiančiam žmogui jo opusas keltų siaubą. Ir tai ne pirmas kartas, kad ir kokį iškilų žmogų S. Lipskis imtųsi aprašyti, šis tekste tampa primityviu nevykėliu, paskutinėmis jėgomis išsaugančiu savo dorovę ir bemaž skaistų mąstymą. Kubilius – ne išimtis. Tekste taip pat šlykščiai suprimityvinamos, įžūliai į blogio sritį (kaip pernelyg laisvo elgesio moterys) nustumiamos Vaičiūnaitė ir Sluckaitė, hiperdvasingu pavaizduojamas Tomas Venclova ir t. t.

Vis dėlto pats siužetas gan originalus – pagiringo Kubiliaus parkės po girto vakarėlio su bohema. Būtent dėl šio įdomaus rakurso (nors autentikos, manytina, čia nė kvapo) siūlyčiau šį tekstą vis dėlto paskaitinėti, –­ o šį nelengvą, bet tikriausiai labai kilnų veiksmą karūnuoti Vidmantės Jasukaitytės eilėmis (Nr. 39–40). Tik prisilaikykite plaukus, nes antraip atrodysite it koks pankas.

V. Rudžiansko groteskiška parodija „Agrarinis genas, arba tėvo diena" (Nr. 39–40) – apie kailių apdirbimo firmos savininką Kriaušijų, kuris, vieną dieną supratęs, kad Lietuvoje nėra gerų rašytojų ir kad dėl to iš tikrųjų kaltas agrarinis genas, pats pasiryžta tapti autoriumi. Prisipažinsiu, šis kolegos kūrinys iš pradžių sukėlė man nuostabą (šoką): tekste nematyti nei Rudžiansko talentų, nei apskritai jo paties. Tik vėliau atėjo suvokimas, jog šis tekstas – tai pavargusio redaktoriaus mėginimas gintis nuo literatūros mažutėlių jų pačių stiliumi ir klišėmis, drauge apjuokiant literatūros situaciją, kaip ją suvokia kai kurie prašalaičiai. Kada ir kaip žmoguje gimsta grafomanas? Šis tekstas privers apie tai pamąstyti.

Šįsyk gerą žodį turėčiau tarti ir apie Joanos Gimberytės-Juronės tekstą „Nie­kad sau neleidau" (Nr. 37–38). Nors nepakenčiamai dvasinga, ši kino dramaturgija – taip ji pristatoma skaitytojams, – yra skaidri, lakoniška, jautri, todėl net saldėsis (iš pradžių norėjau rašyt „kaip meilės romane", bet pagalvojau, kad tiksliau reikėtų sakyti „kaip sovietiniame filme apie meilę") susiskaito gana neutraliai. Labai daug nutylėjimų, matyt, kad nutylėti būtų galima dar daugiau, visas kūrinys suskirstytas nedidukėmis scenomis. Tai prideda mąslumo. Siužetas atrodo elegantiškesnis, autorė – „gilesnė".

Valentinas Sventickas publikuoja savo „gurinius" („Dar gurinių. Apie daiktus", Nr. 39–40), kuriuose dėmesį sutelkia į bendravimo su Romualdu Granausku patirtį, – taip pat ir į kai kuriuos su Granausku susijusius daiktus (kaip antai virtuvės sovietinį „kampą" ir pan.). Nėra jokio reikalo šio teksto ieškoti specialiai, bet jeigu atsitiktinai rastumėte reikiamą savaitraščio „Nemunas" numerį, atsivertusį ties 10-uoju puslapiu, užmeskite akį.

Mėnraščio „Metai" vedamasis, kurį parašė V. Bakas („Po geltonu rudens antspaudu"), atrodo kažkoks drovus, –­ ir net ne dėl to, kas jame teigiama (autorius netgi labai subtiliai sugretina du savaip tragiškos lemties poetus –­­ V. Šlaitą ir P. Širvį), bet prisimenant anksčiau publikuotus M. Kvietkausko ir H. Kunčiaus įvadinius tekstus, kurie buvo stačiai puikūs. Jaunasis lyrikas pasinaudoja tekusia proga viešai pasveikinti Jotvingio premijos laureatus, kurie šįmet aiškiai atitinka jo literatūrines preferencijas, ir, be abejo, neištveria neužbaigęs teksto savo paties eilėraščiu, tarsi menančiu neseniai pasibaigusias liūdnąsias lapkričio šventes, – galgi ir parašytu, žinant, kad publikacija išvys dienos šviesą iškart po vėlinių.

V. Bako dvasingumą deramai, – nors be patoso ir mesianizmo, dargi šiek tiek nerangiai – pratęsia J. Juškaitis. Jis gličiam pionieriškam prėskumui suteikia netvarkos ir negrabaus aptakumo, kartais atsirandančio dėl nesugebėjimo artikuliuoti minties, o kartais–­ įtaikaujant naratyvui ar ritmui: „Pro šalį automobiliai kaip dienos / Žibės, smirdės pro šalį nuolatos." Bet, reikia pasakyt, jog būtent šie nesuvaldyti pasažai tampa tikrąja tekstų druska: sulyginus visus tekstų kreivumus, vargu ar šie būtų įsimintini.

Šiame numeryje publikuojama antra T. Kavaliausko romano „Du šimtai brolių, altoriaus laukiančių" porcija. Aną mėnesį įvairių abejonių kėlęs tekstas nūn atskleidžia daugiau savo gerųjų pusių – tiesą sakant, tai tas retas atvejis, kai lauksiu pabaigos –­ labai jau maga sužinoti, kaip seksis dviem seminaristams, – vienas iš jų yra pasakotojas, – padėti skrupulatui (tai toks klierikas, kuris pernelyg sureikšmina savo nuodėmes) Oskarui. Apskritai labai įdomus šio autoriaus santykis su tekstu – susidaro įspūdis, kad jam svarbiau ne įvykių dinamika (ką ten dinamika – kai kurie dalykai be saiko kartojami), o tam tikri herojų sąžinės dalykai, – moralė, etika, santykis su savim ir Dievu (aišku, aprašinėdamas seminarijos gyvenimą be to neišsisuksi). Žodžiu, tos nepopuliariosios, šypseną keliančios temos. Tikras stebuklas, kad šis kūrinys intriguoja ir įtraukia – kito paaiškinimo aš nežinau.

Bene įdomiausia man – Mariaus Ivaškevičiaus (pavadinkime ją apybraiža) „Mano Amerika", skylanti tarsi į dvi dalis – pirmojoje („Crazy Horse") pasakojama apie pakvaišusį lenką Korčaką Ziolkovskį, pašventusį didelę dalį gyvenimo beprotiškam sumanymui – išskaptuoti iš kalno didžiausią pasaulyje paminklą indėnų herojui Pašėlusiam žirgui vietoje, kur jis buvo nužudytas. Antrasis pasakojimas („Grand Canyon") – apie leidimąsi į kanjono apačią ir kopimą į viršų, – tampa savotiška novele, turinčia stiprų egzistencinį prieskonį.

Pabaigoje – Edmundo Janušaičio, kurio publikaciją galime rasti „Nemune" (Nr. 37–38), posmas („Vinigretas / Albino raudos", II):

Kur link suku
per metų mėsmalę
lyg per saugumo rūsį

kai Marcinkevičiaus
per daug
o
Mieželaičio maža