Skaitome su Jakoszu: liepa

Prozos ir poezijos kultūrinėje spaudoje apžvalga ir komentarai

Šią apžvalgą iš pat pradžių lydėjo netikėtumai: visų pirma, namuose neradau mėnraščio „Metai" liepos numerio, nors būčiau galėjęs lažintis, kad jį neseniai iškaulijau iš Danieliaus Mušinsko. Gal praganiau, o gal tik vaizdavausi kaulijąs –­ kaip iš tikrųjų buvo, dabar jau nesužinosime, bet faktas, kad žurnalo neturėjau po ranka (o taip pat nuovoka, jog antraip kitą mėnesį neturėsiu apie ką rašyti, – juk „Literatūra ir menas" bei „Nemunas" rugpjūtį atostogauja), lėmė, kad „Metai" šiame tekste nebus aptarti. Štai kodėl mėnraštyje publikavęsi autoriai, kurie pradėjo skaityti apžvalgą tikėdamiesi rasti gerą žodį apie save, gali nesivarginti.

Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka

Kitas netikėtumas manęs laukė, suvokus, jog „Literatūros ir meno" interneto archyve visai atsitiktinai perskaičiau ne 2014-07-04 dienos numerį (Nr. 3481), bet nuklydau į tolimųjų 2012-ųjų liepos pradžią (Nr. 3387). Taigi dabar Aldona Ruseckaitė gali džiūgauti, kad aš laiku atsitokėjau ir nepradėjau viešai traukti per dantį jos „Šešėlio", – ištraukos iš tuomet dar rašyto romano apie Joną Mačiulį-Maironį. O ką jau kalbėti apie Vytauto Girdzijausko „Palangos dienoraščio" fragmentus, kuriais litmenis tikriausiai buvo užsikrėtęs nuo valstybės pinigais tuomet vis dar gydytos „Naujosios Romuvos"! Žodžiu, linksmas ir smagus tatai buvo numeris, ir man būtų buvusi didelė garbė jį aptarti, bet laiko, deja, neatsuksi.

Tenka grįžti į dabartį, o dabartis, –­ kaip čia gražiau pasakius, – yra tokia, kokia yra. Gerai bent tai, kad šiais laikais spaudiniai yra beveik atsikratę sezoniškumo – t. y. vidurvasario numeris neatrodo nykesnis ar skurdesnis, nei išėjęs darbštų spalį ar kovą. Netgi atvirkščiai – šiais metais kultūrinei spaudai tikrai būta prastesnių mėnesių (nors negaliu dabar besti pirštu – tyčia netyrinėjau) nei praėjusioji liepa. „Literatūroje ir mene" kiek netikėtai į akį krito Rimanto Vanago „Uola" (Nr. 30), – apsakymas apie protagonisto jaunystės patirtį Kaukaze, kai jis ir dar vienas vaikinas pabandė kalnuose „nukirsti kampą". Vos pražūtimi nesibaigęs nuotykis ilgiems metams palieka jausmą, kad tai jau kažkur regėta patirta, – kaip vėliau paaiškės, tai buvo troški, kurtinanti (taip teigia pats autorius) tyla, kurią herojus patirdavo įkišęs rankas į suvytusias bulves, kai tėvai jį mažą gimtuosiuose Pesliuose pakišdavo palovėn. (Šiaip įdomu, kokiu tikslu tėvams reikėdavo vaiką kišti palovėn –­ gal kas paaiškintų?) Tai vienintelis kūrinys šį mėnesį, kurio, pasibalnojus raudoną rašiklį, nesinori braukyti ir žymėti paraštėse gausių pastabų –­ stilingai parašytas, pagaulus, jausmingas, jis net ir šaltą skaitytojo protą gali įtraukti į sentimentų audrą, nors kompozicijos principas „o po daugelio metų" tą poveikį gerokai silpnina.

Puikias fantasmagorijas, kuriose pinasi lietuvių literatūros personažai (pavyzdžiui, aplink fontaną „Palangos" restorano kieme einantis Algis Verba, kaukdamas kaip geležinis vilkas: „Nebėr ano Vilniaus, nebėr! Nenoriu verkiančios, Jeruzale, tavęs.") ir pasaulio istorijos (taip pat ir išgalvoti) įvykiai, pristato Almis Grybauskas (Nr. 28). Tekstas „Recenzija" konstruojamas kaip kritiko atsiliepimas (recenzija) apie kūrinį, kuriame iš vis kito asmens pozicijų pasakojama apie karo ir netikrų istorinių peripetijų pinklėse atsidūrusios poros – Vilniaus studento, atvykusio į Potsdamą padirbėti vadinamosiose studentų brigadose, ir vokietės Kirsten, kurios meilužis Rudis kaip tik pabėgo į Vakarus, drama. „Budynės" – tai beprotiška „poezijos festivalių veterano" Vykio kelionė po literatūrinį Vilnių (laikai sumišę – bent jau Vykio galvoje), kurios kulminacija tampa lavonų muštynės rašytnamyje. Tai grakštūs, išmoningi, beprotiški pasažai, ir jei ko juose man ir trūksta, tai dar ryškesnės beprotybės, galinčios užgožti satyros elementus (nemėgstu satyros, todėl akcentavau žodį „man" – t. y. „man trūksta").

Langinių J. ir A. Tunaičių sodybai Šetekšnių kaime, Rokiškio r. fragmentas . Aut. Arūnas Uogintas. 2014

Šalia Almio Grybausko tinka paminėti ir rubrikoje „De profundis" publikuojamą Petro Rakštiko žaismingų tauškalų porciją (Nr. 28), šįkart grindžiamą, kaip aš ją vadinu, „kliedesingąja etimologija" – skaitytojai sužinos, kaip kilo kai kurių Žemaitijos miestų ir miestelių pavadinimai (pavyzdžiui, Juozapava – tai vieta, kur Juozas Zapa numetė savo apavą). Negali sakyt, kad čia kažin kokie literatūriniai šedevrai, bet šie tekstai – o „De profundis" tekstai tuo pasižymi anaiptol ne visada – yra juokingi ir smagūs, jei kada ateity teks važiuoti keliu pro Kuršėnus arba, pavyzdžiui, Tverus, Rakštiko išmonės tikriausiai bruzdės galvoje ir raus stogą.

Jei jau iš anksto esam susitaikę su mintimi, kad Alma Riebždaitė ir vėl paskandino savo teksto prasmę gausiuose žodžiuose, – o taip ir yra, rašinio „Kongai žaidžia tenisą" (Nr. 27) tiesiog neįmanoma perskaityti iki galo, – matyt, dar vertėtų paminėti Joanos Gimberytės-Juronės tekstą „Vasaros gatvė" (Nr. 29), pasakojantį apie atsilankymą toje gatvėje esančioje svarbioje įstaigoje, nors drauge su nuostaba, kuri kyla regint, kaip dailiai autorė įstengia nugludinti atskiras scenas, dialogus (čia matyti, kad autorę bus formavusi teatrinė aplinka), žengia taip pat ir nemenkas nusivylimas: net jei pripažinsime, kad kai kurios atkarpos – tiesiog puikios, visas tekstas yra pernelyg fragmentiškas, neišsikristalizavęs, naivus; ypač tas naivumas krenta į akis, kai kalba pasisuka apie psichiatrijos įstaigos kasdienybę, apie įsivaizduojamas laisves ir komunikacijos galimybes (o juk iš tikrųjų net normalus bendravimas tarp gydytojo ir ligonio neegzistuoja, nes ligonis nėra visavertis žmogus – jo norai ir jo „nuomonė" gydytojui tėra ligos simptomas). Aišku, jaunatvišką naivumą reikia gerbti – vien jau dėl to, kad jis paprastai praeina (ir Joana tikriausiai nebus išimtis), vis dėlto tais atvejais, kai jis sugeba pasireikšti tokiu pavidalu kaip finalinėje šio kūrinio scenoje (iškeliaujanti herojė akis į akį susiduria su angeliuku), negaliu būti gailestingas: tai tiesiog nepateisinama.

Ir vis dėlto: parašęs apie Gimberytės tekstą, dar kartą perskaičiau Riebždaitės opusą ir įsitikinau, kad tikriausiai be reikalo jį visai nurašiau; juk jei reikėtų rinktis iš šių dviejų tekstų, vis tiek (tegu ir sukandus dantis) tektų rinktis pastarąjį, nes Riebždaitė, tegul ir nuolat užsiplepanti, bent jau sugeba papasakoti kokią nors istoriją (o neretai – netgi kelias), ji turi patirties ir neblogai valdo stilių, o Gimberytės proza dar yra tik materija, nesuspėjusi susiformuoti į ką nors, apie ką būtų galima turėti nuomonę – juk iš viso to, kas čia publikuota, kol kas net neaišku, ar autorė apskritai turi skonį, o „angeliuko scena" tas abejones tik sustiprina.

Įdomius jausmus kelia savaitraštyje publikuojama poezija – ir čia turiu galvoj netgi ne tuos atvejus, kuriuos būtų savaime suprantama nutylėti (sakykim, Mindaugo Jono Urbono publikacija, Nr. 30). Norėtųsi ką nors gero pasakyti apie Dianos Šarakauskaitės publikaciją (Nr. 29), bet tai padaryti sunku, nes tekstai, – o jie suverti į vieną ciklą „Veisiejai su Vilium", – yra labai ištęsti, sklidini egzaltacijos ir, deja, „nudrožtų" įvaizdžių; kai kuriais požiūriais netgi Deimantės Kazlauskaitės tekstai (Nr. 28), parašyti bene prieš dešimt metų, kai autorei buvo 23-eji, atrodo geriau –­ mažų mažiausia, jie sklandesni ir paprastesni (nors neneigiu – nuo naivumo galvą vis tiek paskausta). Taigi susidaro situacija, kurioje norom nenorom tenka išryškinti Tadą Zaronskį, – taip pat labai žodingos, tačiau originalios poemos autorių, įžangoje išpažįstantį literatūrinę meilę Bruno K. Öijeriui ir M. Gimžauskui (taigi ir šiokios tokios tolimos sąsajos su pastarojo „Antigravitacine Voruta" atrodo neatsitiktinės).

„Šiaurės Atėnai" kiek netikėtai publikuoja labai daug įvairių tekstų, kuriuos su visokiomis išimtimis galima pavadinti literatūriniais, ir puikių, ir tikrai nevykusių – nuo Navako iki Drėgvaitės ir nuo Baubino iki Opolskaitės. Nemaža dalis jų su tam tikromis išlygomis vadinama proza (ir spausdinama rubrikoje „Proza" arba „Šiaurės kampas"), nors iš tikrųjų tai „blyškioji eseistika" – nereikšmingi ir, tiesą kalbant, neįdomūs vaizdeliai, kurių autoriai stengiasi sužibėti dvasingumu (Linos Hall „Rožės", Juditos Gurnevičiūtės „Ji sukasi ir sukasi", Nr. 26, ir pan.) arba sąmoju (Saulės Bliuvaitės „Taip mąstė Jurijus", Nr. 24, Gertrūdos Žvikaitės „Draugas žurnalistas", Nr. 25, ir pan.). Tiesa, Nr. 24 publikuojamas Dovo Vyšniausko kūrinys „Paslaptinga medžių kalba (Pasakojimas apie Mariną)" man pasirodė simpatiškas – nedidelę laikraščio puslapio dalį užimančiame teksto plotelyje autorius sugeba papasakoti istoriją ir suteikti skaitytojui peno apmąstymams. Tai – nemažai, turint galvoje, kad kai kurie autoriai nesugeba išskleisti minties šimtuose ar net tūkstančiuose eilučių. Patiko ir tuo pačiu puslapiu dalinąsis Ernesto Noreikos kūrinys „Kilpa", kurio karkasą palaiko tik svaigūs poetiškumai (kaip antai: „Senutė kartais ant jų pasikabindavo kokį nors įsivaizduojamą rūbą ar net lietaus kilpą. Tik kilpoje nieko nebūdavo. Tuščia. Apvalus nieko simbolis"); tai įdomus, tačiau pavojingas žaismas – kai kur Ernestas, regis, tik didžiulėmis pastangomis nenuslysta ten, kur murkdosi didžioji dalis „šiauratėninės eseistikos". Todėl ir kyla klausimas: ar tikrai verta rizikuoti? (Atsakymą į jį, be abejo, turės rasti pats Ernestas.)

Beje, prabilus apie „šiauratėninę eseistiką", visa jos nevilties esencija susikaupia Paulinos Drėgvaitės tekste „Pirmasis ežys" (Nr. 26): čia yra ir vienas neva šmaikštus motyvas – australas pirmąkart pamato ežį (Australijoje nėra ežių), iš kurio tarsi kyla visas pasakojimas (jei jį, žinoma, galime pavadinti pasakojimu). Yra poros santykiai, – pusryčiai tylint ir stebint, yra paminėta nemažai filosofų pavardžių, na, o kūnai, suprantama, būtinai palyginami su žemėlapiais – tiesiog kitaip ir būti negali. Šį tekstą privalo perskaityti visi, kuriems trūksta supratimo, kaip blogai yra tokia eseistika ir kaip ji kenkia literatūrai (bei „Šiaurės Atėnams").

Liūdną šypseną sukėlė keistos savaitraščio redaktoriaus dėlionės: tarkim, Nr. 24 Saros Poisson tekstas apie žmogiškąsias „kaukes" („Seni veidai") publikuojamas rubrikoje „Teatras" – neva sąmojinga. Taip pat šiek tiek juokina bandymai derinti kūrinius puslapyje pagal tai, ką veikia jų personažai – tarkim, neabejoju, kad kažkokios Nemiros „Du tartarai" ir Roko Poviliaus „Apgamystė" (Nr. 27) atsidūrė greta vien dėl to, kad abiejuose skiriama dėmesio nuogo kūno –­ ypač krūtų – grabaliojimams; žinoma, neatsitiktinai tame numeryje yra ir Charleso Simico „Krūtys", taip pat „3 sentencijos apie krūtis".

Langinės Rokiškyje. Aut. Arūnas Augutis ir Rimvydas Pupelis. 2011

Kad ir kiek daug būtų autorių, lyderiai aiškūs, ir jų yra nedaug. Neskaitant Navako, kuris meistriškai bando vedžioti skaitytojus gariūninio Kauno gatvėmis ir lovomis („Prekyba Ltd.", Nr. 26), man didelį įspūdį padarė Ievos Toleikytės esė „Jūra, mirtis ir rašymas" (Nr. 25), tarsi susidedanti iš dviejų dalių – bobulės mirties temos ir autorės skendimo epizodo. Šiose patirtyse, kurias, kaip teigia autorė, norėta atskleisti grožiniame kūrinyje, išryškėja ne tik gyvybės laikinumo tema, bet ir ambicijų atsisakymo, rezignacijos motyvas. Įtaigus, jausmingas pasakojimas sučiumpa ir nepaleidžia –­ viskas čia stačiai puiku, ypač prisimenant, kaip kartais apsunkindavo Toleikytės tekstų skaitymą nelanksti išmonė. (Tiesa, nereikia šios ištarmės absoliutinti – neretai ta išmonė būdavo net ir labai lanksti.)

Toliau labai sėkmingai prisiminimų žanro kartelę kelia Sergejus Kanovičius – šįsyk tekstas apie tai, kaip jiedu su sūnumi Nojumi (šio pageidavimu) pabandė aplankyti Lenino mauzoliejų; tiksliau, norėjęs tik palydėti sūnų iki durų, pasakotojas suvokia, – na, milicininkai jam liepia suvokti, – kad grįžti neįmanoma, eismas vienakryptis, vadinasi, revoliucijos vadą, kurio matyti jam visai nesinorėjo, vis vien teks praeiti, tegul ir nudelbus akis. Keletą lygių turintis pasakojimas ne tik priverčia prisiminti totalitarizmo siaubą, bet ir turi sąsajų su šiandienos realijomis. Malonu pastebėti, jog prieš ketverius metus buvodami Piteryje mes su kolegomis padarėme lygiai tokią pačią išvadą, kokia Kanovičius baigia savo tekstą: „Ir vis nepaliko jausmas, kad esi šalyje, iš kurios norisi kuo greičiau išvažiuoti." Rusofobija? O kodėl gi ne?

Net kelios šį mėnesį Petro Rakštiko publikacijos. Pirmojoje (Nr. 24) –­ įprastos fantasmagoriškos istorijėlės, tapybiška balvoniada, – tarsi kokia sąmoningai išdarkytų proporcijų tapyba; antrąją („Raktai nuo stebuklų skyriaus", Nr. 26) sudaro trumpučiai, vos ne aforizmo ilgio pasažai – iš esmės tai ir yra aforizmai, tik jų didaktinė prasmė visiškai ištaškyta ar net, taip pasakykim, nunykusi; iš visko, ką esu skaitęs, šie tekstai labiausiai primena šiušines „Sizigijas". Tai labai keistas ir kažin ar kam reikalingas darbas, bet jei jau jis dirbamas, tai ir autorius vertas pagyrimo (antra vertus, jei jis nebūtų dirbamas, tai jo pradėti gal ir nevertėtų, – tokia liūdnoka išvada).

Jei sekėte Haroldo Baubino publikacijas, pastaroji („Traukuliai", Nr. 25) neturėtų nustebinti – autorius toliau kryptingai ir uoliai kuria lietuviškos narkotinės literatūros tradiciją; tiesa, man pasirodė, kad šiame tekste kiek ryškiau nei ankstesniuose prasimuša socialinė kritika, maištas prieš „žudančią visuomenę" (čia aš pirmąsyk išgirdau apie Suicide anonymous organizaciją) ir t. t. Įdomu, o vis dėlto norėtųsi, kad obsesija psichotropinėms medžiagoms ir jų vartojimo kultūra būtų tik laikina stotelė blaškytis linkusio Haroldo kūrybiniame kelyje. Poezijos „Šiaurės Atėnuose" neįtikėtinai mažai – ačiū Dievui, kad visa ji gana aukšto lygio, ir net Kristinos Tamulevičiūtės „Sekstina" (Nr. 24) –­­ šiaip jau labai paprastas kūrinėlis, kuriame panaudoti kai kurie sekstinos elementai (tarkim, šešių eilučių posmeliai, bet be rimo) – nėra tikras deguto šaukštas. Žinoma, autorė ieško „paparčio žiedo", todėl nepanašu, kad jai rūpėtų literatūrinė kokybė ar skaitytojo nuomonė, – gal ir nelabai gera taktika pradedančiai autorei, bet užtat tas, kuriam tie posmai skiriami, tikriausiai bus labai patenkintas.

Mariaus Buroko publikacijoje (Nr. 24) yra keletas ypač aštraus siužeto eilėraščių, ypač tas, apdainuojantis tikrą įvykį – kaip Mariaus dukra Ugnė veda už rankos (dabar jau a. a.) poetą Tomą Arūną Rudoką. Įsidėmėtinas ironiškas ir socialinės kritikos persmelktas eilėraštis „Visbyje": „– šalį užėmus / gerovė / – salą užplūdus / ramybė / – miestą užklojus / gausa". Vis dėlto ne ironija ir ne kritika yra Mariaus stiprybė, o intymumo (šio žodžio šiame kontekste nesieju su erotika) konfirmacija, švari privačios erdvės ramybė, ištvieskiama miestų peizažuose: „Man trūko / šios druskos, tavo / odos, šylančios po delnu / šiurkščių lūpų // švaraus buvimo" („Vasaris").

Langinės Rokiškyje. Tapytos 2007 metais

Be abejo, pats didžiausias skaitymo nuotykis liepos mėnesio „Nemune" yra Regimanto Tamošaičio tekstas „Mano lietuviškoji tapatybė" (Nr. 25–26). Rodos, dar nenudžiūvo ašaros, juokiantis iš pumpotaukšlio prie kelio („Nemunas", Nr. 2), ir štai –­ naujas opusas, pasakojantis, kaip autorius esą perrašęs „Hamletą" pagal lietuviško charakterio registrą, apgyvendinęs herojų gimtojo kaimo aplinkoje. Nepapras­tai juokingas rašinys turėtų patikti visiems, mėgstantiems įvairius literatūrinius niekus, o ypač puikūs eiliuoti intarpai, kuriais Amletas apmąsto pasaulį ne kukliau nei garsusis Danijos princas: „Man pilve riebus omletas, / o makaulėje – trynys: / kokią sau išrinkti dietą – / štai koksai uždavinys!"

Kitas puikus tekstas yra Loretos Jastramskienės „Vendeta dausose ir mano dėdė Žiulis (penkios žvaigždutės Guy de Maupassant'o tema)". Išmaniai laviruodama tarp „dėdės Žiulio" biografijos faktų, jo kūrinių herojų likimų ir savo lūkesčių (kurie, beje, puikiai parodo autorės santykį su prancūzų kultūra ir literatūra apskritai), autorė tarsi apčiuopia kultūrinį rašytojo (ir turbūt visos epochos) atspindį dabartybėje, verčia suklusti ir susimąstyti – ypač apie subtilųjį „miegojo ramiai"... Kas skaitė, supras...

Įdomus Augusto Sireikio apsakymas „Budėjimas", – mergaitės akimis galime pamatyti jos vyresniojo brolio, kurio angelu sargu ji tariasi esanti, rūpesčius. Tiesa, nedideli tie rūpesčiai (eilinis išsiskyrimas su mergina), galbūt todėl perskaičius apsakymą, atmintyje lieka ne siužetas, kurio kulminacija tikriausiai yra naktį į sodybą važiuojant patirta avarija, o skulptūriškai gamtoje sustingusio brolio vaizdai: kieme kalbantis mobiliuoju telefonu, sudrėkusiu nuo prakaito veidu, mąsliai rūkantis... Tiesa, turiu pripažinti, kad mergaitės misija „sargauti" apsakyta delikačiai ir nebanaliai – o juk čia buvo didelė galimybė nuslysti į saldėsius ir bevertį sentimentalumą.

Kalbant apie poeziją, norėtųsi išskirti Artūro Valionio publikaciją (Nr. 25–26). Lengvabūdiški, kandūs, numanomais (bet vis tiek netikėtais) rimais žaidžiantys tekstai gali vienodai gerai atgaivinti pavargusius tiek nuo egzistencialistinių rimtybių, tiek nuo lietuviško humoro (kurį šį mėnesį reprezentuoja J. Gimberis): „Norėjau. Su tavimi būti. / Be korektūros klaidų / (tik stilius nelabai) / Paskutinė žinutė" (eil. „Laisvas kritimas"). Vis dėlto kai kurios autoriaus teksto žaidimų variacijos – kaip, pavyzdžiui, tekstas „variacijos", – atrodo kažkur labai girdėtos, o lengvabūdiškumas –­ pernelyg jau išvargtas. Šiaip ar anaip, skaityti Valionį yra smagu, ir tuo jis, tyčia iš savo tekstų eliminavęs bet kokią gudragalvystę ir išmanumą, yra šiuolaikiškas (lygiai kaip, – tuo pat metu, –­ pasirinkęs žodžių žaismus ir formos dėliones, drauge su Januševičiumi atsiduria praėjusio amžiaus pradžioje):

į vieną rankos
kūnai lytys lūpos
perkūnai trankės
lubos sienos lupos
(„apgadinti vandens ir smėlio, v")

Minvydo Simanaičio (rubrika „Jau­nieji") publikacija skyla tarsi į dvi dalis: pradžioje – stipresni tekstai, kuriems būdinga stiliaus žaismė ir netgi daugiau ar mažiau elegantiškas sąmojis, netgi kažkiek išduodantis, kokį poetinį įvaizdį autorius norėtų susikurti („visą žvilgsnį / Trečiosios akies sutelkti ties / Iltiniu drėksiančiu dantimi / Poeto burnoje su / smailiais sarkazmo kampučiais"); antrosios publikacijos pusės tekstams būdingas vulgarokas, manieringas familiarumas, poetas mėgina būti drastiškas ir įžūlus, intelektualiai šmaikštus, bet skaitytojas čia ras vos keletą originalesnių eilučių.

Indrės Bručkutės poezija yra tikras totalaus užsiplepėjimo pavyzdys, – matyt, autorė nepanoro išmesti iš savo tekstų nė vienos eilutės ar vaizdelio (jeigu taip nėra, baisu net ir pagalvoti, kokio ilgio tie tekstai buvo prieš tai). Nepaisant to, kažkur tarp tų gausių žodžių girdžiu Kaziliūnaitės balsą, o veiksmas vyksta pasaulyje, kurį galbūt mielai aprašytų Tumasonytė – taigi, matyt, dar niekas neprarasta.

Pabaigoje, žinoma, reikia linksmybių. Kadangi šįkart užmirštųjų lyg ir nėra, džiugiai pristatau neužmirštuosius, tiksliau, neužmirštąjį, vieną –­ Evaldą Dirgėlą, taip smagiai traukiantį per dantį kūrėjo gyvenimą, kad vos pradėjęs skaityti tekstus (Nr. 25), iškart supratau, jog šį autorių reikia tausoti kulminacijai:

Poeto nuorūkos švieselė
(viltis visatos) nubyrės bedugnėn
su poezija ir proza kartu
rutinos himnas įveiks
bevardį vėją
kūrybos, jeigu pamirši skrist
kur
turi
jeigu tiktai gali.

Na, o jau visai baigiant, – Jono Žemkalnio išminties krislas („Naujieji laikai tolydžio smarkiau atidunda. Kaip išvengti pražūties", „Literatūra ir menas", Nr. 30, „De profundis"), tiesiog subalansuotas literatūros kūrėjams:

Būkime taupūs.
Ką suvalgai, viskas turi likti tavyje.

Draugai