Skaitome su Jakoszu: rugpjūtis

Prozos ir poezijos kultūrinėje spaudoje apžvalga ir komentarai

Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka

Numatyti pavyksta, deja, ne viską. Štai ir šį sykį mano planus pakoregavo ir akstinu parašyti įžangą (ir, matyt, visą apžvalgą – nes jau buvau beveik susigundęs negausų rugpjūčio spaudos derlių aptarti kitą mėnesį) tapo jaukioje Vilniaus kavinėje „Klaipėdos senamiestis", įsikūrusioje buvusios „Afrikos" vietoje, rastas nuo sausio neregėtas žurnalas, kurį metų pradžioje kiek neteisingai apkaltinau pinigų švaistymu, – Klaipėdos kultūros ir meno žurnalas „Durys".

Be abejo, dėl fakto, kad aptikau seniai akyse neregėtą leidinį, reikia girti ne žurnalą, o kavinę: tai kavinė labai aiškiai ir nedviprasmiškai suvokia (ir stropiai vykdo) savo misiją – skleisti sostinėje klaipėdietišką kultūrą, ir šioji misija jai, beje, neblogai sekasi – rašytojai ten maitinasi ne rečiau, negu niekina vertybes KFC greitojo maisto užkandinėje (taip, nemažai kolegų lankymąsi ten, kur kitados ūžė Rudnickio restoranas, o vėliau – bohemiškoji „Literatų svetainė", laiko „vertybių niekinimu"): rekomenduoju visiems, norintiems žinoti, kad sumokėję ne daugiau 20 litų pavalgys skaniai ir sočiai. Tačiau tai, kas yra sėkmė ir tinkamas požiūris kavinei, sutikime, yra problema leidiniui – jeigu aš, vilniškis kultūrinės spaudos skaitytojas, galiu rasti tą priedą tik kavinėje, vadinasi, jo nėra ten, kur įprastai būna spauda, –­ taigi tas, kuriam galbūt iš tikrųjų reikės „Durų", jų negaus, nes jam nešaus mintis, kad galbūt vienintelis egzempliorius sostinėje droviai guli ant dekoratyvinės alaus statinės Pilies g. 28, o nūn jo nebėra ir ten, nes netoliese užkandžiavęs Jakoszas jį iškaulijo iš paslaugių barmenų ir išsinešė. (Kita vertus, Klaipėdos kultūros ir meno žurnalui gal ir nėra ko peržengti savo ekosistemos ribų, taigi mano ankstesnius žodžius reikėtų traktuoti ne kaip priekaištą, bet kaip wishfull thinking.)

Ką gero randame atvėrę „Duris"? Originalios grožinės lietuvių literatūros praktiškai nėra – išskyrus Sauliaus Vasiliausko „Tikrą Virginijaus Plėvos istoriją" – primityvoką ir neva šmaikštų pasakojimą, kaip žlugęs buvęs verslininkas Plėva, pasitelkęs statistiką, rodančią, kad dauguma sėkmingų verslininkų – nutukę, įtikina kompanijos „Xuji" (turbūt autorius mano, kad šioje vietoje skaitytojai krizena) atstovus steigti Pilvų auginimo kliniką ir taip vėl atkunta. Man šis rašinėlis padvelkė prastu skoniu, ir nors kai kam jis, įmanu, bus nuoširdžiai juokingas, aš išdrįsčiau teigti, jog užuot šmaikščiai pašiepęs visuomenės kompleksus (ir, – kaip be to, – demokratinį lygiateisiškumo principą), autorius visų pirma parodė, kad jam trūksta profesionalumo: primityvokas stilius, neišvystytas pasakojimas, neaiški mintis.

Nemalonų pirmąjį įspūdį sušvelnina šalia publikuojami Paatos Šmuglijos eilėraščių vertimai (G. Grajauskas) bei Henry Slesaro apsakymas „Kandidatas" (vert. Jeronimas Brazaitis). Man, kaip nežinančiam Klaipėdos gatvių istorijos, pasirodė vertingas Jovitos Saulėnienės rašinys „Senosios Klaipėdos gatvės. Judrioji Herkaus Manto gatvė", įdomus pašnekesys su profesore R. Bončkute („R. Bončkutė: tautą didelę padaro kultūra"), kur taip daug dėmesio skiriama K. Donelaičio asmenybei.

Antroji priežastis, kodėl šiam liesam mėnesiui skirta atskira apžvalga, yra mane aplankęs supratimas, kad priešingu atveju būsiu labai nusikaltęs mėnraščio „Metai" autoriams bei kolektyvui – kokia nesąmonė (ir beveik įžeidimas) būtų spalio pabaigoje aptarti liepos mėnesio publikacijas! O jų būta išties puikių – nors didžiausi atradimai manęs laukė visai ne ten, kur tikėjausi.

Visi ką nors skaito... Intelektualai iš Arkikatedros, Šventųjų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios, Bernardinų bažnyčios...

Absoliučiai puikūs yra abiejų mėnraščio „Metai" numerių (Nr. 7 ir Nr. 8–9) įžanginiai tekstai – Herkaus Kunčiaus „Laimėtojai ir pralaimėtojai", kuriame, sumaniai atskleisdamas kontroversišką performansų meistro Vladislavo K. asmenybę, autorius su ironiška šypsena (bet drauge ir labai nuoširdžiai) parodo kūrėjo misijos ribotumą (ir taip pat perspėja apie kiekvienam kūrėjui gresiantį asocialumą), ir Mindaugo Kvietkausko esė „Gyvas kambarys". Pastarasis tekstas, kupinas subtilių įžvalgų, itin stilingai, jautriai parašytas, tarytum susieja gamtos gaivališkumo temą su mintimis apie istorijos pamokas bei žmonijos raidos perspektyvas. (Net sukirba mintis, ką, po galais, Kvietkauskas veikia LLTI, kai tuo tarpu galėtų, – o sprendžiant pagal pastarąjį tekstą, netgi turėtų, –­ būti atsidėjęs grožinei kūrybai.)

Šie atvejai, kai desertas patiekiamas prieš pietus, yra keisti, – Kunčiaus ir Kvietkausko rašiniai nebepaleidžia ir skaitant kitus „Metų" tekstus, pripildo juos savęs, todėl savotiškai yra pasmerkti teikti atsakymus ir į tuos klausimus, kurie skaitytojui kils įklimpus į Rimanto Vanago ar, tarkim, Liudo Gustainio kūrinius. Bet apie juos – vėliau. Kol kas grįžkime prie „Metų" liepos numerio, kuriame mane kiek netikėtai patraukė Valentino Sventicko rašinys „Apie Justino Marcinkevičiaus rankraščius", – negrožinis, bet su grožine kūryba itin susijęs tekstas, nes žinomas literatūrologas jame pažindina mus su dalykėliais, kuriuos, mirus Marcinkevičiui, jam tekę rasti ant kūrėjo stalo (o ten būta ir užrašų įvairiomis temomis, ir citatų, ir eilėraščių, kurie, – kaip suprantu, tai jau visai likučiai, – sugulė į LRS leidyklos išleistą knygą „Iš natūros"). Beje, žinodami, kaip literatūrologas skubėjo juos gauti, neturėtume stebėtis ir jo pabrėžtiniu patikinimu: rankraščius gavęs su žmonos leidimu.

Šiame numeryje, mano galva, taip pat būtina perskaityt interviu su latvių klasiku Uldžiu Bėrziniu, kadangi tai latvių spaudoje publikuoto teksto vertimas į lietuvių kalbą („Ožka vėl danguje", vert. Arvydas Valionis), gausu latviškų aktualijų, tačiau jos netrukdo, – net atvirkščiai, padeda įsijausti į daugiabriaunę poeto asmenybę ir kontekstą, kuriame jam teko kurti.

Besigilinant į šiuos ir panašius tekstus, mums, žinoma, nepavyks aplenkti prozos, o ir kaip ją aplenksi, jei tai itin veržlios ir net, pasakyčiau, nebesutramdomos fantazijos kūrėjo Petro Venclovo apsakymai, iš kurių pirmajame („Autoriaus prapultis" – koks pavadinimas! Jei tai nebūtų Venclovas, sakyčiau, kad tokį sumanyti ir užrašyti reikia ne vieno šimto gramų įkvėpimo) jis vedžioja skaitytoją „mistinių romanų rašytojo" Konstantino kūrinio herojaus –­ sapnų gaudytojo, kuris, kaip vėliau paaiškėja, besąs šėtonas, keliais. (Ar šėtonas yra ir pats Konstantinas, paslaptingai įviliojęs herojų pas save, kad tas perskaitytų jo rankraštį, lieka paslaptis, – kaip ir tai, ar Konstantino dukros meilikavimai, kuriuos Venclovas bando aprašyti, yra senstančio autoriaus bandymas susijaudrinti, ar jie reikalingi siužetui.) Antrasis, – „Žingsniai", – skirtas negabaus ir nelaimingo literatūros kritiko Alvydo Jalinsko, rašančio mėnesines apžvalgas į žinomą savaitraštį, kurio inicialai, bijau, neatsitiktinai sutampa su manaisiais, liūdnai lemčiai: naktimis jam ima vaidentis kažkokie žingsniai, o galiausiai vargšelis pamišta – žmonai paskambinus į duris, lodamas puola ją tarsi šuo. Trumpai tariant, jei kada važiuodami pro Antakalnį išgirsite gūdų amsėjimą, žinokite, kad Venclovas –­ pranašas.

Visi ką nors skaito... Intelektualai iš Arkikatedros, Šventųjų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios, Bernardinų bažnyčios...

Kur kas pozityvesnis, mažiau pretenzingas yra Rimanto Vanago tekstas „Iš pašventupių kronikų". Čia tarsi išryškinti du pasakojimai – „Algerdukas" ir „Meilės amplitudė", tačiau jų ribos išplaukę – nėra pagrindinių ir antraeilių veikėjų (būtų galima teigti, kad veikėjas – visi autoriaus gimtųjų Peslių žmonės), vientisos istorijos (tie patys pasakojimai apie ligonį Algerduką ir žiaurią, bet tam tikra prasme laimingai pasibaigusią meilės istoriją yra išsidaliję į smulkesnius pasakojimus, aprėpiančius daug daugiau, negu skelbia pavadinimai), pagaliau jokios originalumo, „gudraus ėjimo" pastangos, kuria taip stengiasi pasinaudoti aukščiau minėtasis kaunietis autorius. Tai suteikia paprastą, neįpareigojantį skaitymo malonumą, kurį bet kada galima nutraukti, – kad ir dėl Lauros Sintijos Černiauskaitės recenzijos Agnės Žagrakalytės romanui „Eigulio duktė", kaip aš ir padariau (juk įdomu pažiūrėt, ar vyresnė kolegė nedrasko akių – che che – konkurentei), – ir vėl maloniai sugrįžti, net ir suvokiant, kad šioje literatūros nišoje skambančių balsų aibė neleis kūrinio vertinti pernelyg rimtai. Bet pagarbiai – tikrai taip.

Gvidas Latakas siūlo skaitytojams lygiai tai, ko iš jo buvo galima tikėtis –­ tas pats išradingas agrarinis primityvizmas, ne lakoniškas, mažakalbis kaip, tarkim, Dabrišiaus, o valiūkiškas, žaismingas, gal net nutrūktgalviškas: „ir štai tu atveri spintą – / o ten tėvas kaip dalgis / po darbų vasaros / ramiai pakabintas" („Karoliai"). Žinoma, šiuose bandymuose peržaisti agrarą neva pagal šiuolaikiškesnes taisykles tarsi nėra nieko naujo, bet autorius išradingumas tikrai paperka.

Grožinės literatūros mėgėjai šiame numeryje taip pat turėtų pasidomėti vertimais: Alfonso Andriuškevičiaus pristatoma Marko Strando kūryba ir vengrų rašytojo bei vertėjo Gyorgy Dragomano knygos „Baltasis karalius" skyriumi („Afrika", vert. Rūta Viljamaa).

Mėnraščio „Metai" 8–9 numeryje publikuojami net keturi apsakymai. Būkime atsargūs: tai tikras (keistokos) prozos šėlsmas, kuriame aiškiai išsiskiria jaunosios prozininkės (ir čia žodį „jaunoji" vartoju ne kokia nors sąlygine prasme, o turėdamas omeny labai konkretų amžių – ji tik šiemet baigė mokyklą) Paulos Urbonaitės apsakymas „Kaimynas" – itin vizuali (įsiminė epizodas, kaip kaimynas, nukreipęs lempą į herojės Kamilės burną, tyrinėja, ar sveiki jos dantys; sveiki dantys, kaip jo sūnaus Jono –­ būtų įrodymas, kad Kamilė yra jo dukra) šeimos santykių drama. Vizualumą pabrėžiu neatsitiktinai, nes visas apsakymas yra preciziškai sudėliotų kadrų eilė – ir čia reikia nulenkti galvą prieš Paulą, nes vizualinę pusę itin tobulinantys autoriai dažnai būna linkę apleisti siužeto plėtotę, o šičia visa subalansuota, – nereikėtų pamiršti ir ritmiškai pasikartojančio kotleto (soties – alkio / nėštumo) motyvo, rodančio, kad Paula turi gerą kūrinio „klausą", – tiesiog meistriškai. Truputį kelia nerimą, kad novelė, kad ir kaip preciziškai ji suręsta, išlieka godžiai prisisiurbusi prie lietuvių novelės tradicijos – jokios maišto dvasios (tiesa, nemėgstu žodžio maištas ar net originalumas) nepastebėjau. (O kas kitas, jei ne jaunimas, paliks praeitį praeičiai ir panorės nebūtinai labai pagrįstų, bet vis dėlto savitų dalykų?) Kita vertus, suprantu, kad lėtas, labai vaizdiškas teksto šokis turi galią atverti unikalius, kitaip neatrandamus horizontus, –­ vadinasi, Paula, net ir mokydamasi tradicijos žingsnelių, išsaugo galimybes atėjus laikui „pabėgti iš salės".

Būtina atkreipti dėmesį į Eglės Sakalauskaitės apsakymą „Viena daktaro diena" – nors jis parašytas ne rašytojos, bet daktarės. (Kad nebūtų nereikalingų nesusipratimų, šią mintį praplėsiu: nėra taip, kad nelaikyčiau Eglės rašytoja, tiesiog šiame tekste garsiau skamba Hipokrato priesaika, negu Kaliopės, Polymnijos ar Melpomenės daina.) Skaitytojas ras gausybę laikmečio detalių (veiksmas vyksta, matyt, XIX a. pradžioje, nes daktaras su profesoriene tauškia apie Kanto filosofiją, jau egzistuoja VU Patologijos katedra, – bet vis dar gydoma kraujo nuleidinėjimu), lotyniškų ligų ir organų pavadinimų, – apskritai, skaitant atrodys, kad autorė tenori pasididžiuoti savo medicinos istorijos žiniomis (ir papasakoti apie Vilniuje buvusį vandenės protrūkį), todėl kiek netikėtai (ir gana įspūdingai) nuskamba dvejopa pabaiga, bet kuriuo atveju lemianti, kad gydytojas (arba jo dukrai mirus nuo vandenės, arba paaiškėjus, kad ji sveika kaip ridikas žaidžia virtuvėje) pažaboja infekciją, liepęs sergančius vaikus izoliuoti nuo sveikųjų, o gailestingosioms seserims – dažnai keisti prijuostes ir plauti rankas spiritu. Šiaip ar taip – įdomus skaitinys. Aš beveik įsivaizduočiau tokią medicinos istorijos novelių knygą jaunimui.

Liudo Gustainio apsakymą „Laiškai iš niekur" sudaro trys dalys – „Pirmasis Chajos Freidos laiškas Vaišnorui" – nužudytosios žydaitės laiškas savo budeliui, įsūnio laiškas žydšaudžiui patėviui („Pauliaus laiškas patėviui Vaišnorui") ir „Antrasis Chajos Freidos (Augustės) laiškas Vaišnorui". Kaip matome jau iš skyrių pavadinimų ir veikėjų egzistavimo būdo, turinys yra komplikuotas; iš esmės taip ir lieka neaišku, kiek atgimimas / įsikūnijimas į kitą yra metafora ir kiek ezoterinis, antgamtinis veiksmas, įrodantis „blogo kraujo" egzistavimą. Tiesa, nuo haliucinacijų (Augustė – buvusi Chaja, – savo laiške pasakoja, kas jai buvę po mirties) einama iki labai žemiškų dalykų – susidėjęs su Chaja (Auguste) Vaišnoro įsūnis, susilaukia protiškai neįgalaus sūnaus, kuris tekste laikomas paties Vaišnoro reinkarnacija... Dar sykį atkreipiu dėmesį, kad visi pasakotojai – mirę, kalba iš anapus... Vis dėlto turiu pripažint, kad bandymas atpasakoti šį tekstą skamba keisčiau, negu jis pats skamba, todėl pasakojimą galima pamėginti perskaityti, juoba kad stilius sklandus, taiklus, meistriškai aplenkiantis logikos ir sveiko proto nuokrypius turinyje.

Turbūt nuobodžiausias (nors, gink Dieve, nenorėčiau jo nurašyti) yra Astridos Petraitytės kūrinys „Austriškas nuotykis". Jis labai žemiškas, ir todėl vargina klausimas, kodėl jį reikėjo parašyti: našlys Leonas, dukros parodos atidaryme susigėdęs žavios nepažįstamosios, netrukus išvyksta su grupe į Austriją ir kelionės metu, ignoruodamas greta sėdinčią Ritą, bendrauja ir miega su Monika; Vilniuje išaiškėjus, kad Monika – ne laisva, jis pagaliau prisimena Ritą, kuri, kaip vėliau paaiškėja, ir yra ta „nepažįstamoji", kurios jis vėliau susidrovės dukros parodoje. Taigi, moralas aiškus: nepastebime mes savo laimės (net ir gretimoje autobuso sėdynėje įsitaisiusios), –­ kaip ir aš turbūt nepastebiu didesnių šio teksto privalumų, išskyrus tai, kad jis nebando dangstytis visokiais gudragalvystės šydais ir yra sklandus.

...ir Šv. Mykolo bažnyčios. Edmundo Gedgaudo nuotraukos

Vienintelis spaudinys, kuriam rugpjūtis buvo tikras, eilinis darbo mėnuo yra „Šiaurės Atėnai", ir jame yra dar kelios priežastys, kodėl verta nenukelti apžvalgos į tolimą ateitį (spalį) – viena iš jų yra Danutės Kalinauskaitės apsakymas „Pakeleivė" (Nr. 28), tikrai pakylėjantis įsivaizduojamą laikraščio kokybės kartelę ant aukštesnio kabliuko. Vairuojantis automobilį vyras, – automobilyje dar yra žmona, paauglys sūnus ir dukra, – netikėtai nusprendžia padaryti lankstą. Kažkur nuo šios vietos, tėvui nusprendus pavėžėti pakeleivę – mažakalbę arogantišką senę, kuri, negana to, siaubingai dvokia, istorija pradeda priminti magiškojo realizmo pasakojimą, tik tiek, kad ta magija Kalinauskaitės kūryboje yra iliuzinė – tai tik žmogaus psichologijos, tamsių baimių ir stereotipų liūnas, kurį autorė apsako neišpasakytai vaizdingai, jautriai, subtiliai. Žodynas, įvaizdžiai, istorijos plėtotė sakinys po sakinio –­ viskas nepriekaištinga ir solidu, lenkiu galvą.

Taip pat absoliučiai pagaulus, svaiginantis ir „užnešantis" yra I. Gudmonaitės tekstas „Vandens skonis" (Nr. 30), kurio kiekvienas skirsnis pradedamas Bhagavadgytos eilute. Nors čia mintį sekti sunkoka – tiesą kalbant, Gudmonaitės tekstai reikšmę neretai įgyja juos spontaniškai skaitant (sąmonę užtvindo pats teksto plūsmas) – nepamenu atvejų, kad kas nors iš lietuvių taikliau išreikštų vidines būsenas, – na, nebent ta pati Kalinauskaitė, kurią liaupsinau ankstesnėje pastraipoje.

Šalia šių dviejų autorių Agnės Juškėnaitės eilinis rašinys „Iškrypęs trečiadienis" (Nr. 30) apie žmogų, kuris kiekvieną rytą eina į kavinę pamatyti studentės Kristinos, atrodo gana kukliai, o vis dėlto ir jis išnyra iš tos indiferentiškos, liulančios beprasmių teksčiūkščių jūros, kuri paprastai semia „šatėnus" nuo pradžios iki galo – vadinasi, jį verta perskaityti, nors stilius ganėtinai žeidžia klausą, ir autorei šioje srityje reikia dar labai daug tobulėti. Tuo tarpu akivaizdus situacijos dirbtinumas, net, sakyčiau, yra tam tikras viso apsakymo pateisinimas, todėl jo nelaikyčiau yda.

A, dar vertingas man pasirodė J. Kelero tekstas „Mano Jurga" (Nr. 28) – jau anksčiau esu atkreipęs dėmesį, kad šis autorius turi memuaristo talentą, tik ne visada noriai juo naudojasi – mieliau žaidžia poetą arba fotografą. Iš nedidelių fragmentų sudėliotas tekstas pasakoja apie Jurgą Ivanauskaitę (arba tiksliau – autoriaus santykį su Jurga Ivanauskaite), nors to turbūt nereikia nė sakyti – aišku iš pavadinimo: šiuolaikinėje lietuvių kultūroje Jurgos tėra dvi, ir galima nutuokti, kad Keleras rašo ne apie Šeduikytę (nors gal parašys ir apie ją, vaikinas produktyvus). Beje, pasakoja labai paprastai, bet kartu ir jausmingai, jaukiai, nuoširdžiai. Rekomenduoju perskaityti net ir tiems, kurie nemėgsta prisiminimų, na, o Jurgos kūrybos ir asmenybės gerbėjams tai tiesiog privaloma. Poezijos „Šiaurės Atėnuose" publikuota itin negausiai, – tiesą kalbant, vieninteliai išties minėtini yra Vytauto Kazielos tekstai (Nr. 30). Gal ir gerai, nes kai kuriose terpėse ši kukli, apie labai asmeniškas atvertis kalbanti poezija yra užgožiama kitų tekstų, o štai poezijos publikacijų prasme skurdų rugpjūtį ji skamba garsiai ir oriai: „takas per kopas / suka ratus / jūra užpildo / properšas ir plyšius // mūsų balsų negirdėdama". Lidijai Šimkutei, kurios publikaciją randame paskutiniame mėnesio numeryje (Nr. 31), belieka tik droviai jam pritarti: „juk nieko neprarasime tik gyvenimą / juk nieko neįgysime tik dangų" („Debesys spokso", iš ciklo „Gintarinė žolė").

Pabaigoje palikau viltingai skambančią visų galų meistro Leonardo Gutausko ištraukėlę iš publikacijos „Devyni laiškai tolimajam draugui J. A." (IX, „Metai" Nr. 8–9), tarytum siūlančią, užuot tikėjus „atminties gailestingumu", kaip neatmenamais laikais (beje, ir mano nebeatmename eilėraštyje) rašė T. S. Butkus, rinktis tai, ko niekas neatims (vadinasi, – kas svarbiausia – ir neužmirš):

Žvaigždžių gama
Skambės mums mėnesių ir metų kontrapunktu,
Kad tai, ką sukaupėm, per nieką neprapultų
Ir vėl kartotųsi vilties tema.