Skaitome su Jakoszu: rugsėjis

Prozos ir poezijos kultūrinėje spaudoje apžvalga ir komentarai

Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka

Štai prabėgo dar vienas mėnuo –­ drįsčiau sakyt, intensyvesnis, produktyvesnis, įspūdingesnis savo literatūriniu kraičiu negu vasaros mėnesiai. Tai ne tik naujo sezono pradžia, bet ir tam tikras anų metų derliaus skaičiavimo metas – rugsėjis yra riba, ženklinanti konkurso „Geriausia metų knyga" ciklo pabaigą: spalio pradžioje ekspertų komisijos paprastai paskelbia prozos, poezijos, paauglių ir vaikų literatūros knygų penketukus.

Nesiruošiu aš čia aptarinėti konkurso, kuris tiesiogiai nesusijęs su kultūrinės spaudos realybe, rezultatų (vis dėlto pasinaudodamas tribūna norėčiau paakinti kolegas ir skaitytojus kuo aktyviau jame dalyvauti –­ nors ir ne visada neginčijami, šio konkurso rezultatai yra svarbūs mažų mažiausia kultūros evoliucijai mūsų pačių galvose, o palankiai susiklosčius aplinkybėms, gali padėti kolonizuoti ir kultūros reikmėms mažiau pritaikytas smegenis), tik norėčiau, – jei jau apskritai apie tai prabilome, – užduoti tokį (beveik) retorinį klausimą: kiek prozos ir poezijos autorių, kurių knygos šiemet atsidūrė penketukuose, publikavo savo kūrybą kultūrinėje spaudoje per pastaruosius, tarkim, dvejus metus? (Apie vaikų ir paauglių literatūros autorius nekalbu – jiems publikacijos kultūrinėje spaudoje ne itin aktualios, be to, tai man nepažįstama sritis, džiung­lės.)

Na, K. Navakas gal ir per pastaruosius du mėnesius spėjo publikuotis daugiau nei du kartus, bet jis yra daugiau išimtis negu taisyklė. Taip pat prisimenu vieną V. Stankaus publikaciją, tikrai neseniai Litmenyje publikavosi A. Žagrakalytė – tiesa, tai buvo kito, dar neišleisto kūrinio („Klara") ištrauka. Tarkim, dar kurį nors autorių galėjau pražiopsoti (kaip kitados pražiopsojau V. Stankaus tekstą), bet rezultatai vis tiek patvirtina seną tiesą, kuria jau esu dalijęsis ir ankstesnėse apžvalgose: literatūros aukštumas narsiau šturmuojantys autoriai kultūros spaudą tiesiog pamiršta, – taip jau yra kuris laikas ir turbūt ši tendencija dar išliks (nors paaiškinti, kodėl ji egzistuoja, nėra taip lengva – juk publikuotis iš esmės nėra blogai. Turbūt vienintelis racionalus paaiškinimas būtų, kad tai nėra ir taip gerai, t. y. publikacija nelaikoma tokiu reikšmingu kūrybinio gyvenimo įvykiu, kad daugiau literatūrologų ir skaitytojų dėmesio sulaukiantys autoriai matytų prasmę veržtis į spaudą).

Ačiū Dievui, ši tendencija taip pat nereiškia, kad be jau minėto Navako nėra daugiau gerų išimčių. Tarkim, vasarą prirašęs eilėraščių, skaitytojų teismui juos iš karto noriai atidavė Marius Burokas – jo publikacija rugpjūtį pasirodė „Šiaurės Atėnuose", o štai rugsėjį – ir „Literatūroje ir mene" (Nr. 32). Perskaičius ją, pirmoji mintis buvo, kad šie eilėraščiai yra kur kas labiau būsenos nei tie, kurie kitados sugulė į knygą „Būsenos". Demaskuojantys, atveriantys, ieškantys ribinės, lemtingos patirties („Easy Rider"), kartais priartėjantys prie autoironijos ribos („tas pats sutrikimas / nuostaba / drovus įžūlumas // puikybė" – „Rašytojų nuotraukos"), bet dažniau ramiai konstatuojantys neišvengiamybes ir tarsi raginantys susitaikyti tekstai kiek netikėtai skleidžiasi per tam tikrą santykį su gamtos būtimi: gamtos įvaizdžiai čia visų pirma reiškia jausmus, išsigelbėjimą, tikrovę (miestas –­ kaip visada šiek tiek romantizuota kasdienybės dekoracija).

Šalia taupaus, lakoniško, trumpas ištarmes skaitytojams skrupulingai dalijančio Buroko G. Bleizgio publikacija iš knygos „Urbino eilėraščiai" (Nr. 34) atrodo labai kitokia – tekstas vangus, flegmatiškas, su gausiais nuokrypiais į šalį, – tai labai primena tipinę lietuvišką eseistiką, kurios svarbiausias konstruktyvo elementas yra matomo vaizdo apmąstymas. Skaitydamas Bleizgį netgi prisiminiau garsiąją vyno ir vandens diskusiją iš „Carmina Burana" – šitaip netikėtai paveikė autoriaus mėginimas išaukštinti emocijų ir sumenkinti proto vaidmenį 58-ojoje, kaip netyčia parašiau, psalmėje. O juk tai jokia psalmė, –­ tai tik juokingas lapsus calami, išduodantis mano išankstines nuostatas, –­ nors ir nedrįsčiau teigti, kad šiuo konkrečiu atveju mano pasąmonė būtų labai suklydusi: visi publikacijos tekstai, – o gal net ir visa šio autoriaus kūryba, – yra ribinės patirties (kitais žodžiais kalbant, apreiškimo) laukimas, atmieštas išdidžios, kaip turbūt ir pridera naujausioje lietuvių literatūroje viešpatį privatizavusiam autoriui, paniekos žemiškajai egzistencijai.

Prozos lankose yra įdomių naujienų – ligi šiol gudragalviškus niekus rašinėjusi žurnalistė Monika Baltrušaitytė pagaliau parašė puikų tekstą „Inkilų skaičiavimas" (Nr. 34) – ir tai sakau be jokios ironijos ar klastos. Nieko blogo apie kūrinį nesako ir faktas, jog tai pasakojimas apie senelį – čia nė kvapo to prisiminimams būdingo salsvoko prieskonio, vaikystės romantikos šleikštulio. Priešingai –­ rašinio formatas, matyt, sugebėjo suvaržyti ir tinkama linkme nukreipti autorės fantaziją; tiesą sakant, būtent įmantrūs išmąstymai ir neva originalios idėjos, – kalbant plačiau, fantazijos ir gudragalvystės perteklius, –­ buvo didžiausias ankstesnių kūrinių trūkumas. Čia viso to nėra. Trumpomis pastraipomis, kurios numeruotos ir kurių kiekviena skamba tarytum baigtinis vienetas, autorės meistriškai atliekamas viso gyvenimo skers­pjūvis – nėra naivaus ir kvailo siužeto (karkasą atstoja numanoma įvykių chronologija), bet yra aiški ir nesumeluota būties gelmė ir lakoniškas, netgi subtilus (kuo niekad nebūčiau patikėjęs anksčiau) stilius. Tiesa, įdomu, kaip visus šiuos privalumus autorei seksis ateityje perkelti į nebiografinį kūrinį. Nekantriai lauksiu.

Leonidas Alekseiko. „Autoportretas“, 2014 (2014 metų konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ antrosios premijos ir žiūrovų simpatijų prizo laimėtojas)

Nelabai gerai, kad šis geras tekstas yra vienintelis geras prozos tekstas savaitraštyje šį mėnesį – vėl netikėtai bruzdėti pradėjusio R. Lankausko opusą „Kas nutiko ponui X" (Nr. 32), deja, galiu rekomenduoti nebent ištikimiausiems jo fanams. Apsakyme (tiesą sakant, net neišeina vadinti apsakymu, nes fabula neišbaigta) apie prasigėrusiame kaime dvarą prikelti pasiryžusio vyro nesėkmes, trūksta įtampos, įtaigumo (nors stilius – visai išmoningas), o blogiausia, kad autorius itin stengėsi ne herojų išgyvenimus atskleisti ar tuo labiau sukurti psichologinį herojaus portretą, bet pasakyti, kaip Lietuvoje blogai (gyventi paprastam/doram žmogui). Tai kūrinyje užmuša kūrybą ir stipriai padvelkia „Laisvo laikraščio" tiesa (tpfu, atsiprašau, teisibe).

Nepaisant to, yra ką skaityti – čia pirmiausia turiu galvoj dvi Vytauto Juršėno publikacijas. Tai sodri, elegantiška kelionių eseistika, visiškai verta būti laikoma grožine proza, –­ tokios, galvoje sužadinančios prisiminimus apie malonumą, patirtą skaitant Andrze­jaus Stasiuko ar Ryszardo Kapuścińskio rašinius, mūsų kultūroje labai trūko, ir Vytautas šiame segmente atrodo tikrai neprastai, – mažų mažiausia jis kelissyk perspjauna kitų jaunuolių neretus mėginimus kultūrinės spaudos puslapiuose vaizdingai papasakoti apie savo keliones. Beje, žodį „vaizdingai" miniu ne visai atsitiktinai. Vytautas savo tekstuose, regis, vis dar grumiasi su pertekliniu vaizdingumu –­ bene šį virusą kitados bus užnešusios bet kokia kaina vaizdingumo reikalavusios mokyklos lituanistės? Laimei, lyginant su ankstesniais tekstais (ir su senais įrašais socialiniuose tinkluose), jam jau visai neblogai sekasi su juo tvarkytis. Pirmajame tekste „Japonija. Kitoj pasaulio pusėj" (Nr. 32), kaip galima nutuokti iš pavadinimo, pasakojama apie autoriaus viešnagę Japonijoje, kitame atskleidžiami Vytauto potyriai Pietų Korėjoje (Nr. 35, „Korėti pietūs Pietų Korėjoje").

Stačiai puiki publicistika, pavyzdžiui, G. Radvilavičiūtės „Draugiška aplinka anglų kalbai lietuvių galvose ir burnose" (Nr. 32). Kaip visada šmaikšti autorė (sakykim, mane labai prajuokino jos pasiūlymas anglų kalbos gynėjui Užkalniui išsiversti savo pavardę – Behindthemountains) kritikuoja požiūrį į kalbą ir demaskuoja lietuviškus kompleksus, tačiau tai daro žaismingai ir smagiai, todėl rimtus klausimus sprendžiantis straipsnis perskaitomas tarsi smagi pramoginė esė. Manyčiau, nevertėtų praleisti ir Audronės Urbonaitės „Netikinti moteris vienuolyne" (Nr. 34), nors čia gal nėra geriausias tekstas iš tų, kuriuos rašytoja publikavo pastaruoju metu (visi jie – ištraukos iš būsimos knygos „Mano Didžioji Nuodėmė, žurnalistika"). Tai tekstas apie abejoti linkusio žmogaus susidūrimą su jam nepažįstamu tylos (vienuolyne laikomasi tylos įžado) pasauliu ir tarsi netikėtai užplūstančia pilnatve. Neįmantrus, ne didaktiškas ir galbūt kaip tik todėl paveikus rašinys, kurį perskaitęs norom nenorom susimąstai apie visokius dvasinius dalykus.

Zanė Veldrė. „Lėliukė Nr. 1“ („Chrysalis Nr. 1“), 2013 (2014 metų konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ antrosios premijos laimėtoja)

Greta visų šių tekstų egzistuoja ir literatūrinių bėdų kampelis – kaip be to. Aušros Kundrotaitės tekstą „Don Kichotas, Jorge's Luiso Borgeso autorius" (Nr. 33), prisotintą studentiškų filosofavimų, gal dar būtų galima perrašyti, susitelkus į kelias įdomesnes detales ir idėjas (nors kartu reikėtų keisti stilistiką, dėstymo būdą, logiką ir t. t. – daug triūso), tuo tarpu nė pats talentingiausias ir labiausiai patyręs ghost writeris nesugebėtų ko nors išpešti iš Ritos Latvėnaitės-Kairienės teksto „Penktadienis" ir Dainoros Kaniavienės „Kryžkelių" (Nr. 35). Net šiek tiek apmaudu, nes pastaroji anksčiau rodėsi pajėgi iš lėto migruoti bent link kažko, panašaus į tai, ką kuria, pavyzdžiui, Nijolė Kepenienė, tačiau pastarasis tekstas tą viltį atima –­ medžiai rauda graudžiai.

„Šiaurės Atėnai" kiek netikėtai (matyt, nusigandę pasigirdusių šnekų, esą laikraštis „nusivažiavęs") rugsėjį pasirodo geruoju veidu – čia nemažai visokių skaitytinų tekstų (turiu galvoj ne tik grožinės literatūros publikacijas, bet ir straipsnius, interviu ir t. t.) ir labai nedaug amorfiškųjų, esė žanrui gėdą darančių esiūkščių, kuriomis būdavo nuolat užkamšomos turinio spragos. Aiškiai pasistengta, –­ esu dėkingas redakcijai.

Tiesa, tai nereiškia, kad savaitraštyje rasime daug geros prozos – anaiptol. Nemažai tikėjausi iš Jurgos Tumasonytės, po nedidelės pertraukos vėl publikuojančios savo tekstą kultūrinėje spaudoje, deja, dienoraščio forma parašytas „Tobulas apskritimas" (Nr. 33), – o tai, kaip skelbiama, ištrauka iš didesnio kūrinio, – atrodo ganėtinai išsivadėjęs, ir net pačios Jurgos kūrybos kontekste yra gana silpnas. Viskas čia jau matyta: tas pats lūzerių apgyvendintas pasaulis, mėgavimasis bejėgiškumu ir įvairiomis šlykštynėmis, pagaliau sudėtingi herojės santykiai su tėvu; tiesa, tie santykiai ne visai tradiciniai – jie vyksta jau po tėvo mirties (tėvas vaidenasi). Tumasonytė visuomet stengdavosi lūzerystę aprašyti taip, kad ji būtų komiška, deja, apsakymas po apsakymo kartojant tą pačią tariamo komizmo schemą, bajeriai darosi nebejuokingi, o pastangos žūtbūt pritempti vaizduojamą pasaulį prie autorės nustatytų bjaurasties ir šmaikštumo standartų –­ beprasmės. Šiame tekste išryškėja, kas jau seniai pamažu darėsi aišku: skubiai reikia (ar jau net ir reikėjo) paminklo (t. y. romano ar kito žanro knygos) šiam pasauliui, kad būtų galima palikti jį likimo valiai –­ kuo greičiau, tuo geriau.

Kad ir kaip ten būtų, tai – viena įdomiausių šį mėnesį prozos publikacijų, nusileidžianti gal tik naujam K. Navako prisiminimus ir fikciją suliejančiam kūriniui „Blogi žmonės" (Nr. 34). Šįsyk galėsime sužinoti, kaip poeta, linkstančiais (čia jau pats šiek tiek prikuriu, kad atrodytų dvasingiau) lietvamzdžiais įsilipęs į svetimus namus stumdydavo baldus, o miesto gatvėse atlikdavo kitus laikų kilnumą atskleidžiančius žygdarbius – eidavo pirkti alkoholio, kaulydavo cigarečių, gaudavo į dantis ir t. t.

Šį mėnesį džiugina kelios itin meniškai parašytos recenzijos – jas pačias galima kuo puikiausiai laikyti grožine proza. Visų pirma tai Mikalojaus Vilučio pastabos lyg ir apie žinomo skulptoriaus Mindaugo Navako paro­dą, bet labiau apie jos autorių ir apskritai gyvenimą („Simas", Nr. 26). Tai išties puikus skaitalas, – nors ir be galo panašus į visus kitus M. Vilučio rašinius. Neslėpsiu, ta monotonija šiek tiek vargina. Kad ir koks žavus sąmokslininkiškai pamokslingas Nacionalinės premijos laureato tonas, ilgainiui ir jis pradeda kelti žiovulį. (Manau, kad dar vienos knygos panašia oktava Vilutis nebeparašys, nes antraip „Torto" ir „Sriubos" autoriui knygoms pavadinti teks griebtis vis vulgaresnių patiekalų pavadinimų, pavyzdžiui, „Vėdarai" ar net „Kaulas".)

Kita „recenzija" skirta, kaip suprantu, neegzistuojančių vertėjų neva išverstai, neegzistuojančios leidyklos išleistai, neegzistuojančio autoriaus knygai „Sapnų kontinentas" (Deividas Preišegalavičius. „Sapnų kontinentas", Nr. 34). Jaučiu, kad nepajėgsiu žodžiais nusakyti tos nesąmonės žaismingumo, bet galiu užtikrinti, kad buvau netoli sprendimo teigti tai esant įdomiausiu mėnesio prozos kūriniu. „Pirmoji dalis yra tarsi pasinėrimas į sklidiną vonią. Ant atbrailos Jūsų laukia obuolių sultys su trupučiu ledo, atversta T. S. Elioto poema „Bevaisė žemė" ir nagų dildė. (...) Antrojoje dalyje „Transantarktiniai kalnai" esančiose esė „Gurkt" ir „Šast" (būtų įdomu sužinoti, kodėl vertėjai pasirinko šiuos atitikmenis) sulyginami Antarktidos ir smegenų žemėlapiai, atrandant tam tikrų paralelių", – štai kokių išradingų kliedesių čia esama.

Nepaprastai smagus ir lygintinas su G. Radvilavičiūtės tekstu Litmenyje yra Jurgos Klapatauskaitės tekstas „Kodėl aš neseku kulinarinių tinklaraščių" (Nr. 32, – tai, kaip vėliau paaiškėjo, literatūros forume „Šiaurės vasara" skaitytas pranešimas. Autorė rafinuotai ir elegantiškai traukia per dantį kulinarinių „blogučių" „kalbelę", autorės pastabos tampa ir savotišku antropologiniu tyrimu, tikrai nusipelnančiu bent dešimties minučių dėmesio, – maždaug tiek laiko ir prireiks perskaityti šį smagų opusą. Visai į temą – Rasos Baločkaitės „Quo vadis, lietuvių kalba?" (Nr. 35).

Sąmokslo teorijų mėgėjai galės džiaugtis Andriaus Martinkaus, aiškiai linkstančio drauge su M. Bartašiūnaite „garinti actą", pozicija Ukrainos krizės klausimu (autorius žodžių junginį Ukrainos krizė talpina į kabutes), nors man vis tiek neaišku, kodėl tokius dalykus apskritai reikia publikuoti: tai juk ne „kita nuomonė", kurią demokratinėje visuomenėje dera išklausyti, bet pamišėlio klejonė. O jeigu kalbėtume visai atvirai, tai tekstas „Anapus propagandos ir geopolitikos" (Nr. 32) yra gryniausia antivakarietiška propaganda, transliuojama prisidengus šlykščia „bešališko stebėtojo" pozicija.

Tikrai verta skaityti Ievos Gudmonaitės, „Poetiniame Druskininkų rudenyje" su tais pačiais tekstais laimėjusios jaunųjų skaitymus ir pardavusios mažiausiai vienam pagiringam poetui Krišnos sąmonės organizacijos knygutę, vientisą ir stiprią publikaciją, kurią savaip atriša ant siūlo veriamų žiedlapių motyvas: „jas palaikė tik plonas siūlas // plona, ypatingai vylinga kryptis / žiedlapiams subėgt į girliandą - - -". Šiek tiek sutrikdo paskutinysis tekstas, – nuo jo kažkaip labai jau netikėtai padvelkia socialine kritika (nors kaip vėliau paaiškėja, nėštumas, kurį ignoruoja gezas, yra netikras nėštumas, – moteris yra „pastojusi dangumi").

Šį mėnesį aktyviai publikuotasi Tautvydos Marcinkevičiūtės. Publikacija „Šiaurės Atėnuose" (Nr. 34) skirta mamai ir mirties temai. Tiesa, į publikaciją tarsi pleištas įsiterpia ir tarytum ją suskaldo politizuotas „Dulce et decorum est pro patria mori" („sužeidimai už tėvynę ne tokie saldūs kaip / kinder milk chocolate rodomi reklamose"). Tekstuose tvyro galbūt pačios temos padiktuota rimtis (nors kiek „suveltas" Tautvydos kalbėjimas tarsi bando ją griauti): mažiau vulgaroko (ir kartais dirbtinai suskambančio) kalbos grubumo bei patackiško skambesio, kurio būta publikacijoje „Literatūroje ir mene" (Nr. 35), daugiau paprasto, net šiek tiek proziško naratyvo („lankyt mamos atėjus į palatą / aš pasakoju sunkiai girdinčiajai / naujienas įvairias dienos (...)" – „tai kas").

„Nemuno" išėjo vos keli numeriai –­ finansinė savaitraščio padėtis neleidžia šmėžuoti pašto dėžutėje kas savaitę. Gaila – kuo rečiau eina leidinys, tuo sunkiau į jį parašyti, tą pastebėjau iš savo ilgametės praktikos.

Vienas įdomiausių tekstų – Vlado Kalvaičio „Prisvilusi košė" (Nr. 29–30), kuriame aprašomas šachtininkų barake nutikęs nuotykis: pas kunigą Kaziuką atvyksta išsipasakoti žinomas banditas, per savo karjerą nužudęs daug žmonių, tarp jų ir dvi savo mylimąsias (vieną nudūręs peiliu, kitą subadęs batsiuvio yla). Pasakojimas nestokoja vaizdingumo ir sodrių detalių, netgi priešingai, to vaizdingumo kartais šiek tiek per daug – dėl visokių aprašymų ir nuokrypių į šalį pasidaro sunku sekti siužetą, juoba kad situacija, kurioje herojai atsidūrę, nupiešta tik bendrais bruožais. Tiesa, gali būti (nors ir nenurodyta), kad tai yra ištrauka iš kažkokio ilgesnio teksto, tokiu atveju tam tikrą siužeto padūmavimą būtų galima pateisinti...

Kažkokios Akvilės du tekstai „Nemune" (Nr. 31–32) labiau nuvilia, negu paguodžia, o vis dėlto, – net ir pripažįstant, kad privalumai yra šiek tiek pritempti, – retai kam iš mano pažįstamų literatų pavyktų sugalvoti ir užrašyti tokius keistus siužetus – skaitai ir gūžčioji pečiais, negalėdamas patikėti tuo, kas slypi žmonių galvose. Tarkim, novelės „Maloningoji" herojė Liucilija, trokštanti turėti vaikų, iš drožėjos, kurios talentą pastebėjo ir atskleidė Paberžės Tėvelis, už 200 Lt išsikaulija Marijos skulptūrą. Ar tam, kad išmaldautų kūdikį? Ne. Nieko nelaukusi ji puola siūti vystyklą pačiai Marijai...

Kito apsakymo („Etapas") fabulą apsakyti dar sudėtingiau, mat veiksmą mėginta kurti daugiaplanį... Herojė kažkur prie niekad nematytos tetos sugalvoto kapo – tiksliau, kažkur tas kapas iškyla kaip savotiška realybė –­ paskutinįsyk susitinka su išvykstančiu ar šiaip ją paliekančiu partneriu, tačiau vietoj numanomo pasidulkinimo amžinai išsiskiriant (o skaitytojas ruošiamas būtent tokiai įvykių kločiai) iš herojės sugalvoto kapo tariamai pakyla tariama teta, „milžiniška kaip visa slegiantis rūkas", ir tą partnerį simboliškai nudobia... Na, turbūt supratote...

Kur kas geresnis sprendimas skaitytojui yra versti puslapį atgal, kur puikuojasi šmaikštūs, nors ir gyvenimiško liūdesio pripildyti Jono Kalinausko eilėraščiai iš dabar jau išėjusios knygos „Ar Spangis ateis?": „šaukiu Spangiui visiems peržiemojusiems / spangiams mes einame su tuščiais korių rėmais / ant sprando ne į tą pusę (...)".

Šios universalios eilutės iš eilėraščio „Ne į tą pusę" jau beveik tiktų užbaigti apžvalgą, jei ne vis dar neminėta V.

Šoblinskaitės publikacija ankstesniajame „Nemune" (Nr. 29–30), kurią skaitydamas, – turiu galvoj eilėraštį „Pelagėja", – net sunerimau, ar V. Šoblinskaitė kartais nepatyrė kito, dabar jau buvusio Paberžės Tėvelio (Skaidriaus Kandratavičiaus) įtakos... (Na, paklausykit: „pelių gėlė paluose / pelkių gėla gėlė // pelkės ir gėjai // pilkais kailiukais dulka", –­ argi nepanašu į mūsų raudonojo dvasininko literatūrinius poterius?) Eilėraščiuose daug ne tik aliteracijų, bet ir besikartojančių įvaizdžių, vienarūšių sakinio dalių ir t. t. Tai sukuria savotišką gaudesį, nutylantį eilėraščiu „Vaikiškų slapukų paslaptys" (kuris netikėtai susisieja su anksčiau minėta Ievos Gudmonaitės publikacija „Paskutinio sekreto vieta") – nepadaryto ir nebepadarysimo persmelktu tekstu: „būtiniausiai reikėjo įdėti raktą / galbūt –­ auksinį raktelį / atrakinsiantį slėpiningą suaugusiųjų pasaulį."

Pabaigoje kaip visada ieškojau šio to keistesnio, o radau Mariaus Martynenko publikaciją „Literatūroje ir mene" (Nr. 33), kurios buvau nepamatęs (kažkoks labai jau klaidus tas www.literaturairmenas.lt). Taigi vietoj šio to keistesnio – visai ne keista, o simboliška ir jautri ištara, net jei mums, cinikams, kiek ir banaloka:

dėstytojas baigdavo žodžiais:
„iš esmės neįmanoma,
kad tai egzistuotų.
bet egzistuoja.
ir iki šiol
niekas nežino kodėl."

Draugai