Projektas „Wetland“ Jungtinių Arabų Emiratų paviljone (kuratoriai Wael Al Awar ir Kenichi Teramoto). Venecijos architektūros bienalė.
Tomos Gudelytės nuotrauka

 

Jau keletą metų iš eilės įvairiomis aplinkybėmis tenka skaityti jaunųjų prozą ir jausti jos pulsą. Prisipažinsiu, kiekviena tokia proga vis dar jaudina ir žavi, o bendravimas su autoriais ir atgalinis ryšys man vis dar atrodo prasmingas, kad ir kokia nuojauta apimtų žvelgiant į tekstą. Žinoma, skaitant pradedančiųjų tekstus nuojautų dažnai patiriama visokių ir nuomonės esama ne vienos, ko toks augimas vertas, kada vertas ir ar išvis tikslingos kokios nors prognozės bei apžvalgos. Vis dėlto, manyčiau, tam tikrais laiko intervalais debiutus apžvelgti įdomu ir būtina, o tokia refleksija galėtų būti naudinga ne tik patiems autoriams, bet ir apskritai vertinant prozos situaciją, įžvelgiant vienokias ar kitokias gaires, tendencijas.

Nors dabar aplink nestinga įvairių kūrybinio rašymo seminarų, svetainių ir tinklaraščių, kur galima laisvai publikuoti savo kūrybą, vis dėlto kaskart suklūstu išgirdusi šūkį: „Rašyti gali kiekvienas!“ Be abejo, gali, bet tokio rašymo inercija daugeliu atvejų ir telieka inercija. Ją neretai tenka atlaikyti jaunam autoriui primygtinai siūlant savąjį tekstą publikuoti žurnale arba prie konkursui pasiūlyto kūrinio perskaityti greta prisegtą griežtą apeliaciją, kad „darbas neįvertintas tinkamai, galimas ir neobjektyvus žvilgsnis“.

Jaunam autoriui augti padeda ir yra svarbus profesionalus žvilgsnis. Reikia pripažinti, labiausiai auginimo procesu dar mokykloje rūpinasi Jaunųjų filologų konkursas (ačiūdie, jis tebevyksta ir karantino laikotarpiu), kuris yra patikima jaunų talentų kalvė. Baigus mokyklą ugdančioji terpė prarandama ir jauni autoriai pradeda savarankišką kelionę. Vieni gan greitai ir sėkmingai debiutuoja literatūriniuose ir kultūriniuose leidiniuose, kitiems iš karto tapti matomiems sekasi sunkiau vien todėl, kad jų tekstai neretai yra tarpinės stadijos – jau nebe mokyklinė proza, bet dar plėtojamos mokyklinės aktualijos arba tebevaržo moksleiviško amžiaus patirtys.

Vis dėlto geras autoriaus stilius visada laimi prieš turinį, kad ir kokį sprogdinantį užtaisą šis turėtų. Norisi tikėti, jog literatūros skaitymas čia pasitarnauja labiausiai. Kalbantis su jaunais autoriais visada maga sužinoti, kokia literatūra skaitoma, kokie kūriniai patinka, ir labiausiai tokiais atvejais mane nustebina, jog dievinamas Granauskas ir „viskas, kas jo parašyta“. Deja, tokie atvejai reti, gerokai dažniau parašęs romaną autorius sakosi nieko išvis neskaitantis, nes tam nėra laiko, o ir kaip tai susiję su rašymu? Arba – dar keisčiau – skaito daug, bet neprisimena – ką, negali čia ir dabar pasakyti nė vienos patikusios knygos pavadinimo. Tuomet pagalvoju, o galbūt tik­rai rašyti gali kiekvienas?

Jaunų autorių tekstai dažnai atsiranda iš pačių įvairiausių intencijų. Viena iš tokių – terapinis rašymas, kitaip tariant, rašymas sau. Noras publikuoti tokius tekstus visuomet atrodo kiek neįprastai, nes rašymas, kaip terapija, iš esmės yra skirtas vien sau: tekstai dažniausiai intymūs, painios struktūros arba visai nestruktūruoti, apie adresatą negalvojama, nes vienintelis adresatas turėjo būti pats autorius. Visgi šis noras veikia taip stipriai, kad ilgainiui autorius savo tekstus ima regėti jau kaip publikuotinus. Dar įdomesnė nesena patirtis: teko skaityti jauno autoriaus rankraštį, vienoje leidykloje greit tapsiantį knyga, ir išgirsti, jog būsimoji knyga – tai pirmiausia terapinio rašymo rezultatas, kurį iki knygos formato apdorojo pašalinis žmogus.

Į save nukreipto rašymo situacija skatina prisiminti ir „Literatūrinį sprintą“ – kitą reiškinį-įvykį, sėk­mingai organizuojamą Lietuvos rašytojų sąjungos. Pati tokių skaitymų idėja puiki. Pirmieji renginiai dar įvyko gyvai, paskui, kaip ir visa kita, persikėlė į ekranus, virto virtualiais susitikimais. Pirmuosiuose spėjau apsilankyti iš didelio smalsumo išvysti debiutantus, o gal ir iš anų laikų nostalgijos, kai pati buvau pradedančioji kūrėja. Dalyvauti tokiuose kasmėnesiniuose skaitymuose mūsų laikais būtų buvę tolygu laimėti loterijoje. Ir tuoj pat pagalvojau: kažin ar būčiau ėjusi, ko gero, nebūčiau išdrįsusi skaityti savo abejotinos vertės tekstų, be to, visada skaitau klaikiai per greitai. „Literatūriniame sprinte“ įsiklausiusi išgirdau, kad beveik visi tekstai prasideda nuo „aš“, retai nuo ko kita ir taip iki galo. Nestebina, jog pasaulio matymas dažnai prasideda nuo egocentrinių įspūdžių, apie tai ne kartą esame diskutavę ir tame pačiame Jaunųjų filologų konkurse, ir daug kur kitur. Dar ir dabar prisimenu man kadaise lemtingai nuskambėjusius Gintarės Adomaitytės žodžius: „Nuo savęs visada reikia kreipti žvilgsnį į kitą, kitus, į pasaulį. Žiūrėjimas vien į save niekur neveda.“

Žvelgti į pasaulį, savaime suprantama, sudėtinga, dar sunkiau jame ką nors įdomaus pamatyti. Arba pamatyti kitaip, savaip. Deja, nors šiomis dienomis netrūksta galimybių plėsti akiratį, pažinti pasaulį, tyrinėti, visokeriopai tobulėti ir prieinamos įvairios medijos, vis dėlto formuojasi akivaizdžiai seklus rašančiojo pasaulėvaizdis. Čia ypač linkę kankintis neblogai žodį valdantys autoriai. Žinoma, vertingiausia atsiremti į savąsias patirtis, bet patirčių, atrodo, labiausiai ir stinga, neretai tiesiog nėra apie ką pasakoti. Ir nepadeda netgi tai, kad išmaišyta pusė pasaulio, sukaupta įvairių kelionių įspūdžių, išbandyta joga, savanorystė ar pan. Juk vargu ar ką sudomintų meditacija išvietėje ar budizmo įžvalgos virtuvėje. Tokiais atvejais savus tekstus bandoma gelbėti ir stiprinti vizualinėmis priemonėmis (nuotraukomis, piešiniais, koliažais ir pan.). Jomis fiksuojamos akimirkos gamtoje, buitis. Rašantysis tekstą neretai prisistato ir kaip fotografas ar vizualiojo meno ir medijų atstovas. Deja, tokie elementai nesustiprina bendro įspūdžio ir beveik niekada nesuteikia jokios galios, jei tekstas nėra įgalus pakurstyti skaitytojo vaizduotės.

Kita vertus, ne lengviau paversti literatūra ir turimas patirtis, kai negebama jų apdoroti iki meninės formos. Bandymas viską vaizduoti „kaip buvo“ nebūtinai įtikina skaitytoją tokios literatūros tikrove. Ne vieną kartą linksmai ginčijausi su autoriais, kai buvo laikomasi įsikibus vieno ar kito komiškai atrodančio fakto vien todėl, kad „taip iš tikrųjų buvo“. Svarbu nepamiršti, jog literatūros kūrinys yra meninė tikrovė ir ja turi patikėti skaitytojas, jam retai kada įdomu, kiek ji autentiška. Susirašinėju su jauna autore dėl publikacijos perskaičiusi jos romano fragmentus ir suabejoju, kiek yra tikroviškas aprašytas veikėjo polinkis be priežasties sekti nepažįstamus žmones ir uostyti jų drabužius. „Betgi aš pati taip darau“, – sulaukiu atsakymo.

Tačiau pradedančiųjų talentas rašyti neabejotinai prabyla pats už save ir tuo nesunku įsitikinti. Šiųmetinio Jaunųjų filologų konkurso geriausios prozos tekstu pripažinta vienuoliktokės iš Kauno apysaka slidžia ir itin nučiupinėta seksualinių mažumų tema. Skaitant išsyk kilo pavojus ir baimė, ar tik nebus autorės nueita lengviausiu keliu (o tai padaryti išties nesunku) pasidavus aplink aidintiems šūkiams ir paradams. Išlaikytas tokio teksto egzaminas – jautrus, bet nepasiduodantis pigiai egzaltacijai pasakojimas, suvaldyta kompozicija ir gero stiliaus pojūtis. Ir neginčytinas teksto laimėjimas – įtraukiantis noras skaityti, versti puslapį po puslapio, dar ir dar.