× Audronė Meškauskaitė

 

Praėję metai poetei Tautvydai Marcinkevičiūtei buvo sukaktuviniai. Minint jubiliejų pasirodė ir jos naujas, itin konceptualus eilėraščių rinkinys „35 profesijos ir vienos pareigos“ („Slinktys“). „Vienu metu tai ir socialinė satyra apie profesijas, darbo santykius bei rinką, ir biografinis pasakojimas poetės, kuri per gyvenimą turėjo ne vieną profesinę rolę“, – rašoma knygos anotacijoje. Vadinasi, naujų, netikėtų paieškų ir atradimų vis dar būna. 

 

                                                      Tautvyda Marcinkevičiūtė. Dirko Skibos nuotr.

 

Norėčiau trumpam sugrįžti į jūsų kūrybinio kelio pradžią ir pakalbėti apie pirmąją knygą. Su kokiomis emocijomis dabar prisimenate savo 1984 m. rinkinį „Gyvybės graužatis“? 

Banalu knygas lyginti su vaikais, bet mano santykis su pirmąja knyga kaip tik toks. Tai lyg dukra, kuri kadaise buvo naujagimė, o dabar gerokai nuo manęs nutolusi laike. Tačiau tik žmogus gimsta tobulas – toks, kad niekaip negali atsistebėti gamta, kuri jį tokį sukuria. Knygos, deja, labai atsilieka nuo šio gamtos stebuklo.

Pirmoji knyga man atrodo nebrandi, nesustyguota, joje pasigendu profesionalumo, kuris įgyjamas gerokai vėliau. Antra vertus, ji tiesiog sprogsta nuo emocijų, yra visiškai nesušukuota ir dygi kaip ežys. Net ir dabar stebiuosi tomis emocijomis, kurias išgyvenau ją rašydama.

Nežinia, kiek pats rašytojas gali įvertinti savo kūrybinę kaitą, nes jis kasdien tolsta nuo to savęs, kuris tekstą užrašė. Tačiau ramina žinojimas, kad sulig kiekviena knyga aš keičiausi, netrypčiojau vienoje vietoje. 

Eilėraščių rinkiniai iš tiesų pasirodydavo periodiškai, be jokių didelių pauzių. Kaip pavyko išlaikyti tokį nuoseklų ritmą, kai knygos pasirodo kasmet ar kas dvejus metus? 

Man labai svarbu palaikyti tolygų kūrybinį bangavimą, kol jūra dar neužsirūstinusi. Panašiai kaip žmogui, supurtytam kokių nors kataklizmų, reikalinga rutina, kad jis galėtų normaliai egzistuoti. Rutina, žinoma, gerąja prasme, kad vėl žinotum, ko imtis, kaip įprasminti dieną, savaitę, metus... Tada ir įkvėpimas lanko gana noriai. O be jo juk neįdomu gyventi. Tik tai, kas persmelkia ligi kaulų smegenų ir laikosi tarsi ant liežuvio galo, nesiduodamas įvardyti, kol nebūsi pasiruošęs iškalbėti tave apėmusius jausmus, man yra svarbiausia.

Ar naujai pradžiai turi būti postūmis – koks nors ryškus gyvenimiškas patyrimas? Kas įkvėpė reikšmingiausias jūsų knygas?

Naujai pradžiai iš tiesų nebūtinas koks nors ryškus gyvenimo potyris. Nors, pavyzdžiui, trečiai eilėraščių knygai „Medalionas“ (Vaidoto Oškinio leidykla, 1992) postūmiu tapo „Santaros–Šviesos“ suvažiavimas JAV ir įspūdžiai vėliau keliaujant po šią šalį. Penktoji knyga „Ist Endo ledi ir kiti eilėraščiai“ („Europa“, 1995) taip pat įkvėpta kelionių po Prancūziją ir Didžiąją Britaniją. Griuvus geležinei uždangai troškau susipažinti su pasaulinės kultūros lobiais, ligi tol neprieinamais. O štai „Juodasis asfalto veidrodis“ (Rašytojų sąjungos leidykla, 1998) pažymėtas vyro liga, nuolatiniu lankymusi ligoninėse, dedant dideles dvasios pastangas nepalūžti, neapleisti nei vaikų, nei poezijos. „Mano poe(ma)ma“ (Rašytojų sąjungos leidykla, 2017) – tai penkerių metų patirtis slaugant ant patalo gulinčią mamą.

Tai štai, kiekviena knyga klostėsi skirtingai. Aišku, nauja patirtis reikalinga, bet pats žmogaus gyvenimas – toks nevienaplanis ir įvairus, kad skirtinguose jo tarpsniuose klostosi ir visai nauji dalykai, sužadindami žmoguje snūduriavusias jėgas.  

Ankstyvuosiuose savo rinkiniuose ypač mėgote kalbos žaidimus. Kodėl pasirinkote tokią kryptį? Ar tai tik jaunystės eksperimentai, savotiškas žaidimas, ar jis vis dėlto atspindi bendresnę idėją? 

Nevadinčiau to vien kalbos žaidimais ir eksperimentais. Tai veikiau pastanga sutapti su pačia kalba, būdravimo režimas, kad ištardamas žodžių junginius, žodžius naujai pažvelgtum į juose susiformavusią prasmę.

Eilėraščių rinkinyje „Greitaeigis laiko liftas“ rėmiausi šveicarų kilmės lingvistu Ferdinandu de Saussure’u, kuris teigė, kad riba, skirianti kalbas, negali būti sąlygiška. Jis vartojo sąvoką „langage articulè“. Lotyniškos kilmės „articulè“ reiškia „sudedamoji dalis“, „skaidymas“, o kalboje skaidymas gali reikšti arba garsinės grandinės skaidymą į skiemenis, arba reikšmių grandinės skaidymą į prasmės vienetus. Bet poezija – tai nušvitimas, kai rašoma ir skaidoma intuityviai, kad dar labiau išryškėtų net skirtingiausias reikšmes turinčių žodžių vidinis giminingumas, kaskart nustebindamas patį kūrėją dėl atsirandančių papildomų eilėraščio suvokimo prasmių. Tai smelkimasis į pačius kalbos pradmenis, reikalaujantis daug energijos ir smegenų mankštos. Jei pajėgčiau, mielai to imčiausi ir dabar, nes man tai atrodo neišsemtas ir vargu ar iki galo išsemiamas kalbos lobynas.

Norėčiau atkreipti dėmesį į bendrystę su klasikais per tekstus. Atrodo, kad vienas iš pagrindinių jūsų poezijos užmojų – pasimatuoti klasikinės literatūros, mitologinių veikėjų kaukes, atrasti save jų patirtyse.

Taip, vienas iš pagrindinių kūrybos vektorių yra rėmimasis klasikiniais modeliais, mitologija. Pasaulis pasikeitęs tik išoriškai, vietoj senų kalbų jau susiformavusios naujos, tačiau savo esme pasaulis nesikeičia.

Mitologija nėra tik pasakos, tai simbolinė sistema, padedanti suprasti, kodėl žmonės daro tai, ką daro, atpažinti pasikartojančius archetipinius elgesio modelius, rasti prasmes gyvenime ir geriau suvokti savo pačių vidinį pasaulį, kuris iš esmės nesikeičia nuo senovės herojų laikų.

Naujausias rinkinys „35 profesijos ir vienos pareigos“ – tai skirtingų profesijų galerija. Knygoje iškyla labai įdomus šiuolaikinės visuomenės paveikslas: nuo mažiausio jos sraigtelio, pvz., šiukšlininko, iki tėvynės gynybai be galo svarbaus specialiųjų pajėgų kario. 

Jau Seneka sakė, kad „Homo sit naturaliter animal socialis“. Kiekvienas iš mūsų yra tam tikros profesijos atstovas, kuris kasdien sąveikauja su kitomis profesijomis: visi einame apsipirkti, turime reikalų banke, perkame batus, butus, kitų sodintas gėles, medų, vaikštome miške, kerpamės, važiuojame troleibusu, skrendame lėktuvu, vykstame į ekskursijas, perkame knygas, kreipiamės į advokatus, laukiame teisėjo sprendimo. Trumpai tariant, veiksmų įvairovė yra neišsemiama, nes ir patys kartais keičiame profesijas. Tiesa, su kai kuriomis profesijomis mes kasdien susiduriame tik paviršutiniškai, kaip žuvys vandenų esame apsupti žmonių, įgijusių skirtingiausias specialybes, ir dažnai net nesusimąstome, ką jaučia mus vienaip ar kitaip aptarnaujantieji. Kiekviena profesija yra tartum kaukė senovės graikų teatre. Rinkinyje stengiuosi pažvelgti, kas slypi po ja.

Tema įdomi ir suprantama, tačiau kaip eilėraščių rinkinio idėja – itin savita. Kaip prie jos priėjote? 

Kai sūnus buvo mažas, atsimenu, nupirkau jam knygą „Ką žmonės veikia visą dieną“. Ten buvo pavaizduotas gaisrininkas, gydytoja, kepėjas, kitų profesijų atstovai. Teksto po žmogeliukais neatsimenu, gal jo nė nebuvo arba tik keli žodžiai. Kurį laiką tai buvo viena mėgstamiausių sūnaus knygų. Jis žiūrėdavo į paveiksliukus ir prašydavo papasakoti apie vienos ar kitos profesijos atstovą. Vėliau profesijos atsispindėjo jo žaidimuose su lego kaladėlėmis: geležinkelininkai, lakūnai etc. Tada supratau, kokios jos svarbios tiek mažo žmogaus socialinei raidai, tiek suaugusiojo gyvenimui. Matyt, ta pirminė iš sūnaus vaikystės pasiskolinta idėja visą gyvenimą glūdėjo manyje, kol jau garbiame amžiuje iškilo į paviršių ir prasiveržė eilėraščių posmais.

Bet kodėl svarbu parodyti šį paveikslą visuomenei? Galbūt tai susiję su jūsų pačios patirtimis?

Suprantama, kad toks dinamiškas šiuolaikinės visuomenės paveikslas ypač svarbus mūsų pačių savimonei, susikalbėjimui tarp atskirų profesijų žmonių. Juk negalime žinoti visų skirtingų profesijų niuansų, atsidurti jų atstovų kailyje. Pati esu išbandžiusi nemažai profesijų, tad, pradėjus nuo savęs, nebuvo sunku įlįsti ir į kitų vaidmenis.

Žmogus ir profesija susiję glaudžiau, negu gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Mes paprastai renkamės tokią veiklą, kuri leistų atsiskleisti, visapusiškai išnaudoti asmeninius gebėjimus. Žmogus dirba trečdalį paros, tad lygiai tiek laiko jis yra tam tikros profesijos atstovas, o intensyviai dirbant profesiniai rūpesčiai neretai ateina ir į sapnus. Taigi nuo mūsų jie nenutolę.

Paskutinė knygos poema – garsaus poeto žmonos išpažintis. Ar būti Gintaro Patacko žmona – pagrindinė jūsų gyvenimo „profesija“?

Ne, garsaus poeto žmonos pareigų nelaikau pagrindine gyvenimo profesija, nors žmona privalėjau ir tebeprivalau būti 24 valandas per parą, taigi kitas profesijas ji pranoksta bent jau tuo – begaliniu intensyvumu.

Poema „Žmona garsaus poeto“ yra labai asmeniškas kūrinys, kuris vingiuoja nuo kasdienių, labai atvirų detalių iki patirčių, apvilktų klasikos rūbu.

Ši poema konceptualiai tinka rinkiniui, nes per poetės gyvenimo skerspjūvį, per jos kaip žmonos kaukę, ypač per garsaus poeto žmonos pareigas, išryškėja svarbūs dalykai. Visų pirma į garsų bohemietį poetą pažvelgiama jo žmonos akimis. (Manau, tai padeda pamatyti šį tą naujo.) Antra, visuomenėje įprasta aptarinėti bohemos atstovus, o tos, kurios gyvena su jais, paprastai lieka už dėmesio ribų. Maištas prieš tokią nusistovėjusią hierarchiją, feminizmo idėjų akcentavimas, visuomenei nematomo tokių žmonių šeimos gyvenimo vaizdavimas leidžia pakelti uždangą nuo įsisenėjusių visuomenės skaudulių, neprieinamų nei vaikų teisių apsaugai, nei policijai.

Poemoje naudojau operos žanrą. Lyriniam balsui kaitaliojantis su jį paneigiančiu ironišku balsu, vienai operai virstant kita, nuo sovietinio laikotarpio pereinama prie dabartinio, kuriame prisimenama ir apmąstoma kontroversiška dviejų žmonių santykių istorija.

Suprantu, kad dviejų menininkų santykiai – tai nuolatinė įtampa (ir gerąja, ir tikriausiai blogąja prasme). Kokie jūsų ir poeto G. Patacko pagrindiniai gyvenimo principai, ko vienas iš kito mokėtės?

Turbūt svarbiausias dalykas, kurį išmokau iš Gintaro: su dienos rutina reikia susitvarkyti taip, kad joje liktų laiko rašyti. Jis su tokiu veržlumu puola rašyti dienos eilėraštį, lyg tai būtų gyvybės išsaugojimo reikalas. Eilėraščio rašymas jam šventas. Niekas tuo metu neegzistuoja, nes jis mato tik baltą popieriaus lapą, yra visiškai pasinėręs į savo vaizduotės pasaulį.

Aš prie darbo stalo jau nebe taip veržiuosi kaip jaunystėje. Neprisiverčiu dirbti, kol nesulaukiu įkvėpimo. O jis kartais dar aplanko. 

Kaip šiandien atrodo jūsų kūrybinė rutina? Kaip su Gintaru pasidalinate namų erdvę?

Kuriu namuose, prie lango, rašau geliniu rašikliu. Tik po kiek laiko susikaupusius kūrinius atspausdinu kompiuteriu. Nors, aišku, būtų geriau juos iškart, kaip daro daugybė poetų, surinkti kompiuteriu. Nespėju kompiuteriu atspausdinti ir Gintaro eilėraščių (jis pats yra kompiuterinis beraštis). Prisėdu tik tada, kai jų kas paprašo atsiųsti. Nes Gintaras kuria kiekvieną dieną, eina į „Miesto sodo“ restoraną, kur užsisako kavos, ir rašo. Restoranas nemokamai vaišina, o jis kasdien parsineša po eilėraštį. Išėjimas į restoraną jam asocijuojasi su buvusios bohemos įpročiais, o aš džiaugiuosi, kad jis vis dar pasivaikščioja bent kelis šimtus metrų. 

Gintaras savo eilėraščius su pažymėtomis datomis ir parašymo vieta kruopščiai deda į aplankus. Jau nemažai jų prikaupęs. O po pietų skambinėja seniems pažįstamiems, kurių telefono numerius turi, ir būtinai perskaito tą dieną parašytą eilėraštį. Reakcijos ir komentarų sulaukia iš karto. Tad jam nebūtina kūrinių spausdinti.

Taigi abu rašome skirtingai ir atskirai, trinties namuose nebūna, vienas kitam mes netrukdome.

Ar daug skaitote? Ką jums reiškia skaitymas, knygos? 

Dabar jau skaitau mažiau. Jaunystėje skaitydavau viską nuo klasikos iki savilaidos, nuo psichologijos, filosofijos knygų, mokslinių astronomijos, biologijos veikalų iki naujausios mus pasiekdavusios grožinės literatūros. Manęs visada laukdavo padori krūvelė knygų, skaitydavau po kelias vienu metu. Bėgant laikui klasikos mažėjo, gaudydavau naujausią literatūrą. Skaitau lietuvių, rusų, anglų kalbomis, suprantu ir lenkų. Ką tik baigiau Gintaro Grajausko „Vandens skonį“, Mariaus Buroko „Seismografą“. Iš prozos – Valdo Papievio „Ankančiam pasauly“, László Krasznahorkai romaną „Priešinimosi melancholija“. Dar laukia krūvelė kolegų padovanotų knygų. Pramogai skaitau Johno Grishamo bestselerį „The Exchange“, ruošiuosi pasklaidyti meno albumą iš serijos „Šiuolaikiniai lietuvių menininkai“ ir perskaityti apie Eleną Balsiukaitę-Brazdžiūnienę.

„Mums nereikia nei Niujorko, nei Vilniaus – viskas, kas šioje Žemėje yra gera, yra Kaune“, – esate sakiusi viename interviu. Kas tas „viskas“? 

Dabar, kai kelis kartus aplankytas Niujorkas, kai nuolat apžiūrimos meno galerijos Vilniuje, galiu sakyti, kad viskas, kas mano amžiuje yra gera, slypi Kaune. Šis miestas labai patogus gyventi. Centre, kur ir gyvenu, įsikūrę trys pagrindiniai teatrai, kino teatrai, meno galerijos, biblioteka, knygynai, kavinės. Viskas, ko reikia, ranka pasiekiama. Kaip gera sugrįžti į tokį jaukų, ramų Kauną po tolimesnių kelionių! Tada suprantu, kad nenorėčiau gyventi niekur kitur. Na, nebent kur Ispanijoj prie šiltos jūros senatvėje, – kartais kirbteli tokia mintis. Bet žiema netrunka prabėgti, ir vėl gera Kaune.

O kas gi yra „viskas“? Tai laikas, kurio Žemėje visiems mažėja. Mažėja ir man. Laikas keičia kūną, žudo pilkąsias smegenų ląsteles, bet į šiuos pakitimus žvelgiu ramiai. Tai neišvengiama. Net smalsumas nebe toks, koks buvo jaunystėje. Kūnas vis dažniau prašosi poilsio, nes darbo per dieną jam, regis, nemažėja.

Bet laikas turbūt atneša ir gerų pokyčių? 

Taip, su laiku imi vertinti pastovumą, rutiną. Galima gyventi diena iš dienos aiškų, į lentynėles sudėliotą gyvenimą ir jausti pilnatvę. Nes gyvenimas su jo mažais stebuklais nestovi vietoje, jis visada pasiruošęs nustebinti. Vertinu tai, ką jau turiu, išgyvenu, mačiau, girdėjau. Gera ten, kur esu, kaip esu, ką veikiu, turiu, myliu, dirbu, mėgstu. Jaunystėje nė įtarti negalėjau, kad ateis laikas, kai nuoseklumas, pastovumas, aiškumas, nuspėjamumas, atpažįstamumas, tykumas bus tokie svarbūs jausmų skalėje. Atrodė, kad tikrumas atsiranda tada, kai patiri itin stiprių jausmų: pakylėjimą, euforiją, ekstazę, begalinį jaudulį, džiaugsmą, pasitenkinimą. Tačiau šios emocijos visada turi savo kainą. Su stipriais išgyvenimais atsėlina ir įtampa, nuovargis, nemiga, baimė. Stengiuosi nebūti dopamino vergė. Įsidėmėjau nugirstą frazę, kuria stengiuosi vadovautis: „Laimė nėra didelis malonumų kiekis. Laimė – tai disciplina ir pastangos.“