Šių metų „Literatūrinių slinkčių“ prozos konkurso laureatės – Augustė Jasiulytė, Ieva Marija Sokolovaitė ir Nomeda Griškevičiūtė – ganėtinai skirtingos, individualaus braižo autorės. Tačiau rašant recenziją norėjosi rasti bendrą vardiklį, kuris susietų šias prozininkes ir su literatūros tradicija, ir su šiuolaikiniu žvilgsniu į kultūros pasaulio reiškinius.
Nė kiek neabejoju, kad sąsajų ir bendrybių galima būtų rasti daugiau, tačiau apsiribosiu juoko įvaizdžiu, jo prigimtimi, prasme ir galia. Manau, juokas yra simptomiškas elementas, būdingas ir laureačių kūrybai, ir mūsų dienų aktualijoms.
Snaudžianti ironija
Augustės Jasiulytės kūrinys „Ar peržengiam, ar apeinam ratu?“ yra fragmentiškas, forma primena dienoraštį, o žanrą galima įvardyti kaip romantinę dramą. Geros romantinės dramos (pavyzdžiui, Helen Fielding „Bridžitos Džouns dienoraštis“) praskaidrina pilką kasdienybę: jos nesiekia šokiruoti ir žūtbūt nustebinti visko mačiusį pasaulį, naudoja išbandytas ir pasiteisinusias priemones – humorą, ironiją, žaismingumą. Pagrindinis romantinių dramų veikėjas – nei superherojus, nei visiškas nevykėlis, užtat nesunku susitapatinti ir jį pamėgti. Nekalbu jau apie tai, kiek sveikų nervų ląstelių romantinės dramos išsaugo šiais irzliais ir melancholiškais laikais.
A. Jasiulytės apsakymas iš tiesų galėtų pretenduoti į tokio žanro kūrinį. Regis, klasikinių romantinės dramos situacijų jame netrūksta: moterį palieka mylimasis, ji blaškosi tarp draugių ir psichologių. Gaila, kad jų tipažai tokie pilki, o reakcijos – nuspėjamos; tikiu, tai autentiška ir tikra, bet neįdomu, buvo galima pafantazuoti. Be to, palikta moteris laukiasi kūdikio ir nori nusižudyti. Taigi skaitytojas įtraukiamas į tikrą dramą, kur nebesijuokiama, o iš tiesų kenčiama. Reikia suklusti: gal pernelyg anksti prabilta apie romantiką, gal „Ar peržengiam, ar apeinam ratu?“ yra ne romantinė drama, o tragedija?
Vis dėlto atrodo, kad autorė vengia tragedijos ir bando eiti kitu keliu pasitelkdama ironiją. Tiesą pasakius, tai labai sveikintina: pasitelkus ironiją daug stipriau galima išryškinti kūrinio prasmes, koncentruoti kalbą, sukurti paradoksą. Tik A. Jasiulytės ironija tokia švelni ir korektiška, kad dažnai lieka kažkur potekstėje, užmaskuota ir neįgyvendinta. Tokia yra scena su mediume ir protėvių dvasiomis arba performansas Niujorke, kuriame pasakotoja, šokdama su kūno spalvos apatiniais, išreiškia palaikymą Lenkijos moterims, kovojančioms dėl teisės į abortą.
Galima teigti, autorė neapsisprendžia, ką daryti – juoktis ar verkti. Juokas pro ašaras – geriausias derinys, bet ne kiekvienam debiutantui įkandamas. Be to, nežinia, kas būtų išėję, jeigu A. Jasiulytė būtų sąmoningai pasirinkusi Bridžitos Džouns stiliaus dienoraštį. Juk esame ribojami savo patirčių ir gebėjimų. Kartais gali nepavykti įgyvendinti sumanymo, kad ir kaip norėtum. Pavyzdžiui, jei „apsirūkęs draugas iš paauglystės“ sako „[Ž]inai, kas su tavimi negerai? Tu per daug šypsaisi. Kiti žmonės tiek daug nesišypso“, veikėja turėtų atsakyti kažką aštresnio, nei „juokas nuo vaikystės buvo mano išsigelbėjimo mechanizmas“ (p. 8).
Pasitelkus ironiją gerokai įdomiau skambėtų ir teksto vietos, kuriose kalbama apie sudužusią cukrinę: pasakotoja neperka naujos, pjaustosi pėdas į senosios šukes. Žinoma, tai simbolis, bet simboliai juk nėra šventos karvės, kodėl iš jų nepasišaipius ir neapvertus aukštyn kojomis? Kita vertus, nereikėtų ironijos pervertinti. Šiaip ar taip, ji tėra viena žemesniųjų juoko rūšių (bent taip manė Gilbertas K. Chestertonas) ir labai lengvai gali virsti sarkazmu, o sarkazmas romantinei dramai nedera.
„Literatūrinės slinktys 2021. Jaunųjų rašytojų ir dailininkų kūryba“. Dailininkas Rokas Gelažius. – V.: „Slinktys“, 2021.
Baltas juokas
Ieva Marija Sokolovaitė prozos tekstą pavadino „Švelnumu“. Pavadinimas kelia apgaulingą viltį, kad bus kaip dainoj tokiu pat pavadinimu – liūdna ir labai gražu. Taip jautri poetiška siela mato daugelį gyvenimo reiškinių.
Tačiau prozininkės švelnumas kitoks: jis įkūnija ne mielą pojūtį, o nenumaldomą laiko tėkmę – žiaurią, kupiną kartėlio, apnuodytą žinojimo, aštrią ir beprasmišką. Įspūdį dar labiau išryškina pasakojimo stilius – daugiažodis, tirštas, banguojantis, atslūgstantis ir vėl pakylantis, su išnyrančiais rifais ir uolomis. Iš pradžių jis gali pasirodyti pretenzingas, išgalvotas, bet pamažu toks įspūdis išsisklaido. Gerai, kad autorė nepasiduoda trumpų sakinių madai ir nekapoja teksto į gabalus, o įtraukia skaitytoją į lėto, mąslaus, ritmiško naratyvo srovę.
Pasakojimas prasideda kelione. Jauna mergina Morta, važiuodama automobiliu, pasakoja tai, kas įvyko anksčiau: pažintis su Julija, draugystė ir meilė apsnūdusiame pilkame miestelyje. Morta ir Julija pasižada viena kitai – jeigu Julija sumanys nusižudyti, praneš Mortai, o Morta nebandys jai sutrukdyti. Taigi Morta, gavusi Julijos žinutę, lekia senu automobiliu pas ją nežinodama, ar pavėluos, ar suspės pamatyti dar gyvą.
Siužetas lyg ir nelabai įtikinamas, netgi melodramiškas, tačiau pasakojimas toks liūdnas ir gražus, persmelktas egzistencinio nerimo ir stingdančio vienišumo, kad norom nenorom prisimeni Larso von Triero „Melancholiją“. I. M. Sokolovaitės tekstas stebina tikslia ir talpia simbolika: senas obelų sodas, kuriame Morta su Julija renka obuolius ir veža į sulčių spaudyklą, primena nualintą, nykstantį, savo dienas baigiantį Edeną, išnokinusį visus vaisius, išskleidusį visus žiedus, nebeturintį nieko, ką galėtų pasiūlyti šioms dviem merginoms, paskutiniosioms Edeno gyventojoms. Nebent paskutinįjį pažinimo vaisių – mirtį.
Julija pasirenka šį vaisių. Mes nežinome kodėl. Julijos gyvenimas apgaubtas paslapties, neaišku, kas jį apkartino, kad mergina nuolat kalba apie tai, jog „žmogus turėtų teisę nebūti“ (p. 10), kodėl ji abejinga, šalta, nejaučianti gėdos („kaip žvėrelis“). Galima tik spėti, jog kadaise ji buvo kitokia. Tačiau šita paslaptis netrikdo. Nelabai įtikina „pasaulio sielvartas“, kai Julija sielojasi dėl žmonijos nelaimių – mirčių, katastrofų, karų ir kt. Galbūt ir žudosi ji dėl to, kad nebeištveria žinojimo („kaip turėtume gyventi tiek nežmoniškai daug žinodami“), o išeities nemato („o nežinot nebegalim“, p. 15).
Kas galėtų ją išgelbėti? Kas galėtų išgelbėti žinojimo apnuodytą pasaulį? Autorė užsimena apie apvalančią juoko galią, bet užsimena su liūdesiu kaip apie amžiams prarastą dovaną. Juokas – tarsi dvasinis donoro kraujas.
Julijos savižudybės scena primena išsiskaistinimo (skaistyklos) sceną, kai kraujas, simbolizuojantis nebe vitališkumą, jėgą ir gyvybę, o gyslomis tekančius melancholijos nuodus, nudažo vandenį, išbalindamas Julijos kūną kaip drobę ir paversdamas ją švaria, tyra, nežemiška būtybe, kuri net verkia „baltai“ („taip, lyg būtų iki ašarų sujaudinta ko nors neįtikimai paprasta ir tyra“, p. 38). Kadangi Julija vis dėlto nenusižudo (gyvybiniai instinktai išgelbsti), skaistyklos erdvę ji su Morta palieka įžengdamos į kitą, simboliškai netikėtą („pragaro ugnimi degantis, skaudamai ryškus oranžo kvadratas (...) kylančios saulės gaisai“, p. 41).
Galbūt toks posūkis neturėtų labai nustebinti, nes „Švelnume“ laikas teka kita kryptimi – tai liudija ir Edeno vaizdinys. Laikas yra slėpiningiausias šio apsakymo veikėjas, didžiausia paslaptis, jo neįmanoma nei valdyti, nei suprasti. Jis galbūt ir yra tas švelnumas, liepiantis susitaikyti su lemtimi ir būti pakančiam „visiems neišvengiamai absurdiškiems (...) reiškiniams“ ir „ateina tarsi senatvė, neišvengiamas ir abejingas“ (p. 42).
Išprotėjęs naivumas
Nomedos Griškevičiūtės prozos rinkinį sudaro penkiolika trumpų tarpusavyje nesusijusių prozos fragmentų. Nelengva apibūdinti jų žanrą, gal mini novelė (noveletė), humoristinė esė ar miniatiūra. Kai kurie fragmentai tokie vizualūs, teatrališki, kad įsivaizduoju juos kaip savotiškus teatro spektaklius, kuriems nereikia žodžių (pavyzdžiui, esė apie raudoną miestelį ir geltoną triratuką arba apie katę astronautę).
Vertinti šiuos tekstus nėra lengva. Peršasi nonsenso sąvoka, paskui – naiviojo meno. Tai crazy kūrinėliai, kuriuose vaikiškas naivumas persidengia su ironija, tarsi iš nieko gimsta netikėtos asociacijos, komiškos mintys ir idėjos, siurrealistiniai teatrališki vaizdiniai. Kai kurie jų artimi Kęstučio Kasparavičiaus vaikiškų knygų iliustracijoms. Pavyzdžiui, lygintuvas, kuris išlygina emocijas, arba šaldytuvas kaip uola, kuriai reikia sakyti „sezamai, atsiverk“.
N. Griškevičiūtės kūrinėliai primena kiek pamišusias abstrakcijas, piešinius, apie kuriuos savimi pasitikintys, rimti žmonės sako, kad tokius sukurti – vieni niekai, bet geriau neprasidėti, nes tai nerimta. Taip rimtuoliai apsisaugo nuo fiasko, nes „beprotiškam“ kūriniui sukurti reikia ne tik vaizduotės ir nešabloniško mąstymo, bet ir drąsos, energijos, užsispyrimo. Ir tos vaikiškos rimties, į kurią suaugusieji paprastai žiūri su atlaidžia pašaipa (tas pats G. K. Chestertonas pastebėjo, kad vaikai yra be galo rimti ir juokingi).
Kad autorei reikšminga vaikiška rimtis, sprendžiame iš klausimo „Ar vaikai laimingi, ar vaikai nemąsto?“ Ar verta atsakinėti į vaikų užduodamus „beprasmiškus“ klausimus? Ar būti naiviam ir savotiškai paikam šiuolaikiniame pasaulyje yra „nerimta“? Ar juokas yra fiziologinis dirgiklis, intelekto bruožas, išsilavinimo padarinys, grynosios dvasios išraiška, ar kažkas kita? O jei kažkas kita, tai kas? Kas sukuria tą komišką efektą? Kas verčia žmogų juoktis?
Galima spėti, kad ne paskutinė vieta šiame procese tenka kalbai. Ji kuria keistus vaizdinius ir palyginimus, gimstančius ne iš įprastos literatūrinės praktikos, o iš jai svetimos srities („Rankos kaip didžiulės parabolės“), generuoja juokingus naujadarus (kaip priešprieša „vaikučiams pabiručiams“ atsiranda „vaikučiai sulipdučiai“), siurrealistinius vaizdus, naująją etimologiją („Kam reikia virti vandenį?“ Gal tada turėtų būti ne arbatinukas, o „vandeninukas“?).
N. Griškevičiūtės kūriniai šiek tiek primena Stasio Jonausko poeziją. Pavyzdžiui, apie pomidorų „tėvą“ šiltnamį prozininkė rašo: „Kiaušiniams šiltnamio nereikia.“ S. Jonauskas yra parašęs eilėraštį, kuriame skamba panašios eilutės: „Lėktuvai kiaušinių nededa“ (eil. „Tiesą žinoti geriau“). Komiškas efektas atsiranda, žinoma, dėl nuvalkioto lėktuvo lyginimo su „plieno paukščiu“. S. Jonauskas pateikia daug tokių teisingų, bet labai juokingų įžvalgų: mėnulis nemoka lietuviškai, laisvė neturi kvapo, sraigėms nereikia tepalo, sliekai neužuodžia aukso. O išvada labai paprasta: „Nieko iš to, bet tiesą žinoti geriau.“
Tiesą sakant, tokių tiesų žinoti tarsi ir nereikia, jos visai nenaudingos ir nepritaikomos, ir cituoti jas nepatogu, kai norisi atrodyti protingam. Bet šios tiesos sukuria ypatingą prasmių lauką, kuriame atsiskleidžia neįtikėtini žmogaus būties paradoksai. O vienas tokių paradoksų yra juokas.