Ką reiškia būti nufotografuotam, kokie įspūdžiai iš fotosesijos?

Būti fotografuojamam mūsų laikais taip įprasta, kad net sunku pajusti ypatingą to įvykio reikšmę ar aurą. Rodos, uodo įkandimas sukelia daugiau jausmų negu iš fotografavimo įrenginio „išskridęs paukštukas“, kurio išskridimo dažniausiai nepalydi net užrakto spragtelėjimas. O ir procesą bei rezultatą skiria akimirksnis. Jokio ryškinimo, jokių laboratorijų, jeigu neskaitysime jų virtualaus atitikmens – visokių redagavimo programų.

Kita vertus, ši fotosesija man šiek tiek priminė piligriminį žygį po Vilniaus bažnyčias, visai dvasingai pasivaikščiojome su fotografe, dvasingai pablevyzgojome.

Esama įsitikinimo, kad taip pavagiama žmogaus siela... Tai turbūt retorinis klausimas. Kaip tau šis kadras?

Rodos, visa siela, kurią fotografija galėjo pavogti, jau pavogta, daugiau vogti nebėra ko. Kita vertus, manyčiau, reikia neprarasti vilties ir tikėti, kad yra sielos dalis, kurios nepajėgi pavogti net fotografija. Tikiu, vieną naktį, o gal ir dieną, dar ateis pas mane šėtonas ir turėsiu jam ką pasiūlyti.

Kadras man visai nieko, dažnai pasikalbu su savimi, išpažįstu sau visokių dalykų. Sunkiai, manau, nenusidedu, gal tik vidutiniškai, tikrai bus progų tą kaltę išpirkti. Jei rimčiau, niekada nesureikšminau savo atrodymo – jeigu fotografei tinka, gerai ir man. Nesifotografuočiau tik nuogas (įdomesnės kitokios nuogumo formos) ar kokioje keistoje situacijoje, bet tam yra visokių paparacių.

Tau svarbu atrodyti? O gal nufotografuotas tampi tiesiog spektaklio personažu, kuris gyvena jau atskirą gyvenimą?

Spektaklio, spektaklio...

Kalba keičiasi, vizualėja, esama nuogąstavimų, kad teksto tradicine prasme greitai apskritai neliks, o galbūt iš rašytojo irgi liks tik vaizdas?

Liks holograma, skaitanti rašytojo sukurtus tekstus, ir padedama dirbtinio intelekto kurs naujus, o rašytojas galės gulėti sau pliaže ant šezlongo ir gurkšnoti, tarkim, „Sex on the Beach“, dirbti jam daugiau nebereikės.

Tomas Petrulis – poetas.