Tomas Vyšniauskas. Tolydieji atspalviai

 

Poezija – literatūros rūšis, kuriai itin svarbi forma, o eilėraščio energetika neretai turi ne vieną emocinį atspalvį. Mindaugas Švėgžda – Jonavoje gyvenantis rašytojas ir dailininkas – 2020 m. išleistą knygą pavadino „Geltona ornamentika“. Šis pavadinimas akcentuoja išraiškos dėmenis ir tarsi kviečia įprasminti spalvą bei formą. Ar įmanoma taip aktualizuoti išorę, kad ji atspindėtų esmę? Ar daiktų (reiškinių) subjektyvumas ir to subjektyvumo nulemtas tolydumas galėtų būti tokio esmės perteikimo prielaida? Tolydžiais vadinami dydžiai (reiškiniai), kurių reikšmių skaičius bet kuriame intervale (objekte) yra begalinis. Galbūt išreikšti turinį pavyktų būtent tokiems begalę reikšmių turintiems įvaizdžiams?

Jau pirmasis rinkinio eilėraštis sufleruoja, jog knygelės lyrinio subjekto pasaulyje materijai (reiškiniams) sunku priskirti kurį nors polinį maksimumą ar tiksliai apibrėžtą reikšmę. Tiek spalva, tiek nuotaika gali įgyti įvairiaprasmių atspalvių ar nuo konteksto priklausančių porūšių. Pateikiama užuomina, kad žydėjimo grožis ir išlikimo drama visada žengia greta: „Toks geltonas gėlyno gražumas: / Nešėsi katinas / Žvirblį nasruos“ (p. 9). Rinkinio tekstai nuolat primena, jog egzistencija gali įgauti ir skausmingų („Jis laisvas / ir sveikas / bet / o Dievulėli / vis dar / ant / kryžiaus“, p. 41) ar paradoksalių („Molinė, bet gyva kalytė“, p. 63) išraiškų.

M. Švėgždos eilėraščiuose mintis sūkuriuoja netikėtais viražais nuo, atrodytų, kasdieniškų dalykų, tokių kaip mėšlas ar suoliukas, iki peilio briaunos išraišką įgyjančios pavojaus nuojautos. Būties komp­likuotumas konstatuojamas kone chirurgiškai, su skalpelio aštrumu, įgudusios rankos šaltakraujiškumu ir švelniai ciniška ironija: „dangaus fone dažytam geltonai / balandį baltą / šveičia juodos katės“ (p. 13); „lyg artėjančiame / kare / lyg ateisiančių / feminisčių / raštuose“ (p. 75). Minties šuoliukai perteikiami be dirbtino dramatizmo ir atrodo kone savaime suprantami, eliminuojantys pasaulio be kraujo galimybę: „ir dūrė / sūnui / į adomo obuolį / bjaurus ritualas / malonus liūdėjimas / krinta / atšipusio peilio / šešėlis / ant ratu / apluptos / citrinos / va / arbata / jau užvirė / tėvai / kelkis“ (p. 17). Aukos būtinybė pabrėžiama ir eilėraštyje „Dieviškumas“: „trokštantysis / gyventi – / negali / ne / žudyti“ (p. 27). O sudėtingas pasirinkimo dilemas ir (geltonos) spalvos pritaikymo universalumą iliustruoja dilema: „ką / gelbėtum – / dvidešimt­metį / sūnų / ar / mirties šešėlyje / išgeltusią / motiną“ (p. 75).

Kai kuriuose eilėraščiuose akinančiai spalvai priešinamas natūralus blankumas. Tarsi bėgant nuo ryškios pražūties, ieškoma prieglobsčio pasteliniuose gamtos atspalviuose: „bet užkliudysi / žalzganą smilgos stiebą / bet paliesi / balkšvą kiaulpienės pūką / bet sušnabždėsi / kaip vėjas tyliam sušnabždėsi / ir parkrisi į šešėliuotą žolyną / ir pakilsi griežle / kad vėlei sugrįžtum“ (p. 21). Tačiau natūralus blankumas, kaip ir ryški spalva, kintančiame ir nenuspėjamame pasaulyje gali įgyti bet kurią reikšmę. Taip trumpam užgimusi išsigelbėjimo viltis blukinant aštrias išlikimo briaunas žlunga eilėraštyje „Ir mirtis nebus nugalėta“: „suskeldėjus skurdi lenta / kuždės / be garso / čia palaidotas bevertis / ir viltys drumzlios / stiklo / šukės“ (p. 35).

Pasitelkiama nemažai poezijoje mėtytų vėtytų įvaizdžių (avelės, šukės, kryžius, kraujas ir pan.) bei abstrakčių, todėl rizikuojančių nuskambėti tuščiai definicijų, tokių kaip viltis, vienatvė, mirtis, šviesa. Tačiau įpinti į netikėtus kontekstus ir išmanius sugretinimus šie elementai suskamba novatoriškesne gaida ir išvengia senamadiškumo spąstų: „vienatvės blokų / kiaukutai juose / juose dažnai / kartojasi lyg trešiant / skamba / geras mėšlas“ (p. 37) arba „nenori / į ją besiskverbiančios / tavo plaukų / šviesos / suvokti / kaip trikdantį / cheminį / vyksmą“ (p. 55). Nevengiama ir šiurkštesnės raiškos elementų, stipriai prisidedančių prie to, kad tekstai netaptų nusaldinti, sentimentalūs. Tas sentimentalumas kruopščiai maskuojamas ne tik drąsesniais įvaizdžiais, bet ir žaismingumu. Rinkinyje sutiksime ir „žvairaakę mergaitę“ (p. 57), ir trečią brolį, gaunantį per Jonines „liesą rainį“ (p. 65). O būties tragizmo akcentavimas neleidžia nukrypti į kitą kraštutinumą – eliminuoti emocijos.

 

Mindaugas Švėgžda. „Geltona ornamentika“. – K. „Kauko laiptai“, 2020.
Mindaugas Švėgžda. „Geltona ornamentika“. – K. „Kauko laiptai“, 2020.

 

Išlikimo dėsnio suvokimas ir racionalus konstatavimas toli gražu nereiškia lyrinio subjekto indiferentiškumo ar atsiribojimo nuo aplinkoje vykstančių procesų. Nors eilėraščiai dažnai baigiami neišvengiamybės konstatavimu, pesimistine gaida ar mirties motyvu, po šiurkščios raiškos sarkofagu juntama kibirkščiuojanti energetinė įkrova. Individo ir supančios aplinkos sąsajų atspindžiais galima laikyti ir intertekstus bei dedikacijas. Kai kuriuose eilėraščiuose esama specifinio eilučių, o kartais ir žodžių laužymo. Tokia strategija gali būti palaikyta smagiu žaidimu vizualiaisiais efektais ar skaitytojo trikdymu neįprastomis pauzėmis. Tačiau vykusiai panaudoti šie elementai suteikia tekstams įvairiaprasmiškumo ir papildomų atspalvių: „va / sara vakaras žai / žaruojantis vakaras va / karo improvizacija – ki / nų pora ieva ir ado / mas o viešpa / tie / jau?“ (p. 51); „Suoliukai / Trumpučiai / mūsų geltoni / sapnai Mes jauni / ir todėl realūs“ (p. 79). Nors apskritai kūrinių ritmikai skiriamas didelis dėmesys, yra net rimuotų tekstų. Taip pat pasitelkiami su grėsmingais įvaizdžiais pikantiškai kontrastuojantys ir poetinės estetikos dvasią pabrėžiantys deminutyvai bei rafinuotesni leksiniai elementai: šiušena, moteriškaitė, bekelnis pyplys, valkatėlių šlapimas, moterėlių veidai ir pan.

Suteikdamas formai ir spalvai aibę reikšmių, gretindamas netikėtus įvaizdžius ir priskirdamas jiems nebūdingas (iš pirmo žvilgsnio) savybes, M. Švėgžda eilėraščių rinkinyje „Geltona ornamentika“ sugeba įprasminti būtį išorės charakteristikų manipuliacijomis ir tuo nustebinti (gerąja prasme) skaitytoją. Nes vieną dieną viskas nutils, liks tik „blunkančios blunkančios akys – / veidrodėliai vardų įrėmintų lapuose / dvelkimas kapų / ir pelė / nusibaigus kamputy“ (p. 105). Kas ten žino, gal pasaulis užsimerks, nusimes ornamentinio cikliškumo dekoracijas ir bus „šviesu, rupūžėle, / lyg prieš mirtį. – – –“ (p. 77)

 

Mindaugas Švėgžda. „Geltona ornamentika“ ČIA

Draugai