Rimvydas Stankevičius. „Šermuonėlių mantija“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.

Prieš pradėdama rašyti recenziją, uždaviau sau tik du klausimus: kur ir kokia įtampa randasi Rimvydo Stankevičiaus pasaulių sandūroje? Kokie tie pasauliai? Grįžusi prie eilėraščių, prierašų, pabraukimų, užlankstytų puslapių konstatavau: pasauliai – nuosaikūs, reikšmingesnių susidūrimų ar išsiskyrimų neužuodžiau.

Jau „Kertiniame skiemenyje“ (2015) iš istorinių šulinių neretai semiama itin svarbi Lietuvos kultūros tema miglotai pasufleravo, jog R. Stankevičius praeities aktualijas vertina labiau nei dabarties. Ir nors praeitiškumas – kiekvieno „dabar“ būtina sąlyga, tačiau poezija, eliminuojanti bet kokius šiuolaikiškumo ženklus, sunkiai randa atgarsį nūdienoje. Taip ir nutinka „Šermuonėlių mantijoje“: nors įvaizdžiai nukelia ir į viduramžius, į vienuolių ar kiek mistifikuotus karalių laikus, priartina prie dūšelių ir kaukų, kyla įspūdis, kad rinkinyje laikas sustojęs – nei pirmyn, nei atgal. Niekur nesiveržiama ir mažai iš kur pajudama – subjektas išnyra savotiškai įsipatoginęs, svetimų tiesų nebesigviešiantis, o su savosiomis – susitaikęs. Nors visiška harmonizacija, dvasinės energijos pulsacija, atrodo, taip pat nepasiekiama. Paprasčiausiai: „Gera būti / Gera nebūti, / Gera žinoti, kad šito pasaulio / Suprasti – nebūtina“ (p. 22).

Bet koks maištas prilygsta beprasmybei, todėl ieškant poe­tinio įkvėpimo dažnai tenka nusikelti į praeitį. Tai liudija mįslingai datuoti eilėraščių pavadinimai: „Sirgau (1980-ieji)“, „Skendau (nuo 1993-iųjų iki 2006-ųjų)“, „Partrenkė automobilis (1997-ieji)“. Paskutiniojo iš šių eilėraščių ‒ „Atilsis (kada nors)“ – data nepranašaujama, todėl leidžiamasi į idealizuotus svarstymus, vizijas apie numanomą mirties pobūdį. Mirties kaip išsilaisvinimo horizonto. Šio paradoksalaus mirties nesureikšminimo ją sureikšminant buvo ir „Kertiniame skiemenyje“. Tačiau mirties-laisvės paralelė naujausioje knygoje – kintanti. Pavyzdžiui, eilėraščių cikle „Septyni nusiskundimai“ prabylama: „Kodėl tad / Vis dar bijausi mirties? Kodėl nebijau užmigti?“ (p. 52) Ir ankstesnėse, ir šioje knygoje poetas apsilanko tarp šiapus ir anapus, patiria kolektyvinės atminties, praeitiškumo galią.

Ciklo pavadinime ne veltui atsiranda aliuzija į magiškąjį, pastovųjį skaičių septyni. Tekstas baigiamas ne Stankevičiui esminga apibendrinančia strofa, o eilėraščiu: „Daugiau čia / Beveik ir nėra / Į ką / Įsitverti“ (p. 52). Šis „nusiskundimas“ – svarbiausias, apimantis ligi tolei pateikiamas užuominas apie kintančią, irią tikrovę, prieštaringas pajautas keliančią jos regimybę.

Vis dėlto tik „beveik“. Todėl žengiama toliau, griebiamasi šiaudo, kartais – natūraliai, kartais – lyg save prievartaujant, kreipiant žvilgsnį nuo instrumentiškos būties. Atrodo, Stankevičiaus subjektas „sugeria“ į save visa, kas tik prieinama (nebūtinai) žmogiškai pagavai. Tačiau šis subjektas – ne taik­lus fotografas, o nuosaikiai mistifikuojantis melancholikas, Pablo Picasso mėlynojo periodo herojus. Tad nieko keista, jog tokiame pasaulyje išnykusios ribos, nebežinoma, ar įsikibti, ar paleisti. Tačiau nemaištaujama, tarsi nebėra tam priežasties laviruojant tarp visažiniškumo ir nepažinumo, čia pat paneigiant formules, kurios ką tik atrodė teisingos. Tokie eilėraščiai, pagrįsti ryškiomis opozicijomis ir prieštaromis („Semantiniai ryšiai“, „Mano kelrodė“), primena tankų audinį, kuris finaliniame taške dramatiškai išardomas: „Tokia įgimta / Žvaigždės formos žymė / (...) Tenka pripažinti – kartais / Ji iš tiesų ženklina karališką kraują / Antgamtinių galių globotinius, / Mūzų ar minios / Išrinktuosius / (...) Tačiau dauguma atveju (...) Ji nieko – visiškai nieko nereiškia“ (p. 67–68).

Demistifikuojant „išrinktuosius“, demistifikuojamas ir paties kelrodiško poeto įvaizdis, tarsi romantinę pasaulėžiūrą keistų avangardinė. „Mano kelrodėje“ ir daugelyje kitų eilėraščių vis šmėstelėti karaliaus su šermuonėlių mantija įvaizdis. Nors įvaizdžių kartotės kai kuriuose eilėraščiuose ir lieka tik įvaizdžiais, tačiau susieja rinkinį, suteikia tematinę vienovę. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Karališkoji rauda“ užsimenama, jog karūna neprašyta, netrokšta, svetimų nulemta. Kilnumą simbolizuojanti šermuonėlių mantija kartais demaskuojama: „...prašieptais snukučiais į vidų“ (p. 10), „Tarsi ne tu juos, o jie / tave dėvi“ (p. 75).

Karalius – nei tironas, nei monarchas, veikiau išrinktasis arba vedlys, vykdantis savąją (?) misiją. Toji misija – mediumo arba tarpininko. Kartais ji virsta nešamu kryžiumi. Ar tik ne pateptojo poeto kelias? Panašu, jog rinktis nėra iš ko – lemtis suvokiama kaip tarnystė kalbai ir patiems eilėraščiams: „Jiems ko gero, esu / Tiktai durys iš šio kambario“ (p. 91). Taip pamažu nyksta ir subjekto asmenybė: pirma – aukščiausiosios jėgos, paskui –­ poezija ir tik tada kalbantysis, rašantis savotiškus aukščiausiųjų jėgų diktantus. Diktantai – ne visuomet tironiški, individui likę šiek tiek vietos reflektuoti savo situaciją ar bent... savąsias ribas.

Stankevičiui šiaip jau būdinga paskutiniosiose strofose sutelkiant esmines semantines prasmes nustebinti sparnuotomis frazėmis. „Šermuonėlių mantijoje“ taip nutinka kiek rečiau. Nors monotoniška eilėdara autoriaus apkaltinti negalima – yra ir rimo, ir verlib­ro, ir silabotanikos – kartais atrodo, kad autorius menkai rūpinasi sklandžia kalbos ritmika, o nevaldomos eilės siekia išsilaisvinti iš bet kokių ribojančių struktūrų. Poeto mėgstami daugtaškiai „Šermuonėlių mantijoje“ ypač dažni, pasiryžę ne paslaptingai nutylėti, o pavojingai romantizuoti. Tiesa, nuo rutinos lyg ir gelbsti pomėgis keliauti skirtingais erdvėlaikiais. Vis dėlto pastarųjų kismas „Šermuonėlių mantijoje“ dažniausiai telpa į viduramžiško siužeto ribas. Galbūt dėl nuolatinio kryžiaus žygio, į kurį leidžiamasi jau pirmuosiuose puslapiuose.

Apibendrinant „Šermuonėlių mantija“ – stagnatyvios, savotiškai suvaržytos, tačiau vis dar dialogiškos būties refleksija. Tačiau ar pavyks užmegzti dialogą su skaitytoju – klausimas atviras. Kaip ir tai, ar „Šermuonėlių mantija“, o gal poezija apskritai gali išpirkti savas ir svetimas nuodėmes.