× Jurga Tumasonytė

Taivano iliustratorės ir paveikslėlių knygų autorės Tzu-Chun Chang pasaulis kuriamas iš švelnių, blausių spalvų, keistokų padarų ir mažų žmonių, pasiklydusių plačiose erdvėse. Prieš imdamasi vaikų literatūros, ji dirbo kino industrijoje, meno galerijose, bendradarbiavo su šokio trupėmis, o galiausiai atrado savo kelią link paveikslėlių knygų, kurios šiandien keliauja ne tik po Taivaną, bet ir po Europą. Ji pripažįsta, kad būti taivaniete savaime yra politiška, kita vertus, vargina nuolatinis šito krašto siejimas su Kinija.

Šį rudenį menininkė lankysis Lietuvoje: lapkričio 19–21 d. dalyvaus vaikų literatūros industrijos dienose „Kūrėjų sala“, o lapkričio 22–23 d. – literatūros festivalyje „Vaikų knygų sala“.

 

 Tzu-Chun Chang. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Kaip atrodė jūsų vaikystė Taivane? Kokios spalvos, kvapai ar garsai iš ten sugrįžta į iliustracijas?

Vaikystė prabėgo kaime, tarp ryžių laukų, kuriuose dirbo mano šeima. Gamtos artumas buvo toks savaime suprantamas, kad net nepastebėdavau, kaip ji mane formuoja. Į mokyklą važiuodavau dviračiu per laukus, po plačiu, viską dengiančiu dangumi. Atsimenu upelyje besimaudančius buivolus, paukščių čiulbesį už lango, kartais į namus užklystančius šikšnosparnius, kuriuos visi kartu bandydavome išginti lauk. Aplink augo įvairūs augalai, gyveno gausybė gyvūnų, vabzdžių – jie dažniausiai atrodė nepavojingi, bet retsykiais jų galia kėlė pagarbą ir net šiurpą. Gal todėl mano piešiniuose žmonės dažnai atrodo maži, pasiklydę didelėse erdvėse, o svarbiausia tema išlieka ryšiai tarp visų gyvų būtybių.

Ko jūsų vaikystėje buvo daugiau: vakarietiškos kultūros – knygų, filmų, žaislų, o gal labiau jautėte vietinių tradicijų įtaką?

Augau su televizoriumi, vis žiūrėdavau „Disney Channel“ ir „Cartoon Network“ kanalus, tad vakarietiška kultūra tikrai buvo šalia. Vis dėlto stipresnę įtaką padarė japoniška animacija manga ir animė – jų pėdsakai iki šiol ryškūs visoje Taivano kultūroje. Tai siejasi ir su istorija: mūsų kraštas ilgą laiką buvo Japonijos kolonija, todėl tam tikri estetikos ir pasakojimo būdai tebėra giliai įsišakniję. Tačiau, nors gyvename saloje, esame atviri išoriniam pasauliui – ne tik perimame naujas idėjas, bet ir mėgstame jas derinti su savomis tradicijomis kurdami savitą kultūrų mišinį.

Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, Taivane taip pat vyko dideli politiniai pokyčiai – baigėsi karo padėtis, prasidėjo demokratizacija. Ar ši kaita darė įtaką jūsų vaikystės atmosferai?

Karo padėtis buvo panaikinta tais pačiais metais, kai gimiau, tad tiesioginių prisiminimų neturiu. Tačiau gerai prisimenu pirmuosius prezidento rinkimus: mes, vaikai, politikus vadindavome juokingomis pravardėmis, skanduodavome šūkius – visa tai atrodė linksmas žaidimas, nors iš tiesų menkai nutuokėme, kas tie kandidatai. Vis dėlto tai buvo istoriniai rinkimai – pirmas kartas, kai Taivane pasikeitė valdžioje įsigalėjusi partija. Suaugusieji į viską žiūrėjo kitaip: vengė kalbėti apie politiką, buvo aišku, kad nenori, jog apie ją prasitartume, ypač viešumoje. Man atrodo, juos veikė ir išlikusi baimė, ir nusivylimas politika. O aš pati nejutau jokio pavojaus – nebent baiminausi, kad suaugusieji subars už mūsų triukšmingą „žaidimą politika“.

Kaip prasidėjo jūsų kūrybinis kelias? Su kokiais sunkumais teko susidurti?

Nuo mažens mėgau paišyti ir kurti istorijas, bet niekada rimtai nesvarsčiau, kad tapsiu iliustratore ar rašytoja. Tik universitete pradėjusi studijuoti kiną supratau, kad menas gali tapti mano profesija. Vis dėlto didžiausias iššūkis visada buvo pasirinkimas, kurį kelią rinktis. Esu smalsi, mėgstu išbandyti naujus dalykus, todėl apsistoti ties viena sritimi man sunku. Gal todėl ir pasirinkau kiną – jame telpa daugybė meno formų.

Išėjus iš kino industrijos mano kelias vinguriavo: dirbau meno galerijoje, talkinau šokio trupei, pradėjau piešti – šitaip pamažu atėjau prie paveikslėlių knygų. Kai pradėjau dirbti savarankiškai, sunkiausia buvo suderinti užsakymus su asmeniniais projektais. Kilo daug abejonių: ar turėčiau keisti savo stilių, kad būčiau pastebėta? Ar rinktis paveikslėlių knygas, ar komercines iliustracijas? Pirmaisiais metais sutikdavau beveik su visais pasiūlymais, bet bėgant laikui atradau, kas man artima, o kas – ne. Taip pamažu išsiaiškinau, kur noriu sutelkti savo jėgas, ir atradau tai, kas teikia didžiausią džiaugsmą.

Pasauliui Taivanas dažnai atrodo kaip technologijų ir ekonomikos centras. O koks jis iš vidaus, jei žvelgtume į meno lauką?

Čia verda gausybė kūrybinių procesų. Mūsų kultūra – turtinga, įvairi, nuolat besikeičianti. Vis dėlto pastebiu, kad dauguma kūrėjų dirba uždaruose ratuose, tarp skirtingų meno sričių nedaug tikro bendravimo. Be to, nemažai žmonių yra kuklūs ir drovūs, todėl ne visada drįsta viešai rodyti savo darbus. Jei nežinai, kur ieškoti, gali nė nepajusti, kiek daug čia vyksta. Man pačiai Taivanas primena vaiką: smalsų, dar neužtikrintą, bet kupiną energijos, trokštantį įsitraukti į pasaulio žaidimą ir pamažu atrandantį savo balsą.

Kokios tendencijos šiandien ryškėja Taivano vaikų knygų pasaulyje?

Pastaraisiais metais vaikų literatūra Taivane tapo daug įvairesnė nei mano vaikystėje. Maždaug per penkerius metus atsirado daugiau knygų, nagrinėjančių politines temas, ypač istorinio teisingumo klausimus, – net teko dalyvauti paveikslėlių knygų dirbtuvėse šia tema. Vis dažniau leidžiamos knygos taivaniečių ir vietinių tautų kalbomis, o anksčiau beveik viskas būdavo tik kinų kalba. Daugelis žmonių šiandien siekia papasakoti istorijas, kurios neseniai buvo draudžiamos ar nutylimos, kad prisimintume, kas buvome, ir galėtume apsispręsti, kuo norime tapti.

Jūsų darbuose vyrauja švelnios, blausios spalvos. Kodėl pasirinkote tokią santūrią paletę?

Sunku tiksliai paaiškinti – tai labiau intuicija nei sąmoningas sprendimas. Tokios spalvos man artimos: jos neerzina žvilgsnio, ramina, kuria jaukumo ir švelnumo įspūdį. Atrodo, kad jos nepavaldžios laikui.

Jūsų knyga vaikams „Jau šiandien“ netrukus pasirodys lietuviškai. Tai pasakojimas apie gentrifikaciją – socialinį miestų atnaujinimo reiškinį, vykstantį visame pasaulyje. Kodėl nusprendėte tokią sudėtingą temą perteikti paveikslėlių knygoje?

Viskas prasidėjo kaip studijų projektas, kai magistrantūroje mokiausi vaikų knygų iliustracijos. Tuo metu ketinau kurti pasakojimą apie miesto gyvenimą. Rinkdama medžiagą perskaičiau naujieną apie velsietę Enid Jones, kurios namas buvo nugriautas, kai ji nesutiko, kad vietoj jo būtų pastatytas prekybos centras. Tai tapo lūžio tašku – nusprendžiau, kad ši istorija privalo virsti knyga. Niekada nesiekiau tiesiogiai gvildenti socialinės problemos. Svarbiausia buvo užfiksuoti pasakojimą, kuris mane sujaudino. Ši knyga pirmiausia apie namus ir priklausymo jausmą, o ne apie gentrifikaciją. Tokios temos paveikslėlių knygose pasitaiko retai, bet, mano manymu, apie tikrovę pasakoti ne mažiau svarbu, nei kurti fantazijas. Gentrifikaciją vaikams paaiškinti sudėtinga, tačiau ji suteikia progą pradėti prasmingus pokalbius. Mes, suaugusieji, turime būti drąsesni ir išmokti kalbėtis apie tai, kas nelengva.

Tiek Lietuva, tiek Taivanas gyvena greta galingų kaimynių, kurių įtaka juntama kasdien. Kaip tai veikia jūsų meno lauką? Kaip pati jaučiatės tokioje situacijoje?

Daugelis Taivano menininkų savo darbuose tyrinėja tapatybės klausimus, tai labai dažna tema. Būti taivaniečiu savaime yra politiška, ypač tiems, kurie keliauja ar gyvena užsienyje. Kaskart pildydama kokį nors dokumentą jaučiuosi taip, lyg atidaryčiau staigmenų dėžutę, – niekada nežinau, kaip bus įvardyta mano tautybė. Džiaugiuosi, kad vis daugiau žmonių domisi Taivanu, bet mano pačios jausmai yra prieštaringi. Viena vertus, man svarbu padėti kitiems suprasti mūsų padėtį, pasakoti apie šalį. Kita vertus, pavargau nuo nuolatinio siejimo su Kinija. Tai tarsi šmėklos ženklas, kuris niekur nedingsta, todėl kartais atrodo, kad kalbėti apie Taivaną ar jį pristatyti pasauliui yra atsakomybė, kurią privalau nešiotis su savimi.

Ar pastebėjote, kad jūsų knygos skirtingai suprantamos Taivane ir Vakaruose?

Kol kas „Jau šiandien“ yra vienintelė mano knyga, išleista ir Taivane, ir užsienyje, tad dar neturiu aiškaus atsakymo. Labai laukiu, kaip ją priims Lietuvos skaitytojai. Tačiau pastebiu, kad žmonės skirtingai reaguoja į mano iliustracijas. Europiečiai dažnai sako, kad jos atrodo azijietiškos, o taivaniečiai – kad vakarietiškos. Taivane esu girdėjusi, neva mano darbai labiau tiktų suaugusiems žmonėms. Kartą paklausiau ispanų leidėjos, ar mano iliustracijos nėra pernelyg santūrios ar pernelyg brandžios vaikams. Ji nuramino, kad tikrai ne, ir būtent todėl panoro su manimi dirbti prie knygos „Kas aš esu“ („Quién Soy“).

Jei reikėtų nupiešti vieną iliustraciją apie Lietuvą niekada čia nesilankius, ką pavaizduotumėte?

Baltijos jūrą, paskendusią rūke. Net nežinau, ar ji iš tiesų tokia būna, bet žinau, kad kiekvienas paplūdimys turi savitą kvapą. Ypač smalsu, kaip atrodytų Baltija žiemą, – tai, be abejo, būtų visiškai kitokia patirtis nei bet kas, ką galiu pamatyti Taivane.