Asmeninė pažintis su Vitalijos Maksvytės poezija prasidėjo nuo komentarų, kuriuos įvairiomis progomis privačiai išsakė pažįstami, gerbiami ir net autoritetingi vyrai: neva tai ne jų poezija. Pernelyg atvira, tiesmuka, žiauri, vulgari, šleikšti, nepatogi, todėl jie neskaitysią. Gal tai tik atsitiktinumas, o gal tiesiog nesutikau moterų rašytojų, skaitytojų ir kritikių, kurios norėtų pasidalinti savo mintimis apie jos kūrybą. Vis dėlto minėtieji komentarai tik sužadino mano smalsumą ir paskatino susipažinti su tokia neva neskaitytina poezija, pabandyti suprasti, apie ką ji ir kas jos skaitytojas. 

 

Vitalija Maksvytė, „ne kraujo, ne pieno“, V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025

 

V. Maksvytės knygų sulaukiame nedažnai – naujausioji „ne kraujo, ne pieno“ pasirodė praėjus daugiau nei dešimčiai metų nuo pirmosios „Kvėpuoju“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015). Kaip ir debiutinį rinkinį, naująjį „ne kraujo, ne pieno“ norisi priskirti išpažintinei, itin asmeniškai poezijai – čia esantys eilėraščiai dažnai pasižymi itin plona riba tarp kalbančiojo subjekto ir teksto autorės, kalba paprasta, neperkrauta poetinių priemonių, vietomis net primenanti šnekamąją. Vis dėlto V. Maksvytės tekstai nėra tik asmeniški atsivėrimai. Peržengdama autobiografijos, autofikcijos ribas ji siekia kalbėti apie ribines patirtis, kūną, gyvybę. Eilės neretai įgyja ir socialinės kritikos pobūdį: aptariamos temos varijuoja nuo tapatybės paieškų iki seksualinės prievartos, smurto, šeimos ir priklausomybių, moters geismo bei motinystės patirčių, net šiuolaikinėje visuomenėje laikomų tabu. 

Poetė randa žodžių nepatogioms ar net žiaurioms patirtims įvardinti. Pavyzdžiui, tekste „Vidudienio kronikos“ (31–56 p.) pasakojama apie vyresnio amžiaus kalbančiosios pasimatymus, perteikiami patronizuojantys ir žeminantys, neretai išankstinėmis nuostatomis grįsti jaunų ar ne pirmąsyk išsiskyrusių vyrų pasisakymai. Vienas stipriausių tekstų – „būsiu tavo meškinas“, kuriame aprašoma pažintis su nebrandžiu, pas tėvus tebegyvenančiu vidutinio amžiaus vyru, kuriam kalbančioji nenori tapti dar viena mamyte: „būtų buvęs geras meškinas, / tik tos motinos krakmolytais žiurstais, / kotletais vietoj krūtų ir / smulkiomis gėlytėmis išmargintais patalėliais, / tos fucking motinos, / tarp kurių jokiu būdu negaliu leisti / sau atsidurti“ (52 p.). 

Stiprią emocinę reakciją kelia ir eilėraščių serija „Gimdyklos“ (111–116 p.), kur pasakojama apie moterų patirtą medikų aplaidumą ar psichologinį smurtą, vienatvę: „gydytojau man nepatinka / paleiskit taip neturėtumėte / daryti aš nieko čia nesuprantu / bet // jei nesuprantate mamyte tai ir tylėkite“ (116 p.). Eilėse aprašomi tokie asmeninio gyvenimo aspektai – nuo nesėkmingų ar net mizoginistinių tinderio pasimatymų ir nepatenkinto geismo iki medicininės prievartos ir nužmoginančių gimdymų patirčių – išties sudaro įspūdį, kad V. Maksvytė savo kūryboje renkasi drąsų ir nekonformistinį kelią. Šį ryžtą atvirauti galima sieti veikiau su antrosios feminizmo bangos šūkiu „The personal is political“, nors jau sulaukėme ir trečiosios, ir ketvirtosios bangos. 

Rinkinį galima laikyti savotiška gyvybės arba nuolat kintančios, aptakios tapatybės studija, kurioje figūruoja vandens motyvas – tiek buitiniu lygmeniu, kaip, pavyzdžiui, atsigaivinimas ir metaforiškas prisipildymas vandens iš vaikiškos gertuvės („Mirusiųjų mieste“, 78 p.), tiek mitologiniu, siejant su Egle žalčių karaliene: ir pieno, ir kraujo putą pasakoje atplukdo jūros bangos. Atsikartojantis vandens motyvas žymi ne tik gyvybę, bet ir nejaukos, pavojaus erdves, kaip sielių ir nepažįstamų vyrų pilna Panemunė („lapkritis, panemunės, 1885-ieji“, 59–60 p.). 

Vanduo atlieka tam tikrą jungiamąją funkciją, pabrėžia gyvenimo ir jo lemiamo kūrybinio proceso takumą, identiteto paieškų nepastovioje šiuolaikybėje dinamiką, leidžia susieti įvairesnius tekstus. Kita vertus, potenciali „studija“ yra veikiau truputį chaotiškas procesas, kurio autorė, rodos, nesukontroliuoja. Galbūt todėl rinkinys išsitęsia ir pasidaro nevienalytis: šalia itin stiprių eilėraščių, pavyzdžiui, net penkiolika metų rašytos, itin asmeniškas motinystės patirtis bylojančios poemos „paprasta aritmetika“ (100–110 p.) esama ir tokių apibendrinančių, savaime suprantamybes ar prieštaras teigiančių, į savotiškus pamokslus pretenduojančių tekstų kaip „Enheduana“ (58 p.), „ne gyvenimas“ (126 p.) ar „Kintai, 2024-ieji“ (144 p.), kurie nedaug kuo skiriasi nuo įrašų socialiniuose tinkluose.

Daugelį minėtų temų perteikia ir poetine kalba aktualizuoja ašiniu laikytinas eilėraštis „ne kraujo, ne pieno“ (155–165 p.), kuriame perkuriama plačiai žinoma pasaka apie Eglę žalčių karalienę. Grafinis lyg jūra užliūliuojančio eilėraščio atvaizdavimas taip pat primena bangas, pradžioje kartojama frazė „nėra ko...“ primena draminio choro pamokymus (lyg kokius prakeiksmus), ko nevalia daryti merginoms. Tai eilėraštis apie trauminių patirčių perpasakojimą ir jų nuvertinimą, estetizavimą, apie gyvenimą, neatskiriamą nuo literatūros: susvetimėjimą, neapykantą „kitam“ ir smurto cikliškumą. 

Įspūdingai nuskamba pabaiga: „ramybės neduodate man / savo pasakom, ramybės / neduodat // pavadinot egle, / nors vardas visai nesvarbu, / [...] / kaip pašauksite, taip būsime pašauktos, / bet labiausiai patiktų užbaigti šią / istoriją ir tašką padėti, kad / daugiau niekada odai / moterų, odai vaikų / kirčio netektų / pajusti // ne kraujo / ne pieno / ne kraujo / ne pieno / ne puta“ (164–165 p.). Šis eilėraštis veikia, nes apie įsisenėjusius smurto, prievartos mechanizmus kalba netiesmukai ir netiesiogiai, archetipinei Eglės istorijai suteikia šiuolaikybės kontekstą ir daugiaprasmiškumą. Kita vertus, paradoksalu, kad žiaurios patirtys prie skaitytojo priartinamos tik jas estetizuojant. 

Atrodo, kad eilėraščiais siekiama terapinio efekto – įgalinti įvairias patirtis ir emancipuoti, bendrystei „gentyje“ sutelkti įvairaus amžiaus moteris, kartu pabrėžiant tam tikrų traumų cikliškumą ir perdavimą skirtingos kartoms. Turbūt nebūtų klaidinga viso to įvardinti ir kaip tam tikrų „Naujojo amžiaus“ dvasingumo elementų, kviečiančių tarpgeneracinei seserystei. Tačiau tokia eilėraščių sąranga rodosi kaip ganėtinai rizikingas bandymas aprėpti skirtingus kūrybos etapus ir patvirtinti savo pačios tapatybės daugialypiškumą. („Ne tik kraujas, ne tik pienas. Nesumažinkite manęs iki kažkokios detalės – iki mano kraujo ar mano pieno“, – taip knygos pristatyme Vilniaus knygų mugėje kalbėjo poetė.)

Vis dėlto sunku nepastebėti, kad, siekiant teminio vientisumo, „ne pieno, ne kraujo“ tapo ganėtinai siauros moteriškumo sampratos liudijimu. Susidaro įspūdis, kad knygos tekstai atrinkti taip, kad jie reprezentuotų ir įtvirtintų savęs vis ieškančios, nuo generacinių traumų besivaduojančios, bet kartu ezoteriškai prabundančios, savo autentišką buvimą atrandančios, stiprų erosą išgyvenančios ir įvairiomis motinystės patirtimis save įrėminusios kalbančiosios savivoką. Tekstai, vis bandantys įrodyti, kad moteriškumas gali būti įvairialypis, nevalingai supaprastina tai, ką iš tiesų neva reiškia būti moterimi. O juk gali reikšti daug daugiau.

Kalbančiosios balsas bene autentiškiausias ir įdomiausias tuomet, kai ši mezga asmeninį dialogą su tradicija (kaip su Egle žalčių karaliene) ar kultūros figūromis: Birute Pūkelevičiūte („kartą sapnavau“, 91 p.; „paprasta artimetika“, 100–110 p.), Šarūnu Sauka ir Sigitu Parulskiu („Paskutinė minutė su aukos veidu ant veido“, 127–130 p.), Marina Abramovič („jeigu būčiau marina abramovič“, 143 p.), Silvija Plath ar Žemaite („Eilėraštis dviem balsams: man ir Silvijai P.“, 143 p.). 

Verta atkreipti dėmesį, kad dalis minimų asmenybių savo biografija arba kūryba atliepia kūniškumo temas arba liudija buvimą ant ribos: B. Pūkelevičiūtė yra viena iš nedaugelio lietuvių poečių, rašiusių erotinę poeziją, M. Abramovič kuria meną išbandydama, netgi kankindama savo kūną tiesiogine prasme, Š. Saukos paveikslai pilni deformuotų, monstriškų kūnų, įvaizdinančių moralines ydas, ir t. t. Šie kontekstai leidžia dar labiau „įkūnyti“ V. Maksvytės poetinį pasaulį, padeda suprasti jos kūrybinius procesus. 

Keista, bet nuoširdžiausiai nuskamba kiek ironiškas, bet be galo vaizdingas gyvenimo Dudiškėse ir patirto smurto liudijimas, išreikštas be jokio tariamo dvasingumo, saukiškai parulskiška maniera: „kraujuoti speniai, / alyvos ir auksas, / grobai, kiaušiniai, / snarglinas šaukštas, / visa suėdančios moterys“ (127 p.); „žmogus saukos veidu, / žmogus su aukos veidu ant veido, / graži violetinė / kaimo mergelė“ (130 p.).  Čia kalbančiosios žvilgsnis priima matomą šleikštulį, nebando jo vengti, bet patirtis ir išgyvenimai estetizuojami, jie nublanksta prieš tai, kas regima. Tekste itin ryškus autorei būdingas tekstūriškumas ir kūniškumas. 

Rodos, tai gana iliustratyvus pavyzdys, paprastai nusakantis ir 1988-ųjų nykią Dudiškių atmosferą, ir atšiaurias, negailestingas šeimos moteris, ir fizinio smurto normalizavimą aplinkoje. Eilėraštis veikia dėl to, kad jame atsiskleidžia būtent tos „neigiamos“ V. Maksvytės kūrybos savybės: eilių atvirumas, žiaurumas, vulgarumas, šleikštumas ir nepatogumas. Na, o paslaptinga ir fantazijai erdvės paliekanti teksto pabaiga švelniai primena, kad poezija gali būti veiksminga ne teigdama, o iliustruodama, jei grubiai perfrazuosime kine taikomą taisyklę „show, don’t tell“. 

Pabaigai norisi pažymėti, kad poetė sukūrė ambicingą knygą, kuri verčia susimąstyti, kas yra moteriškumas ir moteriška poezija. Kartu šio rinkinio apimtis rodo, kaip svarbu nenuvertinti savęs ir skaitytojo, nebandyti pataikauti kiekvieno skoniui ir galbūt kiek griežčiau atrinkti tik dėmesio vertas eiles. Nes išties – gera poezija netelpa į rėmus ir yra kažkas daug daugiau nei tik kraujas arba tik pienas.