Po keturių metų pertraukos pasirodė penktoji poeto, sceniniu vardu BEETA prisistatančio reperio Ernesto Noreikos poezijos knyga „Planko siena“. Už 2019 m. išleistą eilėraščių rinkinį „Apollo“ autorius apdovanotas Jaunojo jotvingio premija, palankaus literatūros kritikų įvertinimo sulaukė ir vėlesnis rinkinys „Akvanautai“ (2022). 

Po Mėnulį, kosmoso platybes ir vandens gelmes nardžiusi poezija šįkart irgi krypsta link kolosalių dydžių ir mokslinių abstrakcijų – fizikos mokslui nepažinios garsaus fiziko Maxo Plancko vardu pavadintos teorinės ribos, už kurios nebeveikia įprasti fizikos dėsniai; taigi metafizikos link. Šią kryptį nurodo ir grafičius bei viešosiose erdvėse klijuojamus lipdukus primenantis dizainerės Birutės Bikelytės knygos viršelio dizainas, įvaizdinantis didįjį sprogimą, ir atvarte spausdinamos autoriaus mintys apie norą pamatyti dieviškąjį tagą ar tai, kas slypi kitoje sienos pusėje. Sakyčiau, kad autoriui, bandančiam per savo patirtį išreikšti žmonijos problemas, atrodo: atsakymas, jei toks įmanomas, slypi už racionalaus pažinimo ribų.

 

Ernestas Noreika, „Planko siena“, V.: „Baziliskas“, 2026

 

„Planko siena“ padalyta į tris skyrius, kurių pavadinimai taip pat nurodo visatos susikūrimą ir jos ribas: „iš nieko“, „raudonasis poslinkis“, „pasaulio mitas“. Gal kiek pretenzinga, tačiau racionali ir logiška struktūra atskleidžia autoriaus sumanymą: pirmame skyriuje, remiantis pavadinimo logika, sutelkti tekstai apie tariamą kūrybos ir žmonijos potencialą. Antrame skyriuje per distanciją ir žvilgsnį iš kitos perspektyvos išryškinamas situacijos, į kurią žmonija pati save įstūmė, beviltiškumas (beje, čia šmėsteli ir socialinės kritikos šešėlis). Pagaliau trečiame – per kultūrinius kontekstus ir jų kontrastą su žiauria šiandiene kasdienybe – ieškoma kelio išsigelbėti, paliekant neatsakytą klausimą, ar visiškai nauja pradžia yra įmanoma. (Tiesa, įvairiose eilėse sufleruojamas atsakymas – ne: „išrask save iš naujo tarsi dviratį / su pagalbiniais ratukais“, 61 p.; „po daugybės metų evoliucijos / gerklėje stringa plastiko gumulas“, 63 p.) 

Perskyrą tarp racionalaus ir protu nepagrįsto pasaulio bei jo suvokimo, tarp fizinio ir metafizinio patyrimų liudija jau pirmasis rinkinio tekstas „siūlai“. Kalbantysis svarsto, kiek patys esame atsakingi už savo likimą, kurio negalime nuspėti, tačiau nuo kurio priklausome: „jeigu pirmajame puslapyje / neužrašysiu visiškai nieko // iš kur atsiras vanduo / plukdantis knygos vidurį / ir švytintys siūlai laikantys lapus // jais prisiuvo mus prie turinio / apie kurį niekas nieko nežino“ (p. 16). Taigi matyti, kad viso rinkinio struktūra gerai apmąstyta, jai pasirengta tiek teoriškai, tiek praktiškai: palyginti su ankstesnėmis knygomis, šioje daugiau nuoseklumo, pasitelkiami vaizdiniai labiau išbaigti ir derantys tarpusavyje. 

Teorinis pasirengimas bene geriausiai išryškėja trečiame skyriuje „pasaulio mitas“, kuris, mano galva, yra labiausiai išpildytas. Čia pateikiama įvairi pasaulio pradžios ir pabaigos mitologija: nuo Mezoamerikos civilizacijai apgaulingai priskiriamos krištolinės kaukolės simbolikos, darvinistinio gyvybės išlipimo į sausumą iki modernizuotos istorijos apie pasaulinį tvaną ir gyvulinius vagonus, Tedo Hughes’o „Varno“ metafizikos ir Dante pragaro. Kultūriniais kontekstais sutvirtintuose šios rinkinio dalies eilėraščiuose pateikiama galimybė perkurti nusistovėjusius dėsnius ir sanklodą: „reikėtų gerai išplauti / techniniu spiritu / ultragarsu / reikėtų išvalyt iš griovelių / laiko dervą lavą ir akmenis“ (eil. „krištolinė muzika“, 60–62 p.). Šiandienis pasaulis prilyginamas vinilinei plokštelei, kuriai, kad būtų galima klausytis kokybiškos muzikos, reikalinga priežiūra ir atnaujinimas. Vis dėlto bandymas žaisti kultūriniais kontekstais parodo ne tik autoriaus apsiskaitymą, bet ir ribotumą, ypač lyginant su šio žanro meistrais. Beje, vertėtų pridurti, kad civilizacijos dekadansas (pvz., eilėraštyje „dabarties receptas“, 18–19 p.) nėra nauja tema – toks požiūris būdingas ir kitiems E. Noreikos kartos poetams. Pavyzdžiui, savo naujausioje knygoje „Ferrum“ panašiai mąsto ir Mantas Balakauskas.

Rodos, E. Noreika pasitelkia fizikos dėsnius tam, kad per kontrastą ne tik iliustruotų civilizacijos bejėgiškumą, ydingus socialinius santykius, bet ir apskritai žmonijos laikinumą. Šalia kosminių dydžių kasdieniai rūpesčiai ar tarpusavio rietenos atrodo išties menkai. Galbūt todėl daugelyje tekstų kalbantysis nuolat persikelia iš asmeninės į globalią erdvę ir grįžta atgal. Keičiamos perspektyvos leidžia atsitraukti, kurti kaskart vis skirtingą santykį ir iš naujo įvertinti patiriamų reiškinių svarbą. Susidūręs su niūria tikrove ir išgyvendamas nerimą kalbantysis nuo globalaus pasaulio bėga į saugią asmeninių santykių erdvę. Meilės eilėse, tarkim, eilėraštyje „išsikraustymas“ (28 p.), skirtame poeto žmonai Sonatai, patiriamas ramesnis ir aiškesnis pasaulis: „tebejuntu ankstų rytą įsigėrusį / į švelnias rankas kai glostai man galvą / ir kalbi apie tolimuosius pasaulius / kai cituoji žemėlapių formas nutildžiusi / kompasų beprotybę“. Buvimas kartu – tarsi priešnuodis visuotinėms negandoms ir mirčiai.

Autorius bando laužyti, maišyti ne tik mikro- ir makromastelius, bet ir savo kūno dalis bei kosminius dydžius, kasdienius daiktus ir reiškinius, istoriją ir mitus. Tai ambicingo poeto eksperimentai, vis dėlto jie ne visada atrodo natūralūs ir įtikinami, o kartais netgi šabloniški, dirbtiniai. Tokiu laikyčiau bažnyčios prilyginimą skalbyklai: „sekmadieniais rinkdamas / pakampėse išmėtytas nuodėmes / ir nešdamas į bažnyčios skalbyklą // kur įmetus kelis maldų žetonus / ima suktis šventoji centrifuga / visuomet nustato stiprų gręžimą“ (eil. „90°/1600“, 27 p.). Poetas geba kurti itin ryškius ir asociatyvius vaizdinius, tačiau tenka pripažinti, kad užmojai aprėpti kiek įmanoma platesnes sritis, nors ir pagirtini, ne visada iki galo apgalvoti. 

Vis dėlto norisi klausti: ar knygoje pasiteisina fizikos mokslų terminologija ir bandymas aprėpti kelis skirtingus – asmeninį ir visuotinį – lygmenis? Atsakymas, matyt, būtų „taip“: šių elementų taikymas rodo E. Noreikos užmojus savo poeziją kilstelėti į aukštesnį lygmenį, suteikti jai kompleksiškumo. Pavyzdžiui, skyriui pavadinti vartodamas sąvoką „raudonasis poslinkis“ autorius tarsi svarsto, ar tikrai viskas tėra perspektyvos klausimas. Gal pakeitus požiūrį pasaulis nebeatrodys toks siaubingas? Iliustratyvus eilėraštis – „skriejantis žmogus“ (47–48 p.), kuriame kalbantysis stebi šiandienį pasaulį ir viltingai stengiasi iš jo ištrūkti. Subjektas bando patirti jį supančią niūrią aplinką naujai, vis ieškodamas galimybių: „norėtųsi įžvelgti daugiau grožio / galvoti jog pilkas betonas / tai didelė miesto drobė“. Nors patyrimas nėra toks, kokio tikimasi, lūkesčiai liudija apie svajingą, iliuzijose nuo tikrovės pasislėpti bandantį subjektą.

Poetui būdingos savybės, tokios kaip egzistencialistinis mąstymas, abstraktumas ir plačios metaforos, šiame rinkinyje skamba labiau sąmoningai, artikuliuotai, yra „sutramdytos“. Vis dėlto verta paminėti, kad autorius, ir anksčiau kalbėjęs bendrybėmis, naujoje knygoje, regis, taip ir lieka abstrakcijų lygmenyje. Sąmoningas žodžių žaismas šiek tiek kaitaliojant jų semantines reikšmes ar naujai perkuriami įvaizdžiai, pavyzdžiui, „kosminė muzika“ ar „laik­rodžių muzika“, arba kietų kūnų, tokių kaip deimantai ar brangakmeniai, minkštinimas ir panašūs dalykai sudaro nuolatinio pasikartojimo įspūdį. Tai greičiausiai kyla iš to, kad E. Noreikai, kaip turbūt daugeliui jo kartos atstovų, gana būdinga rašyti ne pavienius eilėraščius ir ieškoti jų tarpusavio jungčių, taip galiausiai sudedant juos į rinkinius, o iškart kurti konceptualias poezijos knygas. Darbas su viena ar keliomis idėjomis neišvengiamai primeta tam tikras sąlygas ir apribojimus. Bandant iki galo „išrašyti“ temas susiaurinamas prasminis laukas, ir tai veda prie kartojimosi. 

Nepaisant kritiškesnio žvilgsnio, vis dėlto reikia pasidžiaugti, kad E. Noreika stengiasi kalbėti taupiau ir lakoniškiau. Norėčiau jį pagirti ir už mėginimą kurti mažiau hermetišką poeziją. Buvo netikėta šio poeto kūryboje patirti tikrą, išgrynintą, po metaforomis vis mažiau slepiamą jausmą, neperspaustą saviironiją ir rūpestį pasauliu – visa tai matyčiau kaip pamažu atsiskleidžiančias autoriaus stip­rybes. Geras pavyzdys – eilėraščiai, skirti iš šio pamišusio pasaulio išėjusiems E. Noreikos ankstesnių knygų redaktoriams Kęstučiui Navakui (eil. „tirpstantis“, 43 p.) ir Rolandui Rastauskui (eil. „atstumai“, 44 p.). Šie tekstai yra autentiški ir jautrūs buvusių kūrybinių santykių liudijimai. Tokios eilės vienaip ar kitaip tampa savotiška prieštara šiuolaikinio gyvenimo nelogiškumui. 

„Planko siena“, siekianti suprasti neapibrėžiamą, neišmatuojamą žmogiškąją būklę ir paaiškinti visa ko pradžią bei prasmę, vis dėlto sąmoningai supranta ir savo pačios paradoksalų užmojį bei ribotumą. Šalia kosminių kūnų ir dangaus didybės nerimas, skausmas ar kitos žmogiškosios patirtys išties sumažėja. Nors žodžiai turbūt niekuomet nepaiso fizikos dėsnių, norisi palinkėti atrasti atitinkamą tų žodžių svorį, dydį ar bent jau kitokias – ne tik Planko – ribas. Nes poslinkis jau akivaizdus.