Algirdo Juliaus Greimo šimtmetis, prieš porą metų nuaidėjęs per pasaulį, paskatino prisiminti visas šio įspūdingai daugialypio žmogaus briaunas ir darsyk įvertinti jo įnašą į kultūrą. Dabartinei specializacijų manijos suaižytai savimonei sunku įsivaizduoti, kaip įmanoma vienam žmogui pergalingai žygiuoti bent trijų mokslinių karjerų – leksikografo, semiotiko ir mitologo – keliais ir greta to, lyg paskui liktų marios laisvalaikio, nuolat rašyti įvairių žanrų publicistiką ir šūsnis dalykinių bei asmeninių laiškų.

Tiesą sakant, A. J. Greimas ir pats pasiklysdavo savo darbų tankynėje. 1988-ųjų pradžioje, kai Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas Amerikoje ėmėsi leisti antrąjį lietuvių mitologijos studijų tomą ir A. J. Greimas tarėsi su Violeta Kelertiene paruošti jo literatūrinių esė tomelį, Lietuvoje Rolandas Pavilionis jau rengė jo semiotikos darbų rinktinę, o Saulius Žukas sumanė sudaryti įvairių jo tekstų rinkinį. A. J. Greimas ne visada pats suprasdavo, apie ką būtent kalbama („Tai ar čia du atskiri projektai, ar vienas ir tas pats?“¹). Jam visada rūpėjo kalbėti lietuviams visais savo balsais ir dalyvauti visuose mūsų sociokultūrinio gyvenimo baruose. Trys iš ką tik minėtų knygų išvydo dienos šviesą; ketvirtą, vėliau ir jau gerokai pasikeitusią, įgyvendinti padėjo Saulius Žukas. V. Kelertienė suprato ją visai kitaip negu pats Greimas. Jis šiai knygai, kaip ir kitoms, skyręs aiškią misiją turtinti lietuvių kultūrą: „...pagal ją, tie straipsniai – semiotika, o pagal mane – literatūrinis madingas žanras, vadinamas essai / essay, kurį Greimas norėjo įvesti į lietuvių literatūrą, tai ne „literatūrologija“.“² Atlikti šią misiją tuomet jam padėjo S. Žukas – jo paragintas A. J. Greimas „galvoj[o] apie knygą, kurioje būtų literatūrinis skyrius (vaižgantiškų deimančiukų ieškojimas) ir kultūrinis – apie viską ir nieką. Bet laisvai, irgi essais: kaip Binkis dvarus pragėrė, kas yra Taurus lietuvis, ir t. t.“³ Taip 1991 m. atsirado gerai žinomas jo straipsnių rinkinys „Iš arti ir iš toli“.

Nei ką tik cituotame laiške Broniui Savukynui, nei kituose dokumentuose A. J. Greimas nepamini, kad apie tokią knygą galvojo gerokai anksčiau – apie 1960-uosius, kai semiotikos, vos neužgožusios jo sumanymo 1988-aisiais, dar nebuvo.

 

Algirdas Julius Greimas. „Apie viską ir nieką: žmogus, visuomenė,kultūra“. Dailininkė Jurga Tėvelienė. Parengė Jūratė Levina. –V.: Vilniaus universiteto leidykla, 2019.

 

Tiksliau, jos dar nebuvo tokios, kokią A. J. Greimas norėjo matyti, – mokslinės. Pirmąją, jo paties vertinimu, nepakankamai mokslinę savo semantiką jis sunaikino 1957 m., iš poros šimtų jos rankraščio lapų pasilikęs keliasdešimt tų, kuriuos galėjo panaudoti moksliniams prasmės tyrimų metodams ieškoti⁴. Paieškos truko beveik dešimtmetį, kol 1966 m. „Struktūrinė semantika“ pagaliau buvo išleista. Tai gerokai uždelsta pirma A. J. Greimo knyga ir mokslinis manifestas. Aibė nepalankių aplinkybių lėmė, kad prestižinės, 1948 m. Sorbonoje apgintos dviejų dalių disertacijos A. J. Greimas neparengė spaudai, kaip būtų įprasta akademiniame pasaulyje. 1957 m., net 18 metų trukusios mokslinės pastangos pusiaukelėje sunaikinęs pirmąjį programinį veikalą A. J. Greimas veikiausiai turėjo susivokti turįs didžiulį pluoštą jau parašytų publicistikos tekstų. 1959-aisiais ar kiek vėliau mėgino juos sudėti į knygą, – jos plano rank­raščiai išsaugoti asmeniniame archyve, netrukus po jo mirties perduotame Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriui. Reikia turėti omenyje, kad 1949 m. jis išvyko dirbti į Egiptą, paskui į Turkiją, o į Paryžių vėl grįžo gyventi tik 1962-aisiais. Be to, savo archyvą tvarkydavo degindamas viską, kas jam atrodė nereikšminga. Taigi pats faktas, jog knygos planas išliko, liudija jo vertę pačiam A. J. Greimui, juolab kad jis išsaugojo ir į planą įtrauktų tekstų rankraščius. Tačiau šio projekto nebaigė (knygos nepavadino, nebaigė skaidyti į dalis) ir rinkinio neišleido, bet medžiagos nesunaikino – tik todėl ši pirmoji išlikusi A. J. Greimo knyga galėjo būti parengta ir išleista šiandien, praėjus 60 metų nuo suplanavimo.

Knygos turinys intriguoja ne mažiau už jos atsiradimo istoriją. Tai ne tik A. J. Greimo intelektualinės raidos, bet ir istorinio laikotarpio dokumentas. 1947–1959 m. lietuvių spaudai A. J. Greimas rašė itin aktyviai ir įvairiausių žanrų tekstus. Aktyvumas juolab stulbina prisiminus, kad publicisto veiklą A. J. Greimas pradėjo paskutiniais, taigi intensyviausiais, disertacijos tyrimų metais ir vykdė greta rezistencinio darbo, kurio pobūdį ir mastą šiandien galime įvertinti iš ką tik publikuotų 1946–1954 m. laiškų bendražygiams⁵.

Atrinktus straipsnius A. J. Greimas grupuoja pagal temas ir problemas. Į parašymo chronologiją nekreipia dėmesio, bet aiškiai siekia kiekvieną knygos dalį sudaryti iš kuo didesnės žanrinės įvairovės tekstų. Tai politikos analitiko, tai literatūros kritiko bei eseisto, tai satyriko balsu jis gvildena tris dialektinius klausimus: kaip įmanomas asmeninis apsisprendimas, t. y. kaip žmogus gali išlikti ir išlieka savimi, kai visuomenė nuolat primeta jam elgesio ir moralės normas (tokia pirmosios knygos dalies „Žmogaus teigimas ir akcijos moralė“ probleminė ašis); kaip lietuvių kultūra dalyvauja Europos kultūroje – kas sudaro vakarietišką lietuvių savimonę, kokius slenksčius jai dar reikia įveikti ir kokių nuostatų atsisakyti siekiant tapti brandžia, visaverte Vakarų kultūra („Sergu Lietuva“); pagaliau, kas yra literatūra ir kaip įmanoma jos kritika – esmiškai neracionalizuojamų estetinių patirčių racionalizavimo ir vertinimo diskursas („Literatūriniai išbandymai“).

Literatūra A. J. Greimui rūpi ne tik kaip savarankiškas dėmesio objektas – menas, reikalaujantis svarstyti jam esmišką estetikos problematiką. Pirmose dviejose aptariamos knygos dalyse literatūra pasirodo kaip integrali kultūros dalis. Vienas esminių jos dėmenų – sąmoningumo, bendražmogiškų klausimų apmąstymo ir net jų sprendimo būdas bei terpė, kurioje viešpatauja vaizduotė. Ją A. J. Greimas supranta egzistenciškai: tai kūrybinė sąmonės galia suteikti formas racionaliai nesučiuopiamai, prieštaringai tikrovės patirčiai, kurti savo kultūrinę savimonę ir projektuoti save į ateitį. Lietuvai praradus valstybingumą, ateities projektavimas lietuvių kultūrai buvo gyvybiškai svarbus. Be tuometėmis sąlygomis tik numanomos savo tapatybės nuovokos, be pozityvaus jos numatymo net ir ryžtingiausias politinis pasipriešinimas neturėtų prasmės, nežinotų, ko būtent siekia, kas suteikia jam kryptį. Literatūra šiuose svarstymuose pasirodo kaip naujų vertybių gimimo ir įtvirtinimo dramos scena ir priemonė. Pavyzdžiui, Vincą Krėvę A. J. Greimas pakrikštija pirmuoju lietuvių valstybingumo ideologu, nes kūryboje šis aiškiai teigia, jog valstybė sudaro geriausias sąlygas reikštis visiems tautos savastį palaikantiems syvams, literatūroje institucionalizuodama pasakas, filosofijoje – išmintį, o valstybingume – politinę savimonę. V. Krėvė sakmėmis įtvirtina lietuvių savimonėje valstybingumo mitą, o Fabijonas Neveravičius mėgina parašyti lietuvišką realistinį romaną, pasiūlydamas lietuvių miestiečiams tokių siužetų, kuriuose išsiskleistų miesto buržuazijos socialinė tipologija ir kasdienybė, visai kaip balzakiškame socialiniame romane, ir kurie taptų lietuviškai buržuazijai savęs supratimo forma. Ir taip toliau.

Tai vis literatūrą formuojantys sociopolitinės istorijos veiksniai, kurių akiratyje A. J. Greimas konstruoja lietuvių literatūros istoriją. Ji prasidedanti nuo „Aušros“, išleistos 1883 m., nes tada atsirado žurnalą leisti pajėgių jaunų inteligentų sluoksnis. Lietuvių istorijos faktai A. J. Greimo vizijoje susipina su Europos kultūros raida. Šioje sampynoje A. J. Greimas fiksuoja lietuvių literatūros formų radimąsi. Daugiau nei trimis šimt­mečiais anksčiau už „Aušrą“ išėjęs Mažvydo „Katekizmas“ pasirodo kaip bevaisė pradžia, neišsipildęs lietuvių literatūros gimimo pažadas, nes jį atnešusią reformaciją nuslopino kontrreformacija, pakirtusi vos užgimusią tautinę religinės minties raišką nacionaline kalba. Didingas XVIII a. klasicistinis lietuvių šedev­ras, Donelaičio „Metai“, nepaisant epinių užmojų ir efektų, pasiektų įkūnijus lietuviško kaimo visuomenę poe­mos kalboje, stūkso vienišas – dar vienišesnis, sako A. J. Greimas, negu Hesiodas antikinėje poezijoje. Adomas Mickevičius išreiškia ir Lietuvą, ir visą Europą apėmusio istorinio romantizmo pagimdytą tautinę savimonę. Tačiau lenkų kalba parašyta poezija tampa veikiau lenkų, o ne lietuvių nacionalizmo nuosavybe. Prireikia 1864 m. spaudos draudimo ir jo pažadintos rezistencijos, kai nacionalinė kova sutampa su kova už savo religiją ir kalbą, kad lietuvių literatūra pagaliau imtų skleistis visomis Europos kultūros istorijai būdingomis raidos trajektorijomis: nuo romantizmo, realizmo ir psichologizmo iki simbolizmo ir avangardinių formų ieškojimo.

Taip, literatūra gimsta ir formuojasi sociopolitinių ir kultūrinės raidos sąlygų apibrėžtoje topografijoje. Tačiau jai tapti meno forma būtina dar šis tas, ką A. J. Greimas aptinka savo kartos – pirmosios, kuriai lietuvių valstybė ir literatūra realiai egzistuoja, – parašytoje novatoriškoje literatūroje. Ši karta kuria pirmapradės gaivališkos gamtos, kurią žmogus siekia suprasti ir suvaldyti, originalią vaizdiniją, o jai išreikšti prireikia originalios poetinės formos. Jos paieškas A. J. Greimas atpažįsta Juozo Kėkšto, Henriko Nagio ir Alfonso Nykos-Niliūno poezijoje, bet jų kulminacija laiko Henriko Radausko kūrybą. Jo poezija, sako A. J. Greimas, „atitrūksta nuo savo kartos realistinės vizijos ir bando eksploruoti fenomenų pasaulį, ieško tokios kalbos, kurios žodžiai visiškai tiksliai išreikštų ir pagrindines esmes“⁶.

Tai fenomenologinė kalba ir fenomenologinė literatūros estetikos samprata. Būtent ji vainikuoja dar vieną – estetikos ir jos akiratyje literatūros kritikos – istoriją, kurią A. J. Greimas pavadina „Mintys apie literatūrinę kritiką ir moderniškąją literatūrinę avantiūrą“⁷. Iš tiesų šioje esė jis rekonstruoja žmogaus savimonės ir sąmoningumo raidą nuo XVII–XVIII a. klasicizmo, kai pati tikrovė, jos Tiesa ir joje aptinkamas Grožis atrodė neabejotinos duotys, iki nūdienos, kai jokios duotys nėra savaime suprantamos, todėl tikrovės, tiesos ir grožio ieškantis žmogus visų pirma pasmerktas ieškoti prasmės. Šios paieškos ir yra modernioji literatūrinė avantiūra kurti prasmines patirties formas – tokius meno kūrinius, kurie būtų rišli prasmės pagavos gestų visuma, taigi ir kalbos ženklų sistema. Geriau pagalvojus, gestų ir kalbos sistema – ne tas pats, nes juk gestai yra veikiau veiksmas ir patirtis, o kalbos sistema – reikšmių struktūra ir tekstas. Tad čia, per kablelį pateikdamas du neva sinonimiškus to paties reiškinio apibrėžimus, A. J. Greimas išties pereina iš fenomenologinio žodyno į struktūralistinį. Ir čia prasideda semiotika – metodiško prasmės patirties struktūravimo pastanga ir mokslinis A. J. Greimo gyvenimo projektas.

1 Algirdas Julius Greimas, laiškas Broniui Savukynui, 1988 2 12, „Algirdas Julius Greimas: asmuo ir idėjos 1“. Sudarytojas Arūnas Sverdiolas. – V.: „Baltos lankos“, 2017, p. 314.
2 Ten pat.
3 Ten pat.
4 [Algirdas Julius Greimas], pokalbis, kalbina Jeanas-Claude’as Chevalier ir Pierre’as Encrevé. „Algirdas Julius Greimas: asmuo ir idėjos 1“, p. 131; Algirdas Julius Greimas. „Suprasti prasmę, atrasti prasmės“ (1987), „Algirdas Julius Greimas: asmuo ir idėjos 2“. Sudarytojai Arūnas Sverdiolas, Eric Landowski. – V.: „Baltos lankos“, 2018, p. 53.
5 „Tarp minties ir politinio veiksmo: Algirdo Juliaus Greimo laiškai (1946–1954)“. Sudarytojai Egidijus Aleksandravičius ir Daiva Dapkutė. – K.: Vytauto Didžiojo universitetas, 2019.
6 Algirdas Julius Greimas. „Apie viską ir nieką: žmogus, visuomenė, kultūra“, p. 103.
7 Ten pat, p. 173.

„Drugys Jano veidu, arba Algirdas Julius Greimas“ čia
Kęstutis Nastopka. „Greimas Aleksandrijoje: po 55 metų“ čia