Močiutė prieš kelias dešimtis metų paliko miestą ir persikėlė gyventi į mišką. 

Iki įsikurdama, netrumpą laiką ji gyveno tankmėje, šuns būdoje, pati virsdama urzgiančiu savo svajonės apsaugininku: gindamasi nuo artimųjų nepritarimo atkakliai rikiavo darbininkus, kad miško pušys virstų statyboms tinkamais rąstais, kad gultų į naują – namų – struktūrą, o iš anapus medžių tekančios upės ji sėmėsi ryžto tolimesnėms dienoms. Jai pavyko – galiausiai lojantis sargas atvirto į triumfuojančią šešiasdešimtmetę moterį, pasiekusią, ko norėjo. Nuo šiol močiutė gyvena erdviame name, miške, kurio paklotėje radosi pažabotos gamtos ploteliai: šiltnamis, daržas, gėlynas, – antriniai pergalės liudytojai. 

Pastaruosius metus močiutė gyveno ne viena – jos namas virpėjo ir vibravo nuo nežinia iš kur ir kodėl staiga atsikrausčiusios šikšnosparnių kolonijos. Temstant iš pastogės landų paplūdusi ultragarsą skleidžiančių, skraidančių pelyčių lava savo godžiu, į mašalų sriubą įsisiurbusiu snukiu užklodavo dangų. Netyčia į vidų įskridusio padarėlio laukė liūdnas užvaikyto drugio likimas: močiutė laikėsi griežtos apgręžimo politikos ir sunkiai toleravo net atsitiktiniausius slenksčio įstatų pažeidimus. Taigi temstant visi langai būdavo uždaromi: šikšnosparniams naktis reiškė puotą, gyvasties šventimą, namo šeimininkei – deguonies trūkumą ir prastą žvaigždžių (naktį) bei savo automobilio (dieną) matomumą. (Ėdrioji žemyn galva kabanti kaimynystė lėmė dažnesnį langų ir namo fasado valymą.) Dabar, kai rašau šias eilutes, namas stovi švarutis ir nevirpa – šikšnosparniai kažkur dingo, išsikraustė. Močiutei netrukus sueis aštuoniasdešimt penkeri. 

 

 

                                    Matteo Galeazzi nuotrauka iš „Unsplash“

 

Nepaminėjau – dėl jaunystėje išgyventos avarijos močiutė turi vieną inkstą, bet ši patirtis nepasėjo baimės vairui. Neseniai ji dalimis paleido savo suklerusį automobilį ir nusipirko naują, greitesnę už save mašiną: idant galėtų nuvykusi į šalimais esantį miestelį nusipirkti sėklų, sodinukų, daigų ir tvarkytis kitus reikalus, aktyviai gyventi.

Kalbant apie pasienį ir stambesnius, t. y. pagrindinius, jo gyventojus, močiutės augintiniai – šuniukas ir trys katės – ėdesio gaudavo laiku, tačiau maistą turėjo doroti nustatytoje vietoje: toliau nuo namo, ne ant gonkų, kaip ir eilinė skruzdėlė ar voriukas neperžengdami slenksčio. Sakydama „šuniukas“ atmintyje saugau tris jų pavidalus (neskaitant ką tik minėtos močiutės ir šuns paralelės). Šuneliai keisdavosi – bandau išvesti vidurkį – maždaug kas penkerius metus. Rotacijos priežastys: automobilio ratai, kolektyvinio poravimosi nulemtos pjautynės ir kiti nežinomi dalykai. Be šuns palydos ėjimas į mišką tapo mažiau smagus. (Niekas nebeišverčia mėlynių sklidino indo, neatsigula per visą žemuogių pievos ilgį, užklodamas ją glostymo reikalaujančiu kilimu, niekas nemedžioja renkamų grybų arba tankmėje spurdančių stirnų. Tad niekieno negainiojamos stirnos išplito tiek, kad atsukus vandens čiaupą bėga jų ašaros, pumpuojamos šulinyje patupdyto variklio (įprasta kaimo inžinerija). Verkia jos iš euforijos, kad gali kaip niekad klestėti, daugintis, gyvuoti.)

Katės – mama ir dukra – buvo nekintanti pasienio konstanta, tik trečiasis, katinėlis, senosios katės sūnus iš kitos vados, vis žūdavo ir žūdavo dėl panašių priežasčių kaip ir šunys, tačiau nuolat atgimdavo sulig nauja vaikavimosi serija. Galiausiai katė ir jos reprodukcinė galia skleisti savo tęsinius užgeso: liko duktė ir ji pati, nuolat kartu besilaikantis rainas duetas. 

Kartą, nelabai seniai, kažkas naktį įsmukęs į kiemą jaunajai katei perkando gerklę. Močiutė, radusi katelės kūną, patiesė jį ir savo gėlą prie ūkinio pastato. Bet, kol ieškojo kastuvo, velionę nusinešė kitas, greičiausiai labai labai alkanas, nekantrus kūnas. Katės laidotuvės įvyko kito žinduolio virškinamajame trakte, apeigas atliekant skrandžio sultimis ir peristaltikai. Ta visada kiek pikta ir atokiai besilaikanti rainoji dukra greičiausiai pasklido po miško paklotę, tapo ją maitinančiais mineralais.

Kuo taps močiutė?

Klausiu močiutės, kaip ji įsivaizduojanti mirtį. Sako, niekaip, sako, jai visai nesvarbu, kas ir kaip bus, jaučiasi rami. Tik turi pageidavimą dėl ugnies – nenorėtų dūlėti žemėje ėdama vabalų, skaidoma grybų. 

Ugnis šioje geografinėje platumoje veiklos daugiausia turi žiemą. Dėl to, ruošiantis šaltajam sezonui, miške plečiasi kirtimų plotai: atvykęs sunkusis transportas surenka ne tik malkomis tapsiančius kamienus, bet ir senus, sutrūnijusius krituolius – plika akimi nematomų milijardų namus. Verkia iš širdgėlos liepsnos surysimi nematomi organizmai ir paukščiai benamiai, netekę uoksų. Jų ašaros – laukymės be medžių – reiškia daugiau sultingos žalumos: grįžtame prie džiaugsmingo stirnų populiacijos šulinio. Drauge atsidurdami ir prie erkių problemos, nes pernešamos ir išmaitinamos kanopinių jos gali sklisti į visas puses. Kartu su erkėmis – ir klastingi užkrėtimai. Bet, pala, grįžkime prie senosios katės.

Senajai, niekada močiute taip ir netapusiai katei mano močiutė dabar leidžia nakvoti ant gonkų. Katė turi savo namelį, nuo kurio nenutolsta. 

– Ką ji ten veikia?

– Nuolat miega.

Atsikėlusi tik pasvirduliuoja, suėda gabaliuką žalių inkstų, pamurkia ir nieko nematydama, negirdėdama toliau grįžta į sapną. Kiekviena diena artina iki tos, kai iš ten ji nebesugrįš suėsti to gabaliuko.

– Ką ji sapnuoja? 

– Galime tik spėlioti. Gal savo vaikus? Peles? Auksą? 

– Paaiškink. (Pirmieji du variantai gan aiškūs, nuspėjami.)

– OK. Taip, apie vaikus jau kalbėta. Pelės – pelių daugėja, nes vienkiemio apylinkėse daugėja tuščių sodybų. Kaimynus pasiglemžusi senatvė perkėlė juos į dirvožemį arba tarpinę stotelę – slaugos namus. Iš ten jie galiausiai vis vien nukeliaus į žemę, nebent tie senukai turi anūkų, kurie jų paskutine valia domėjosi ir kurie būtų pasiruošę išpildyti ugnies prašymą. Pelės turi ką graužti vaiduoklių namuose, o katė yra per sena iki jų nueiti, tad visas gaudynes ji tik sapnuojanti. Erkes išnešioja ir pelės, erkėms patinka gausiai gerti kanopinių ir graužikų kraują, tik žmonių čia lieka vis mažiau, tad baisieji virusai ir bakterijos, užstrigusios keliose rūšyse, neplinta ir grimzta į stagnaciją. O auksas – auksas radosi iš kadaise sprogusių žvaigždžių, į Žemę atsitrenkusių asteroidų. Aukso negamina sliekai ar durpės, jo neformuoja slėgis, gelmių dujos, į auksą nevirsta nei magma, nei tunelių ekspertai kurmiai. Aukso ištekliai riboti, kaip ir ką tik gimusios mergaitės kiaušidės, turinčios konkretų kiaušinėlių skaičių, – visa, veikiama laiko ir eksploatacijos intensyvumo, nyksta. Norint pasiekti auksą, reikia specialios įrangos, leidžiančios nusileisti į Žemės gelmes, o jos neturint – tinka ir sapnų amunicija. Tinka ir senos katės sapnas. 

– Arba pinigai?

Močiutė turi kelis auksu kaustytus dantis, kurių nepaims net ugnis, – nebent godūs dantistai, artimieji; arba, jeigu artimieji nėra godūs, tos karūnėlės liks pačios sau: pelenuose. O pelenai – urnoje. Urna bus šiek kiek paauksuota, padengta aukso dulkėmis – gelmių aidu iš kadaise sprogusių žvaigždžių.

Išsikrausčius šikšnosparniams, langų plauti taip dažnai nebereikia, naktimis dabar gerai matosi žvaigždės. Stiklo skaidrumas leidžia žvaigždėms kalbėtis – palaikyti gerą ryšį – su dantų karūnėlėmis. Jos kalbėsis ir su urna, jei tik ji tikrai bus paauksuota, o paauksuota ji bus, jeigu artimieji yra pasiturintys. Automobilio bake teliūskuojantis kuras, juodasis auksas, taip pat kalbasi su žvaigždėmis ir dantų karūnėlėmis – giminės vieni kitų juk ilgisi ir geidžia ryšio.

– Ar bakas išdžius atėjus urnos laikui? Kai nebeliks, kas jį pripildo ir paleidžia variklį, kas vairuoja?

– Bet ar benzinas pats savaime nėra biogeninė urna, liudijanti mirusių, priešistorinių vandenyno gelmių organizmų laikus? 

Močiutė vairuoja pirkti sodinukų varoma paleozojaus eros tolybės.

Katė turėjo vaikų, tačiau jų pavidalų nebeliko, juos išgaudė įvairios aplinkybės, dienų tėkmė; anūkų katė neturėjo. Močiutė turi vaikaitę*, ji vis dar čia, gaudo žodžius. Jų sulig kiekvienu kableliu randasi vis daugiau – gal net kiek panaši progresija kaip su kirtimais ir stirnų populiacijos disproporcija.

Didžiosios motinos ir močiutės, Žemės, palikuonys yra visa, visada ir visur: miškas, jo kirtėjai, Borrelia burgdorferi, močiutė, vandenynas, šikšnosparniai, nafta ir jos išvestiniai pavidalai, agurkai iš to šiltnamio, žvaigždės, tu ir aš, tas labai alkanas kūnas, šunys, katės ir visa kita įmanoma fauna, voratinkliai, vanduo, sodinukai, ugnis, visa makro- ir mikroflora... 

...jeigu pradėčiau vardinti akivaizdžius gyvosios gamtos įsikūnijimus, šiomis sintaksės tankmės statybomis pralenkčiau išsiderinusią pusiausvyrą. Tuomet gal baigiu: tebūna Močiutėj du inkstai – harmoninga tėkmė, ratas, pusiausvyros žvaigždė, į kurios dirvą būtų gera ir saugu sugrįžti. 

 

* Vieni kiaušinėliai dauginasi ir plinta, kiti, pvz., pabuvę anūkėmis arba negainiojamomis stirnomis – raidėmis – gyvuoja iki urnos blykstelėjimo. 

 

Tekstas anglų kalba publikuotas 2024 m. leidinyje „Poem as a Journal“