Mano knygoje „Guriniai", o dar anksčiau litmene, buvo rašinėlis „Literatūros kritikas grybauja". Kas suprato pasakojimo paralelizmą, kas ne, tiek to. Pagrybauju, žinoma, ligi šiol.
Vėlyvo rudens grybai yra žaliuokės.
Paprastai daugiau būna pilkųjų žaliuokių. Atrodo, žmonės taip vadina ne vieną grybą, bent tris – pilkąjį, juosvažalį ir pilkšvarudį baltikus.
Ką pastebėjau.
Greta tų pilkųjų beveik visad randu šungrybių, į jas labai panašių. Pai­kesni grybautojai dažnai suklysta, girdėjau apie apsinuodijimus.
Tęsdamas grybavimo ir literatūros kritiko „grybavimo" paralelę tegaliu sakyti: esama labai raštingos grafomanijos. Ji (nuodai) ir poezija (menas) yra greta. Girdėjau ir apie tai, kad tos apsimetėlės (lot. Tricholoma virgatum) nėra joks nuodas. Tai ką?

*
Grįžtam iš miško su anūku neką beradę. Namai čia pat, iki jų dešimt minučių.
Sakau: pasukim anuo krašteliu.
Vaikas pavargęs, bet grybautojas sutinka.
Randam daugiau – keletą raudonikių, paberžių ir dar baravyką.
– Seneli, o kodėl tu pasakei pasukim?
– Pašaukė, Benai, mane pašaukė.

*
Kitas kartas. Vienas einu.
Čia tikrai turi būti.
Nėra.
Dar neišdygo?
Ar dar nemoki rasti?

2014 06 23

*
Atidaviau spausdinti straipsnį „Rank­raščiai kaip rankdarbiai". Jis apie Marcelijaus Martinaičio rankraščius. „Kukučio baladžių" irgi.
Antryt Mardasave. Pavakare praskrido kukutis. Paukštis toks (lot. Upupa epops). Retokas. Virš mūsų sodybos driekiasi kukučių trasa. Dažnai praskrenda. Būna, kad kokiame medyje nutupia. Kartą kitą porelė buvo nutūpusi. Kukutis ir skrendantis labai gražus, bemat atpažįstamas, nes margas ir spalvingas, ilgu lenktu snapu. Nutūpęs kartais išskleidžia savo kuodą. Tada atrodo kaip fantastiškas padaras, visai kitoks, negu kiti Lietuvoje matomi paukščiai.
Tas paukštis ir Martinaičio Kukutis tikrai neturi nieko bendra. Tik žodis tas pats. Bet kad jau buvo toks sutapimas, – gal turi?

2014 06 07

*
Labai trūksta man Juozo Apučio. Uolos, kuri stūksojo kieta, akmeninė, kampuota, žaibiškai reaguojanti į kiekvieną šmėstelėjimą.
Trūksta turėtų sietis su kūryba, savybėmis, bendravimo būdu, girdėtais žodžiais. Bet kad ne taip yra. Yra ir taip, ne tik gal. Nėra būdo suprantamai paaiškinti. Vos neužrašiau „racionaliai paaiškinti", bet Aputis nieko nedrausdamas tą žodį uždraudė. Trūksta turėtų šauktis gerųjų bruožų vardijimo, bet kad visai nereikia, netinka gal. Kai visa tai nežinia kodėl užsirašinėju, iš balkono Mildos gatvėje girdžiu, kaip klapsi traukiniai. Nes naktis, tylu, viskas girdėti. Turėjo girdėti ir jis, buvome kaimynai. Tai ir likom, tebegirdžiu jį.
Sakiusį „lupinėsiu nagus" anksčiau nei prasidėjo Atgimimas, žiauriai mušusį kažin ką netinkama padariusį plunksnos brolį, iš pirmo žvilgsnio neklystamai atpažįstantį, kas yra kas, susirūpinusį dėl Lietuvos ir pasaulio, susijaudinusį dėl rašytojų laikysenos, tuojau pamatantį, kuri gražesnė, priešpaskutinę savo vasarą sutvarkiusį namą Zervynose, o paskutinės pradžioje (atsitiktinis susitikimas Mildos gatvėje) pasakiusį, kad ėmėsi tvarkyti naujam leidimui savo apysakas. Išleidome jau po viskam. Knygą pavadino „Bėgiai išnyksta rū­ke" (2010).
Smulkmenos, žinoma. Kai nusipirkome sodybą Mardasave, paaiškėjo, kad reikia ką nors daryti su namo apatiniais rąstais. O ką – neaišku. Pasakiau Apučiui, pagarsėjusiam maist­rui (žinojau, kad sugebėjo pakelti nusmukusį namo kampą), kviesiąs į konsiliumą. Mano pusbrolis, irgi Juozas, viską sutvarkė pats, tai Apučio ir nesišaukiau.
Aputis įsižeidė. Tu čia tik su visokiais mikalauskais (Varėnos rajono meras) pasišneki, nomenklatūrininkais b..., o manęs jau nereikia. Nei jis taip sakė, nei ką, bet maždaug taip supratau. Teisingai turbūt supratau.
Praėjus kuriam laikui įkalbinau žmoną (ji vairuoja), kad atsivežtume Aputį pavakaroti. Nuo Zervynų iki Mardasavo keliolika kilometrų.
Ką iš karto pasakė?
– Koks didelis kiemas, kaip lygu, toli matyti!
Juozo namas Zervynose stovi priešais kitą namą, kiemo kaip ir nėra. Bet – vos paėjus takučiu dešinėn teka Ūla.
Mudviejų pokalbis tą vakarą vis dėlto buvo panašesnis į upelio tekėjimą. Be kitų dalykų – ir apie tai, ką esu užsiminęs knygoje apie Justiną Marcinkevičių. Tiek to.
Nei Aputis tąsyk viską pasakė, pavyzdžiui, apie sovietinio saugumo pinkles, nei aš viską užrašau, ką sakė jis. Yra neįmanomų trumpai pasakyti dalykų. Gal visai neįmanomų pasakyti.
Apučio namai Zervynose tebėra, juose lankosi dukra su šeimynykščiais, šią vasarą apžiūrėjau neužeidamas. Ūla tebeteka kiemo pakraščiu, kentėdama baidarininkų klegesį.
Iš Juozo pasakojimų:
– Vis užeina tie iš baidarių. „Seni, ar samagono turi?"

2014 09 23

*
Vis dėlto įkasiau, pastačiau, matau dabar.
Prieš keletą metų reikėjo tvarkytis su nugriuvusios daržinės pušiniais rąstais. Atsirinkti sveikesnius, kam nors pravers, atidėti patręšusius. Prasčiausius mečiau į laužavietę, tinkamus kūrenti pjoviau malkoms. Visokių senienų tvarkymo darbai, kai tų senienų, likusių nuo kitų žmonių gyvenimo, yra daug, tolydžio pradeda erzinti. Kuitiesi skubėdamas („greičiau atsikratyti"), pakeiksnodamas, ypač kai pjūklas ar kirvis žybteli atsitrenkęs į nematomą surūdijusią vinį, kokią nors gudrią senovišką kampų jungtį. O dar kvapai, kitų gyvenimo, kitų laikų.
Ir vis tiek pradėjau matyti, kaip tie seni rąstai atrodo. Paviršius papuvęs, apėjęs pelėsiais, o šerdis sveika. Kai brūkšteli pjūklu, – pasklinda nuostabus dervų prisigėrusios pušies kvapas. Smalėkas – taip vietiniai dzūkai vadina pušies apatiniąją dalį. Joje būna nusėdusios visos smalos. Ji tinka tvorų stulpams, nebūtinai jie gražūs, bet ilgaamžiai. Jei smalėko įmesta į laužą, jo kvapas užgožia viską.
Taigi tos šerdys. Pasilikau keletą patręšusių rąstų, visą paviršių nudaužiau, nubraukiau, galų gale atsargiai nuvaliau metalinių šerių šepečiu ir pasidėjau patvory. Gulėjo ir metus, ir kitus. Ką su jom daryti?
Kartą ankstyvą rytą sužinojau.
Reikėjo pakeisti stulpelį, ant kurio buvau užtupdęs vėjarodę. Supuvo jis. Čia ir atsistojo viena nurengtoji šerdis. Dabar vėjarodė plasta aukštokai. Įtaisyta virš pušies palikimo. Kas nors sakys: galėjai įkasti gražų tiesų stiebą. O man šitas gražus – čia ploniau, čia storiau, matyti buvusių pušies šakų ataugos ir medžio augimo brėžinys.
Antrą, aukštesnę, įkasiau priglaudęs prie įspūdingo masyvaus kreivuolio. Tai galingos pušies vingiuota nuopjova, panaši į mitologinį padarą. Pastatęs buvau senokai. Nusižiūrėjau netoli miške, atsitempti padėjo kaimynas, turi traktoriuką. Traktoriukas tebėr, o Julius jau miręs. Nuotrauką buvau rodęs skulptoriui Vaclovui Krutiniui, pripažino, kad vertas dėmesio „objektas". Nebėr ir Vaclovo.
Įkasęs pažvelgiau iš pavėsinės ir suteikiau literatūrišką pavadinimą: „Medžio transformacija: pušis ir jos šerdis". Be abejo, tai filologinis iškrypimas, bet buvo su šypsena, kurią palydėjo patenkinto darbinyko nevalstybinio kvapo gurkšnis. Devintą ryto.

2014 08 24

Apie eigastį

Kaime kiekvieną žmogų galėdavai pažinti iš toli. Kaip palinkęs, kaip rankom moja, kaip galvą pakreipęs, ant kurio peties dalgį neša. Apie puskreivius ir šlubčiojančius nė nekalbu.
Miesto žmonės yra išmokę būti neatpažįstami, jų eigastis yra bendrinė.
Bet dabar ir šitai keičiasi. Štai einanti kaip manekenė. Štai žinomo kino artisto eigastis. O štai populiarios dainininkės. Štai visi navarotai – nukopijuota apranga, popierinis kavos puodelis atitinkamu kampu pakreiptoje rankoje, muzikos grotuvo ausinės ir dailus šunytis greta, išmokytas tipenti taip, kaip parodyta ekranuose.

Luko argumentas

Ketvirtų metų vaikas gauna apsivilkti ką tik išskalbtus marškinėlius.
Po pusvalandžio jo krūtinę jau puošia įspūdingas rytmetinių pareigų pėdsakas, tikriausiai dantų pastos takelis.
Pasigirsta priekaištų.
Lukas:
– Močiute, tu nieko nesupranti! Aš pasižymėjau, kur priekis. Užpakalis –­ kur tas apykaklės lapelis, o čia dabar viskas bus aišku, čia – priekis.
Lukas jau tikras mokslininkas, semiotikas turbūt. Bet groja violončele.
Gali būti, kad violončelė Mardasavo kaime 2014 metų rugpjūtį skambėjo pirmą kartą.