Vangelis Hatzivasiliou. Graikų istorinio romano atsinaujinimas

Istorinis romanas, besikuriančioje graikų literatūros scenoje atsiradęs XIX a., nesitaikė užimti rimtesnio vaidmens. Nuo 1950 m. merdėjo ir galiausiai visai neteko gyvybės, tačiau XX a. pabaigoje įspūdingai atgijo – sulaukė ne tik palankių kritikų vertinimų, bet ir didelių tiražų. Vienu pagrindinių jo tikslų tapo graikiškos tapatybės paieškos, tačiau jis anaiptol nesiekė griežtai apibrėžti tautinę savimonę ir ideologiškai ją sukaustyti. Graikiškos tapatybės paieškos aplenkė Antiką, Bizantijos (su nedidelėmis išimtimis) ir frankokratijos epochas. Dažniausiai įkvėpimo semtasi iš XIX a.: naujosios graikų valstybės Atėnų ir Patrų miestuose, Mažosios Azijos, Egipto, Padunojės hegemonijoje, Rusijos graikiškajame pasaulyje arba Osmanų imperijos provincijose – Epyre, Makedonijoje ir Kretoje. Kartais įžengdavo ir į vėlesnius laikus. Visiškai suprantama, kodėl apsiribota paskutiniais dviem amžiais: būtent tada graikų tauta išsikovojo nepriklausomybę ir išgyveno didžiąsias negandas valstybėje bei už jos ribų, šalį kamavusias iki pat pulkininkų diktatūros žlugimo 1974 m. liepą.

Graikų istorinio romano atnaujintojai Rėja Galanaki, Maro Duka, Aleksis Panselinas, Nikas Temelis, kitaip nei jų pirmtakai, nesutelkė dėmesio į graikų santykį su priešiškomis, prievartinėmis jėgomis – iš pradžių Osmanų imperija, o vėliau pasaulietine turkų valstybe. Rašytojai atsigręžė į nuolatinį ir dažniausiai neišvengiamą susidūrimą su kito gentiniais požymiais. Labai greitai paaiškėjo, kad kitas yra jų pačių apverstas atvaizdas. Būtų sunku tikėtis, jog vaizduodami polifoniją, kai graikiškas elementas egzistuoja greta musulmoniško, arabiško bei slaviško ir visi šie dėmenys vienas nuo kito priklausomi, minėti rašytojai galėtų pretenduoti į tautinio bardo vaidmenį. Graikiškas pasaulis atsinaujinusiam istoriniam romanui taps nuolat besikartojančių pralaimėjimų arena, o šie pralaimėjimai nuties pačius netikėčiausius kelius į milžinišką finansinę, politinę, socialinę ir moralinę mūsų dienų krizę. Šiuolaikinis istorinis romanas atliks ir įvairias kultūras atspindinčio veidrodžio funkciją. Tai veidrodis, kuriame už riboženklių ir sienų galime išvysti kito veidą: šis veidas yra neatsiejama mūsų dalis, bet kartu ir išskirtinė, kitokia patirtis, kupina neištirtų reiškinių ne tik Rytuose, kurie liausis buvę vien priešu barbaru, bet ir Vakaruose, nebeatliekančiuose kultūringo viršesniojo vaidmens, o suteikiančiuose meno, mokslo ir filosofijos prieigas.

Kita romanistų grupė – Soti Triandafilu, Μanas Elefteriu – rinksis kiek kitokią kryptį. Svarbūs XIX a. pab.–XX a. pirmos pusės įvykiai ar kasdienio gyvenimo smulkmenos – nuo politinių permainų Europoje ir Afrikoje, moterų teisių androkratiškoje sistemoje iki miestiečių madų ir gastronominių tendencijų į Vakarus nuolat atsigręžusioje Graikijoje, – pasitelkiamos aplink pramanytą pasakojimą pinant fantasmagorišką chronotopą, paversiantį istoriją tam tikru pasakišku naratyvu tiems skaitytojams, kurių seniai nebejaudina jokia kolektyvinio požiūrio ar savirealizacijos karštligė.

Drauge su istorinio romano atsinaujinimu bei istorinės fantasmagorijos pasirodymu po 1989 m. susidomima konkrečiomis vietovėmis, kuriose vykstantis veiksmas kartais įgyja agnosticizmo ar misticizmo, kai į istorijos lauką įtraukiami gamtos bei šventumo simboliai. Tai veikiau ne istoriniai romanai, o istorinė fikcija: trumpi pasakojimai, nuausti iš skystos istorinės žaliavos, kuri, net jei būna kiek tankesnė, niekada nevirsta kritine mase. Šiai kategorijai priskiriami rašytojai Vasilis Gurojanis, Vasilis Butas, Teodoras Grigoriadis, Diamandis Aksiotis nesiekia priešais skaitytojo, žiūrovo akis išskleisti plataus istorinio reginio, nesistengia aprėpti didelių geografinių zonų, nesiima gretinti įvairių vietų ir bendruomenių, tautinių vertybių ir daugiakultūriškumo. Iš plačios socialinės-politinės istorinio romano plotmės jie persikelia į mažą teritoriją šalies viduje, kur negausu įvykių. Tačiau, atskleisdami vieną istoriškai silpnai nušviestą ar neteisingai suprastą mikropasaulį, jie vis dėlto neapsiriboja šios užmirštos vietos paminėjimu, o netiesiogiai parodo jos ryšį (būtent į tai mes ir atkreipiame dėmesį) su svarbiausiais konkretaus istorinio laiko įvykiais. Tokie kūriniai vadinami įvairiai: vietos istorija, miesto istorija, storia patria, storia matria, petite histoire, ministoria, microstoria, mažoji istorija. Kad ir kaip šį žanrą įvardytume, vietos ar mažoji istorija rodo kelią nuo individualaus, išskirtinio, regioninio link bendro, visuotinio. Tokių kūrinių veiksmo laikas apima visą XIX a. ir didesnę XX a. dalį, taip pat periodą po Ant­rojo pasaulinio karo, o veiksmo vietos driekiasi nuo Kerkyros ir Kavalos iki Rytų Trakijos ir Mažosios Azijos.

 

Vangelis Hatzivasiliou. Graikų istorinio romano  atsinaujinimas
Prie Asinės, Peloponesas. Dovilės Jakniūnaitės nuotrauka.

 

Dar viena grupė rašytojų – Jorgas Skabardonis, Panas Karnezis, Adonis Surunis, Sakis Serefas, Tanasis Skruelas – pagrindine veiksmo scena pasirinko kasdienybę ne tam, kad kūrybiškai pažvelgtų į bendruomenę, o kad palaidotų ją po kasdienybės nejudrumu, tampančiu priebėga nuo baimės, kurią sukelia gniuždantis istorinis socialinės tikrovės matmuo. Atgręždama nugarą bendruomeniškumui tokia kasdienybė nepajėgia nieko kito, tik negailestingai įkalinti protagonistus tarp jų gyvybinių poreikių sienų, užgniaužti individualumą ir įstumti veikėjus į privačią erdvę. Nepaisant to, per visą istorijos laiką ši kasdienybė, kaip ir vietos, kuriose beveik nieko nevyksta, tampa istorijos belaisvėmis, negalinčiomis kvėpuoti anapus jos ribų. Pasigilinus kasdienybė padeda atskleisti trumpalaikiškumo viršenybę. Tokie kūriniai mus nukelia į tarpukarį ir XX a. 5 dešimtmetį, o veiksmo vieta dažniausiai pasirenkami Atėnai ir Salonikai, nors kartais persikeliama į provinciją – Amfisą, Floriną arba Mažąją Aziją ir netgi pilietinio karo apimtą Ispaniją.

Egzistuoja ir dabarties laikas, kuris kartais tiesiogiai kalbasi su praeitimi ne tam, kad praeičiai įpirštų šiuolaikinį požiūrį (tai neišvengiama istoriniame romane, nesvarbu, kuriai srovei atstovautų rašytojas), ir ne tam, kad istorizuotų dabartį, kaip daro visi istorinės metafikcijos autoriai, bet kad suvestų dabartį ir praeitį kaip lygiavertes ir viena kitą atspindinčias, kad sukurtų tarp jų stiprų ryšį. Tačiau kas, kur ir kodėl atsispindi? Rašytojai, kurie dabarčiai ir praeičiai skiria tiek pat dėmesio stengdamiesi, kad svarstyklės nepakryptų nė į vieną pusę (Dimitris Nolas, Tasas Chadzitacis, Sofija Nikolaidu, Eliana Churmuziadu), nori pasakyti maždaug tai: mūšį pralaimėjo ne tik į istorijos akligat­vius patekusi praeitis – dabartis taip pat neša sunkią istorinę naštą ir nuolat atsiduria savose aklavietėse. Prakalbę apie istorinę naštą vėl galėtume prisiminti iš tolimos praeities ataidinčią dabartinės krizės preliudiją. Vienas vaizdinys teikia peno kitam, dvi linijos sudaro uždarą beprasmybės ir negarbingo pasikartojimo ratą, prasidedantį nuo Antrojo pasaulinio karo, okupacijos ir pilietinio karo (užgriebiami ir 6–7 dešimt­mečiai), kad paskutiniai XX a. metai iškiltų prieš akis kaip geografinis lankas nuo Atėnų, Salonikų ir Janinos miestų iki Egėjo jūros salų bei Vokietijos.

Visa tai mus veda į postmodernią istorinę metafikciją. Autorių, tokių kaip Nikas Bakolas, Tanasis Valtinas, Jorgis Jatromanolakis, kūriniuose vietovės ir datos netenka reikšmės (net tuomet, kai pasakojimas nukelia į XX a. pradžios Makedoniją, 5 dešimtmečio pilietinį karą ar Elefterijo Venizelo laikų Kretą) užleisdamos vietą intertekstiniam žaidimui, kuriame derinami įvairiausi žanrai: nuo archeologinės fantazijos, romanizuotos ir pramanytos biografijos iki detektyvo, istorinės parodijos ar istorinės eseistikos. Istorinė metafikcija, ignoruodama istorinę tiesą, įtraukia į vidinį kalbos žaismą neliteratūrinius dokumentus ir praturtina praeitį nuorodomis į dabartį, šiuolaikinę epochą. Taigi romanų autoriai atskleidžia, kaip apdoroja ir panaudoja tiriamąją medžiagą. Atsinaujinantis graikų istorinis romanas įgauna vis kitokių bruožų (čia aptariau tik pagrindines tendencijas), o ateityje, žinoma, jam atviri visi keliai.

 

Iš graikų kalbos vertė Kristina Svarevičiūtė

 

Straipsnį remia Lietuvos graikų draugija „Patrida“

 

Draugai