× Vida Grišmanauskienė

Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos direktorė

 

Gavusi pasiūlymą parašyti apie kitąsyk skaitytą ir įkvėpusią knygą, atvirai kalbant, šiek tiek išsigandau. Viena vertus, nesijaučiu nei didelė literatūros žinovė, nei profesionali ar labai patyrusi skaitytoja. Tad kodėl aš? Antra vertus, man kaip žmogui, dirbančiam su knygomis ir praleidžiančiam tarp jų didesnę dienos dalį, užduotis iš visų išrinkti vieną vienintelę atrodo ypač sudėtinga. Juk gerų knygų – tiek daug! Nemažai per gyvenimą jų perskaityta, ir kiekviena, nebūtinai geriausia literatūriškai, kažką man davė, formavo mano asmenybę ir pasaulėžiūrą, na, bent jau sudomino. 

 

 

 

Laužydama galvą supratau, kad svarbiausi mano skaitymai vis dėlto nutiko paauglystėje, jaunystėje ir studijų metais: Hermanno Hesse „Stepių vilkas“ ir „Stiklo karoliukų žaidimas“, Sauliaus Tomo Kondroto „Žalčio žvilgsnis“, Senekos „Laiškai Lucilijui“... Be to, ir skaityta tuomet intensyviau, gausiau, turbūt labiau sugeriant jų esmę nei vėlesniais metais. Dažnai tekdavo važinėti autobusu iš Vilniaus į Alytų ir atgal, visada vežiojausi kokią nors knygą, nes beveik dvi valandos kelio buvo labai tinkamas laikas skaityti. Kartais skaitydavau studijų medžiagą, bet dažniau – tiesiog knygas, grožinę literatūrą. 

Autobuse tikrai perskaičiau jau minėtą „Žalčio žvilgsnį“, Richardo Bacho „Džonataną Livingstoną Žuvėdrą“, Jurgos Ivanauskaitės „Pakalnučių metus“... Turbūt svarbiausias to laiko skaitymas irgi įvyko sausakimšame autobuse (vadinasi, buvo penktadienis). Gerai prisimenu, kad sėdėjau prie lango, už jo skriejo pavasario peizažai (vadinasi, buvo pavasaris). Knyga – nestora, bet gana didelio formato, minkštu melsvai žalsvai pilkšvu viršeliu, ant kurio pavaizduota dėžė su kojomis, – kitaip sakant, žmogus dėžėje. Labai aiškiai prisimenu, kad knyga priklausė leidyklos „Vaga“ leidžiamai serijai „XX amžiaus literatūra“, nes ir vėliau ieškojau šios serijos knygų, turėjusių bendrą akies logotipą ir dizainą.  

Tai  japonų rašytojo Kobo Abe, kuris laikomas vienu iš Japonijos pokario modernizmo ir avangardizmo lyderių, romanas „Žmogus-dėžė“, išleistas 1991 m. (vadinasi, sudėtingais pervartos laikais). Egzistencinis, siurrealistinis kūrinys apie susvetimėjimą – herojus atsisako socialinio gyvenimo ir apsigyvena kartoninėje dėžėje siekdamas tapti nematomas ir nepasiekiamas. Tuo laikotarpiu ši knyga man buvo netikėtas kitokio oro gurkšnis: kitokia tema, kitoks požiūris į aplinką, žmogų, jo mintis, į socialinį vaidmenį. Man, studentei, ji buvo kaip išskridimas į naują, labai reikalingą planetą.

Tą keistą jausmą, o gal būseną, pamenu iki šiol – kažkas tarp supratimo ir abejonės, tarp tuometinio žinojimo ir bandymo pritaikyti patirties žinias, tarp aiškumo ir visiško nesupratimo, tarp savo pojūčių ir absurdiškumo jausmo. Tada gal pirmą kartą susidūriau su tokiu keistu literatūros kūriniu ir personažu, kiek pranokusiais mano vaizduotę. Būtent tai ir patraukė: žmogaus-dėžės užrašai, klaidūs pokalbiai su savimi, pasaulio stebėjimas pro dėžėje prapjautą skylę, segmentuotas matymas ir drauge tobulas išnykimas minioje. 

Jausmų kamuolys ritinėjosi ir ritinėjasi iki šių dienų. Keista, bet knyga nepaleido, – ir jos viršelis, ir turinys. Pasirodo, kad pasaulis mažai keičiasi, kai kalbame apie žmogų ir visuomenę, apie matymo plotį ir spektrą, apie buvimą ir atsitraukimą, kai sprendžiame, kas esu aš ir kas esame mes, kas lemia tarpusavio santykį, norą kartais užsidaryti dėžėje, arba kodėl tik tiek tematai pro dėžės skylutę. Tuomet man tai buvo daugiasluoksnė knyga: nauja pažintis su aplinka ir savimi,  kalnas iškilusių klausimų, atsakymų paieškos, kai kurios besitęsiančios iki šiol. 

 Beje, tas romanas paskatino perskaityti ir kitą į lietuvių kalbą išverstą šio japonų rašytojo kūrinį – „Moteris smėlynuose“, kuris taip pat paliko nemažą įspūdį. Dabar jau žinome, kad tame leidime (beje, verstame iš rusų, ne iš japonų kalbos) nemažai kupiūruotų scenų. 2005 m. pasirodė šio kūrinio vertimas iš anglų kalbos. O neseniai buvo išleistas dar vienas šio kūrinio vertimas, šįsyk pagaliau iš japonų kalbos (leid. „Kitos knygos“, vertėja Jurgita Polonskaitė-Ignotienė). Skaitysiu!