Tiksliai nebepamenu, kada perskaičiau sovietinį Liono Feuchtwangerio „Apsišaukėlio Nerono“ leidimą (vertė Simas Račiūnas), bet tikrai jau buvo paskutinis praėjusio amžiaus dešimtmetis, laukinio kapitalizmo – chaoso, maišaties, smurto – ir kartu didžiulių vilčių, smalsumo, naivaus idealizmo metas. Kodėl tuomet iš lentynos išsitraukiau neišvaizdų, sienų apmušalų raštą primenančiu viršeliu „Apsišaukėlį Neroną“, nebežinau – greičiausiai atsiverčiau per vieną iš namų bibliotekos revizijų, svarstydamas, ar šitam sovietiniam atavizmui dar verta dūlėti lentynoje.

 

 

Romano anotacijoje knyga apibūdinta šitaip: „Žymaus vokiečių rašytojo romano veiksmas vyksta 80–81 mūsų eros metais. Romane vaizduojamas niekingas žmogus, negarbingu būdu siekiąs valdžios. Tai Terencijus, kuris savo išvaizda stebėtinai panašus į Neroną. Su dideliu psichologiniu meistriškumu autorius atskleidžia savo herojaus prieštaravimus tarp jo vidinio nepilnavertiškumo, skurdo ir maniakiško tikėjimo savo didybe.“ Formaliai tai tiesa: romano siužetas sukasi aplink imperatoriaus Nerono antrininką, buvusį vergą Terencijų, kuris, pasinaudojęs gandais, neva imperatorius iš tiesų nėra miręs, rytiniame Romos imperijos pakraštyje sukelia maištą. Leidėjai teisūs ir dėl to, kad autorių domina Terencijaus (beje, realios istorinės figūros) psichologinis portretas. 

L. Feuchtwangeris šį romaną sumanė kaip Adolfo Hitlerio kritiką. Būdamas kairiųjų politinių pažiūrų žydas, rašytojas gan anksti tapo nacionalsocializmo kritiku, o 1936 m. pasirodęs „Apsišaukėlis Neronas“ tėra viena iš keleto jo antifašistinių knygų. Terencijaus – vergo, įgijusio nežabotą galią, – portretas itin pavykęs: vidiniai monologai atskleidžia įtaigų nevisavertiškumo komplekso kamuojamą individą, kuris puikiai galėtų būti Friedricho Nietzsche aprašytos vergų moralės pavyzdžiu. Kartais šie psichologiniai eskizai virsta filosofiniais svarstymais. L. Feuchtwangerį domina pati valdžios prigimtis, jos legitimacijos ištakos: kas žmogų padaro valdovu? Įstatymai? Minia? Asmenybės jėga? Kada įvyksta lūžis, kai buvęs vergas nustoja tokiu būti ir tampa imperatoriumi? „Kiek laiko reikia imperatorium dėtis, kad juo tikrai taptum?“ – klausiama romane.

Tačiau tikroji romano ašis yra visai ne apsišaukėlis imperatorius. Lygiai kaip „Trijų muškietininkų“ pagrindiniai herojai yra ne tie trys muškietininkai, o ketvirtasis, d’Artanjanas, taip ir „Apsišaukėlio Nerono“ tikrasis herojus, romano draminė ir psichologinė šerdis yra ne Terencijus, o senatorius Varonas, visos intrigos apie nemirusį Neroną sumanytojas ir spiritus movens. Varonas intrigos imasi iš dalies dėl asmeninės nuoskaudos ir užgautų ambicijų, tačiau L. Feuchtwangeris paveikiai parodo, kaip tokia – surkoviško, demiurgiško tipo – figūra pajėgia ne tik įkalbėti norimą tikrovę kitiems, bet ir įsikalbėti ją sau. Pasaulis yra toks, kokį jį sugalvoju. Gerokai iki visų „Donecko liaudies respublikų“ senatorius Varonas puikiai suvokia, kad virtualios, išgalvotos tikrovės galia neretai stipresnė nei tai, kas vyksta iš tiesų. „Nemenkinkite gandų ir legendos galios. Legendos savo prigimtimi daug vertingesnės už teisybę“, – moko mus Varonas.

Būtent dėl Varono asmenybės ši knyga yra daugiau nei tiesiog psichologinis vergo, įgijusio galią, portretas. Iš tiesų tai politinės veiklos, valdžios ir galios įgijimo, norimos tikrovės įgalinimo bei propagandos tyrimas. Maždaug panašiu metu, kai skaičiau „Apsišaukėlį Neroną“, kino teatruose rodė Barry Levinsono filmą „Uodega vizgina šunį“ (1997). Roberto De Niro vaidinamas personažas Konradas Brynas – šiuolaikinis Varonas, politinis konsultantas ir tikrovės inžinierius. Man šie kūriniai tapo Siamo dvyniais, susietais tos pačios įžvalgos: būna jėgų, kurios nori įteigti, kad tikrovė tėra galios funkcija. Kitaip nei filme, kuriame ši įžvalga yra fakto konstatavimas, L. Feucthwangeris romane ją greičiau formuluoja kaip klausimą: ar iš tiesų tikrovė iš pradžių turi būti sugalvojama tam, kad galėtų tapti tikra, ar vis dėlto esama nuo interpretacijos nepriklausomos tikrovės, kuri pati diktuoja mūsų buvimo sąlygas? Šis klausimas, užduodamas politinėje plotmėje, nuo L. Feuchtwangerio laikų niekur nedingo, greičiau iškilo nauja jėga ir aktualumu.