Povilas Šklėrius. „Ko negalima sakyti merginai bare“. – V.: „Tyto alba“, 2016.
Povilas Šklėrius. „Mano tėvas, mano sūnus“. – V.: „Tyto alba“, 2017.

 

Povilas Šklėrius – poetas, slemeris, prozininkas, charizmatiškas savų tekstų skaitovas. Pirmasis romanas „Ko negalima sakyti merginai bare“ sutiktas kaip naujovė lietuvių prozoje – egodokumentikos pavyzdys, atviras ir šmaikštus, net lygintas su Charlesu Bukowskiu. Antras romanas „Mano tėvas, mano sūnus“ įvertintas kaip, trumpai tariant, „sunkesnis“.

Apie pirmąją knygą daug tiesos pasakė Marijus Gailius¹, atkreipdamas dėmesį į P. Šklėriaus sakinį – tiek pat dažnai pavykusį, kiek ir nepavykusį; išties detalų, tačiau refleksijos stokojantį barų ir klubų jaunimo kultūros portretizavimą; romano pasakotoją apibūdindamas žodžiais „tipiškas“ ir „statistinis“.

Manau, P. Šklėriaus „ypatingumas“ tikrai susijęs su autobiografiškumu. Autorius tvirtina pirmojoje knygoje aprašęs savo pastarųjų trejų metų gyvenimą. Pagrindinis veikėjas ir pasakotojas – Povilas, kurį autorius vadina savo alter ego. Romanas „numegztas“ iš skrupulingai dokumentuotos kasdienybės, kurią sudaro reikšmingos ir vienkartinės pažintys, įvairios patirtys ir meilės paieškos, galiausiai tampančios pagrindine pasakojimo linija.

Autobiografiškumą liudija ir išnašos puslapių apačioje. Jos primena glaustus curriculum vitae ir atsiranda kaskart pasirodžius naujam personažui nepriklausomai nuo jo indėlio į pasakojamą istoriją. Išnašose dažnai į skaitytojus kreipiasi tarsi pats autorius: ką nors pakomentuoja, patikslina Povilo-pasakotojo mintis ar praneša apie būsimus įvykius.

Šio pasakotojo curriculum vitae galima rekonstruoti pradedant nuo viršelio. Skaitytojui nugaras atsukę vaikinas ir mergina sėdi prie baro, vaikinas apsivilkęs milžiniško triušio kostiumu. Keistumas, kitoniškumas nuolat eksploatuojami alkoholiu ir seksualumu persismelkusiame romano pasaulyje. Čia bandoma iš pseudodvasingų ar visai bedvasių kitų išskirti save, pasižymintį tikruoju dvasingumu: „Ką aš čia veikiu su šitais žmonėmis?“ (p. 62) Tačiau tokia savirefleksija orientuota į kitoniškumą, o ne socialinę kritiką ar egzistencinę plotmę. Vienišumo ir atskirtumo problema apeliuoja į gilesnes prasmes, tačiau iki gelmių taip ir neprieinama. Todėl visa tai labiau primena pozą.

Pozą išduoda ne tik naivoka savirefleksija, bet ir koja kojon su kasdienybės dokumentacija einanti akivaizdybių poetika. Romane galima rasti įvairių įžvalgų apie kasdienius veiksmus, savo minčių „pagavimo“ atvejų („Manyje lėtai vyksta mąstymo pakitimai, kartais ko nors imuosi tik todėl, kad išeičiau iš komforto zonos, kurioje per ilgai gyvenu“, p.157) ar net platesnių apibendrinimų („Atverti savo širdį kitam, pačiam priimti kito širdį yra nepakeliamas dalykas (...). Tiesa ta, jog niekam nereikia tavo širdies, tu daugiau naudos teiki nepaliaujamai šypsodamasis, būdamas linksmas, žvalus ir gerai nusiteikęs“, p. 134). Nesunku užtikti ir snobizmo („Labai nudžiungu radęs kultūrinį leidinį, leidžiamą būtent Klaipėdoje. Vartau jį su pasimėgavimu. Išvis nesuvokiama – itin kukli picerija ir kultūrinis leidinys. Bravo, norisi net paploti“, p. 140). Tokius pastebėjimus galėtų suformuluoti bet kas, todėl P. Šklėriaus romanus labiau norėtųsi sieti su populiariąja psichologija ar net Paolo Coelho, o ne su Ch. Bukowskiu.

Kalbant apie populiarumą, autorius atliko įdomų, kažkuria prasme net genialų manevrą – savo auditoriją susikūrė ją aprašydamas. Interviu jis pasakojo: „Tiesa, klausiau savęs, ar yra etiška rašyti apie kitus žmones taip, kaip pats galvoji. Todėl siųsdavau žmonėms ištraukas, kuriose jie figūruoja, ir klausdavau, ar jie ne prieš, kad bus aprašyti, ir ar sutinka, kad būtų įvardinti tikraisiais vardais. Ko gero, daugelis mūsų slapta trokšta, kad jų gyvenimai būtų paliudyti, todėl dauguma sutiko būti paminėti. (...) Vis dėlto bet koks rašymas apie save – tai tik bandymas sukonstruoti savo įvaizdį.“² Pasakotoją supantys veikėjai, kad ir kokį tikrumo laipsnį turėtų, patenka į tą pačią pseudodvasingųjų kategoriją. Žinoma, galbūt į paprastesnį savo pačių variantą juos konvertuoja pasakotojo žvilgsnis, mat kiekvieno curriculum vitae duomenys dažnai liudija nemažą potencialą, tačiau jis beveik niekada neatsiskleidžia.

Išsamiausiai, žinoma, aprašyta pagrindinė (po paties pasakotojo) romano veikėja Liucija arba Liu. Iškalbingas apibūdinimas išnašoje: „Liu alergiška kvailiems žmonėms ir, jei būtų jos valia, žmonės būtų suskirstyti į getus pagal intelekto koeficientą“ (p. 13). Susitikimus su Liu dažnai lydi ironija ir humoras, atsiranda šiokia tokia intriga. Įdomi Liu ir pasakotojo ūgių dilema, nors ir signalizuojanti apie nepilnavertiškumo kompleksą. Povilas, lyg rinkdamas karmos taškus, vis priauga po centimetrą, kol galiausiai perauga 184 cm ūgio Liu ir jaučiasi jai lygiavertis.

Vis dėlto ironiška, net ciniška Liu pamažu visiškai sustereotipinama ir subanalinama: „Mano akimis, Liu yra tobulas chaosas. Graži moteris, bet, deja, ir protinga, nes būtent kritinis mąstymas sunkina jai gyvenimą. Ji supranta vyro ir moters santykių, taisyklių laikymosi, nuolankumo svarbą, supranta, kokio vaidmens vyrai tikisi iš moterų, bet negali sau leisti paminti pagrindinio savo principo – ji yra nepriklausoma moteris ir tik tokia tegali būti“ (p. 65).

Reikia pagirti P. Šklėriaus teksto lakumą – kad ir kas pasakojama, tai skaityti lengva. Svarbus formos ir turinio santykis, tiksliau, kas nulėmė ką. Galbūt laki kalba neleidžia susitelkti rimtesnei analizei, todėl tik pralekiama paviršiumi? Tam tikra prasme tai literatūrinis vištos ir kiaušinio klausimas. P. Šklėriaus atveju atsakymo galima ieškoti romane „Mano tėvas, mano sūnus“.

Nors antroje knygoje pagrindinis veikėjas vardu Tomas, tai dar vienas (o gal ir tas pats) autoriaus alter ego. Abu pasakotojus leidžia tapatinti miestai – abu kilę iš Alytaus, gyvena Vilniuje, tačiau anksčiau gyventa Klaipėdoje, į kurią trumpam sugrįžtama, o vaikystėje lankyta Palanga. Apie probleminius tėvo ir sūnaus santykius užsimenama jau pirmoje knygoje, o antroje praktiškai perrašoma laidotuvių scena, kurioje pagrindinis veikėjas po 14 metų sutinka tėvą.

Tokių perrašinėjimų yra ir daugiau. Pavyzdžiui, poetinis tekstas „Visi mes ieškome vieni kitų“, 2014 m. publikuotas „Šiaurės Atėnuose“³, beveik nepakitęs atsiduria pirmojo romano skyriuje „Visi mes ieškome vieni kitų“ (p. 210) ir net ketvirtajame knygos viršelyje – tik jau proza. Kartojasi ir formuluotės „mano tėvas buvo širdžių ir snukių daužytojas“ variacijos, po kurių pateikiamas koks nors moralas, pavyzdžiui, jog nereikia meluoti moterims. Tai leidžia svarstyti, ar vyksta tinkamos raiškos ir žanro paieška, ar tyčinis kartojimas, ar tiesiog stinga originalumo ir idėjų.

Tarp knygų herojų ir pasakojimo strategijų, aišku, yra ir skirtumų. „Mano tėvas, mano sūnus“ akivaizdžiai labiau „sukurta“, romane jokių tiesioginių nuorodų į autobiografiškumą nėra. Paviršutiniškas stilius, pirmoje knygoje sutampantis su nagrinėjamomis paviršutiniškomis problemomis, įgauna visai kitą atspalvį. Sakiniai lakoniškesni, paliekama vietos pauzėms, tačiau ritmas ir lakumas išlieka. Pirmoje knygos dalyje Tomas pirmu asmeniu pasakoja apie savo vaikystę, isterišką girtaujantį tėvą – tą patį širdžių, snukių ir gal net gyvenimų daužytoją. Lengvas stilius, kontrastuodamas su retrospektyviai apmąstomomis skaudžiomis vaikystės ir paauglystės patirtimis, suteikia joms svorio.

Tomo pasakojime galima rasti ir akivaizdybių („Ausinukai tam ir skirti – ne kad galėtum negirdėti žmonių, o kad jie nenorėtų tavęs kalbinti“, p. 88) ir savo „kitoniškumo“ demonstravimo („Kai žmonių praretėja ir man atrodo, jog niekas nemato, išsitraukiu juodą rašiklį ir lentos kampe nupiešiu ežiuką. (...) Jie keistai pažiūri į mane, tada į mano nupieštą ežiuką, tada vėl į mane, o aš apsimetu, kad neturiu nieko bendra su ežiuku“, p. 89). Tačiau atsiranda ir gilumos, kurios taip stigo pirmame romane.

Į vaikystėje keltus klausimus apie Dievą, mirtį, šeimos santykius ir pasitikėjimą atsakoma patyrus nusivylimą bei išdavystę. Reikšminga scena, kai pasakotojas-vaikas tualeto šiukšlių dėžėje randa negyvą paukštelį, kuris, pasak prosenelės, turėjo išskristi į pietus ir būti laimingas (p. 29–30).

Tėvas – labiausiai vaiko žvilgsnį į pasaulį veikianti ir kartu dirginanti figūra. Pavyzdžiui, reprezentatyvus iš dalies komiškas epizodas, kai ankstų pirmadienio rytą Tomui paskambina tėvas ir apkaltina jį nužudžius močiutę, nes nepabučiavo jos per sekmadienį vykusias giminaičio laidotuves. Absurdo persmelktos tėvo siužetinės linijos kulminacija – incidentas, kai Kūčių išvakarėse jis užtinkamas su kita moterimi. Po šio įvykio į šeimą tėvas daugiau nebegrįžta. Svarbu, jog tuomet pasakotojas prisiekia sau „niekada nekartoti tėvo nesąmonių“. Ši priesaika, kartu su žmogaus nužudymo motyvu, išsinešama į antrąją romano dalį.

Antroji romano dalis pasakojama trečiuoju asmeniu, tačiau, akivaizdu, tęsiama pirmoje prasidėjusi Tomo viešnagė pajūryje. Šį kartą pasakojimas orientuotas ne į vaikystę ir tėvą, o į mylimas ir nemylimas moteris.

Pirmiausia papasakojama istorija apie Mariją, prieš ketverius metus sutiktą gyvenimo moterį, kuri pabėga išsigandusi per didelės Tomo meilės. Tuomet pradedama megzti istorija apie Ramintą, dar vieną buvusią merginą. Raminta – visiška Marijos priešingybė: nei jos išvaizda, nei asmenybė netraukė Tomo, tačiau buvimas kartu atrodė „brandus“ žingsnis.

Tiek Marija, tiek ir pirmojo romano Liucija – fatališkos moterys-saulės, Povilo vadinamos „nuostabiomis moterimis“, kurios žaloja labiau nei kas kitas. Net moterų vardai „įkrauti“. Mariją nesunkiai galime susieti su Dievo Motina, kuriai vaikystėje prosenelės pamokytas meldėsi Tomas, o Liucija lotyniškai reiškia šviesą ir švytėjimą – paskutiniame knygos skyriuje „Ir visur ta šviesa“ Liucija pradeda ją lieti. Ramintos – ramios, tylios, lėtos – įvedimas į siužetą atrodo dirbtinokas. Dar labiau šį įspūdį sustiprina netikėtas Marijos sugrįžimas, neištikimybė, Ramintos nėštumas, dėmenų „nekartoti tėvo nesąmonių“ ir „aš nužudžiau žmogų“ sujungimas į tai, kas turėjo būti romano kulminacija bei knygos pavadinimo prasmės išaiškinimas.

Tačiau iš tiesų pasakojimas praranda pirminę jėgą. Rasa Milerytė antrą P. Šklė­riaus romaną pavadino psichoterapijos seansu⁴, tačiau toks apibūdinimas tinka nebent pirmai daliai. Tėvo linija taip ir neišsprendžiama, sūnaus ir tėvo santykiams nesuteikiamas joks apibendrinimas. Labiausiai neįtikinantis atrodo problemiško tėvo – visų netinkamų pasakotojo priimtų sprendimų kaltininko –­ įvaizdis. Ne tik Tomo ir tėvo asmenybės visiškai skirtingos, bet ir abiejų neištikimybės istorijos veikia pagal skirtingus modelius. Tėvas – karininkas, priklausomas nuo alkoholio, charizmatiškas mačo tipas. Tomas panašesnis į tam tikrą tabula rasa, anksčiau nesusidūrusią nei su moraliniais, nei su psichologiniais sprendimais.

Nors ir galima sakyti, jog Tomas įskaudino Ramintą, nes niekada neturėjo tinkamo vyriško pavyzdžio, bet įdomesnis atrodo knygos herojaus ir motinos santykis, reflektuojamas tik kartą: „Tik jo motina tyli, jis žino, ką tai reiškia – ji tikėjosi gražesnės būsimos marčios. Jam tai nemalonu, jis net pykteli ant motinos, prisiminęs, kiek kartų ji jam yra aiškinusi, kas yra graži moteris. Taip negalima auginti berniukų, galvoja jis, nes vėliau jie ieškos tik grožio“ (p. 166).

P. Šklėrius teigė, jog šis romanas – atsiskaitymas su savimi. Tačiau pasakotojas ir vėl nueina lengviausiu keliu suversdamas kaltę akivaizdžiausiam blogiui – tėvui, o ne sau – jaunam, kiek išlepusiam ir bijančiam prisiimti atsakomybę. Apibendrinus P. Šklėrius – produktyvus šiuolaikinis kūrėjas, kurio knygos vertos dėmesio. Tačiau abu romanai primena nuolankumo ir taisyklių laikymosi besitikinčius vyrus, tad skaitytojui reikia nuspręsti, ar nori tokį vaidmenį prisiimti.

 

¹ literaturairmenas.lt/2016-12-02-nr-3592/3639-knygu-presas
² www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-03-16-miesto-pokalbiai-rasytojas-romano-ko-negalima-sakyti-merginai-bare-autorius-povilas-sklerius/156879
³ www.satenai.lt/2014/12/16/eiles-12/
⁴ www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/knygos-recenzija-p-skleriaus-mano-tevas-mano-sunus-patogiai-isitaisykite-pradesime-seansa-286-814402