Italų rašytojas Fabio Geda siekia atskleisti migracijos kompleksiškumą

 

Enajatolajus Akbaris – dešimtmetis chazaras berniukas iš Afganistano, pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje savarankiškai atkeliavęs į Italiją. Afganistaną valdantys talibai (daugiausia puštūnai) niekina kitataučius, tad Enajatolajaus mama nutaria išsiųsti sūnų kuo toliau nuo mirtino pavojaus. Jis keliauja per Pakistaną, Iraną ir Turkiją, pripučiama valtimi persikelia per Viduržemio jūrą ir pasiekia Europos krantus. Iš Graikijos sunkvežimiu atvyksta į Turiną Šiaurės Italijoje.

Ši trajektorija šiandien nebestebina – tokių istorijų mirga žiniasklaidoje. Prieš dvidešimtmetį viešumoje panašių istorijų pasirodydavo retai, bet su migrantais dirbantiems žmonėms šis atvejis nebuvo išskirtinis, veikiau patvirtinantis nusistovėjusią sunkumų virtinę. Taip teigia Fabio Geda (tariama „džeda“), šiandien Italijoje žinomas rašytojas, anuomet dirbęs edukatoriumi socialinės rūpybos srityje. Fabio dirbo su socialiai pažeidžiamais paaugliais, tarp jų ir pabėgėliais. Sutikęs Enajatolajų suprato, kad jo istorija ypatinga, ir 2010 m. pasaulį išvydo knyga „Jūroje būna krokodilų“.

 

 

Eglės Marijos Želvytės nuotr.

 

„Negalėjau įsivaizduoti, kad migranto berniuko istorija sulauktų tokios sėkmės“, – sako Fabio. Daugiau nei 700 tūkst. egzempliorių parduota Italijoje, ten šis kūrinys niekada nebuvo dingęs iš knygynų lentynų – ir taip jau daugiau nei penkiolika metų. Knyga tapo mokyklinės programos dalimi, ji vertinama mokytojų, skaitoma ne tik mokinių, bet ir suaugusiųjų. „Jūroje būna krokodilų“ išversta į 33 užsienio kalbas, Tomos Gudelytės vertimas į lietuvių kalbą pasirodė šią vasarą. O lapkritį rašytojas kaip festivalio „Vaikų knygų sala“ svečias lankėsi Vilniuje, susitiko su moksleiviais ir už sostinės ribų.

Taigi, kur slypi „Krokodilų“, kaip sutrumpintai knygą vadina autorius, sėkmė? Ją lemia ne istorija, o pats pasakojimas, unikalus Enajatolajaus pasaulio matymas. „Atsitiktinai susitikome mano knygos pristatyme 2008 m., tada jam buvo 18 metų. Tuo metu dirbau bendruomenėje, kuri svetingai priėmė Rumunijos jaunimą. Dėmesį atkreipiau ne į jo ilgos kelionės į Italiją odisėją – buvau girdėjęs nemažai tokių istorijų. Sužavėjo vaikino pasakojimo būdas ir požiūris, kaip jis kalbėjo apie savo patirtį, – ypač šviesiai, tiesiog... gražiai. Pasakojimas kupinas džiaugsmo ir vilties. Be to, jo istorijoje buvo daug ironijos ir jokio mėgavimosi skausmu.“

Pasak Fabio, Enajatolajus degė noru įkūnyti savo atmintį, kad jos nepaveiktų laikas: iš dalies tam, kad ją išsaugotų ir ja pasidalintų, iš dalies tam, kad išsivaduotų iš jos. Vieną dieną jaunuolis rašytojui pasakė: „Įsivaizduoju, kad tavo namai pilni vaikystės nuotraukų: pajūryje su seneliais, ant pirmojo dviračio, tavo klasė pradinėje mokykloje. Aš neturiu nė vienos, bet ši knyga dabar man bus savotiškas nuotraukų albumas. Ji leis prisiminti, iš kur esu kilęs ir koks buvau, net kai prisiminimai pradės blėsti. O jei nenorėsiu to prisiminti, tiesiog įkišiu ją į stalčių, kaip tu darai su nuotraukomis. Bus malonu pamiršti žinant, kad galiu vėl atrasti save.“

Jei istorijoje svarbiausia pasakojimo būdas, kas visgi yra šios knygos autorius? „Manau, kad tikrasis knygos autorius yra Enajatolajus. Knygoje pasakoju istoriją jo balsu. Žinoma, yra knygos struktūra, pasakojimo ritmas. Bandžiau būti tiltu, ištraukti iš jo istoriją ir parodyti ją žmonėms. Mano nuomone, „Krokodilų“ bendraautoriai esame abu“, – teigia Fabio. Visas gautas pajamas, susijusias su knyga, Fabio ir Enajatolajus dalinasi per pusę.

Nors Fabio sutiko daugybę panašaus likimo vaikinų, nė su vienu nebūtų parašęs knygos. „Enajatolajaus natūralus kalbėjimo būdas labai panašus į mano literatūrinį balsą, ir mes juos sulydėme draugėn. Pasakodamas vaikinas vartoja daug metaforų, į pasaulį žvelgia labai poetiškai, o aš taip rašau knygas, tad buvo labai paprasta. Laimingas atsitiktinumas, kad susipažinome. Abu iš to laimėjome“, – priduria Fabio. „Krokodilai“ pakeitė abiejų gyvenimą: Fabio atsidėjo tik rašymui, o Enajatolajui atsivėrė kelias į universitetą, kur jis baigė politikos mokslus. 2021 m., Afganistane į valdžią sugrįžus Talibanui, Enajatolajus paliko laboratorijos techniko pareigas universitete, kad galėtų organizuoti humanitarinius koridorius tarp savo šalies ir Italijos. Šiandien jis dirba darbininku gamykloje.

Fabio Geda – produktyvus ir universalus rašytojas. Nuo 2007 m. išleido daugiau nei 20 knygų suaugusiems skaitytojams ir vaikams, dalis jų – negrožinės, pavyzdžiui, reportažai iš Angolos, dokumentuojantys organizacijos „Medici con Africa“ gydytojų veiklą. „Mano pagrindinė tema – paauglystė: ką reiškia būti paaugliu, rašau apie augimą ir tapimą suaugusiuoju, apie kartų santykius. Todėl mano knygose daug paauglių personažų, nors tik dalis skirta būtent jiems, kitos – vyresniems žmonėms“, – taip savo kūrybą pristato Fabio. Nors „Krokodilai“ rekomenduojami jaunuoliams nuo 12 metų, knyga mėgstama ir suaugusiųjų. „Enajatolajaus pasakojime yra kažkas gilaus ir išmintingo, tad suaugęs skaitytojas – geras skaitytojas – tai pajunta“, – sako Fabio.

„Jūroje būna krokodilų“ aprašo sudėtingas situacijas, su kuriomis susiduria berniukas: kaip išsimaitinti, kaip uždirbti pinigų, kur toliau judėti. Šalia išgyvenimo klausimų – vienatvės, orumo, savarankiškumo problemos. Enajatolajui tenka nelegaliai padirbėti turguje, statybose, jis regi smurtą ir mirtį. Visgi jaunajam herojui pavyksta sutikti geraširdžių žmonių. Ypač geranoriški europiečiai – nepažįstamieji Enajatolajų maitina, aprengia, duoda pinigų, o galų gale, Turine patekus į institucijų globą, iškart atsiranda šeima, priglaudžianti vaiką.

„Tai vienas dalykų, kuris labai pasikeitė. Prieš 20 metų Enajatolajus buvo vienas pirmųjų jaunų migrantų. Viešojoje erdvėje migracijos tema taip neįtraukė, neskaldė, buvo visai kitokie laikai. Pavyzdžiui, Turine tuo metu neturėjome įstaigos, atsakingos už šiuos jaunus vaikinus. Niekas nežinojo, kaip veikti, kaip spręsti problemas. Galbūt dėl to Enajatolajui pasisekė iškart rasti jį priglobusią šeimą. Dabar tai labai sunku. Pavyzdžiui, kai 2021 m. Talibanas perėmė valdžią Afganistane, iš ten jauni žmonės stengėsi pabėgti, tačiau Italijoje nerado daug atjautos ir pagalbos“, – pasakoja Fabio.

Pasak rašytojo, Italijoje migracijos klausimas paaštrėjo maždaug 2013 m. Nuo tada per Viduržemio jūrą į Lampedūzos salą kasmet atvyksta apie 150 tūkst. žmonių. „Mes pirmąkart susidūrėme su tuo, kad esame šalis, kuri priima daugybę pabėgėlių iš pietų. Migracija tapo įdomia tema politikams. Pavyzdžiui, 2008 m., kai sutikau Enajatolajų, pabėgėliai mums neatrodė kaip priešai. Po penkerių metų populistai pradėjo išnaudoti šį klausimą: „Migrantai – milžiniška problema Italijai!“ Užtikrinu jus, kad migrantai Italijoje nėra milžiniška problema, mes turime daug didesnių rūpesčių“, – savo nuomonę dėsto Fabio.

Rašytojas mano, kad toks susipriešinimas gimsta iš baimės. „Baimė paralyžiuoja, neleidžia mąstyti, priimti teisingų sprendimų. Vizijai pamatyti reikia šviesos. Mano, kaip istorijų pasakotojo, vaidmuo yra parodyti ne tik chaosą, bet ir šviesą“, – mąsto Fabio. Toks ir „Jūroje būna krokodilų“ vaidmuo: prieš penkiolika metų knyga buvo gražios literatūros pavyzdys, o šiandien ji – savotiškas pareiškimas, rodantis žmonėms migracijos kompleksiškumą.